Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Kreipimasis į maloningąjį rašytoją Arba apie platesnius kultūros padėties kontekstus

 
2018 10 08 15:50
Asmeninio albumo nuotrauka

Perskaitęs Lino Bliškevičiaus tekstą „Proklamacija“, negalėjau nesureaguoti į jį, tačiau norisi ne tiek prieštarauti, kiek papildyti šio diletanto įžvalgas.

Rugpjūčio mėnesį kultūros ir meno žmonės, iš viso beveik 70 mūsų mokslininkų, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę su prašymu leisti sudaryti Dailėtyros programos pirmakursių grupę, lanksčiai pritaikant rentabilumo grupės reikalavimus. Atrodo, kad problemos neliktų, jeigu dailėtyra būtų priskirta prie gan specifinių humanitarinių mokslų, kurie niekada nepritraukia tiek studentų, ir rentabilumo grupę sudarytų 8 studentai ar net mažiau. Kreipimusi išreiškiama, kad tokia padėtis iš dalies susidarė remiantis „dirbtinai sugalvotomis ir jokiais tyrimais nepagrįstomis taisyklėmis“. Būtent šis sakinys man atveria potencialą aiškintis platesnių prezumpcijų pagrįstumą.

Kai biurokratai sugalvoja taisykles, kyla įvairių nesusipratimų ir paradoksų, nes nėra fundamentalaus supratimo apie tai, kokia dvasia slypi už tų taisyklių. Iš pradžių sukuriamos sistemos, formulės, „žingsnio architektūra“, kuri nuostabiai atrodo ant popieriaus. Tuomet visi nuolankiai atiduoda pagarbą sprendimams, kol įvyksta griūtis. Graži ir romantiška atrodė tradicija kovoti dvikovose ginant garbę, iki kol visi „garbingieji“ išsižudė. Tik tada pradedama galvoti apie kategorinius imperatyvus, visuomeninį gėrį, tokių garbingų veiksmų tikrąjį svorį. Sprendimų teisingumą reikia tikrinti jo pasekmes utriruojant, radikalizuojant iki absurdo lygio. Maždaug tarp šių dviejų – oficialios ir ironizuotos – pozicijų slypi tikrosios ir ilgalaikės veiksmų pasekmės, kurias aiškinasi ir humanitarai, ir menininkai.

Su dailėtyros specialybe nutiko panašiai. Negali rinkos ekonomikos logika būti taikoma aukštajam mokslui. Žinoma, dailėtyra susidūrė su virtine nesėkmių. Ir keista, jog visi buvo nustebę! Kas atsitiko? Mažinkite rentabilumo grupes (nes čia ir slypi visos negerovės)! Pastūmus naujausias publikacijas, šiame pačiame internetiniame kultūros dienraštyje galima nesunkiai rasti gegužės mėnesį pasirodžiusį VDA dėstytojos Agnės Narušytės straipsnį apie dailėtyros specialybės padėtį: „mažinamas VDA dailėtyros programos biudžetas, tikriausiai mažės atlyginimai, nors reikalavimai didėja ir darbo daugėja“ (Informacija, šviesa, žodžiai, 7md, 2018 05 18). Autorė išreiškia poziciją, jog ne tik akademija turi bėdų, bet netinkamas ir pats valstybinis požiūris į humanitarus. Tiesiai šviesiai teigiama, kad „pati valstybė imasi kryptingai bei planingai naikinti humanitarinius mokslus“. Tokia mintis, sklandydama per eterį, sukelia minčių kažkieno galvose. Tačiau neproduktyviai, nes pradeda atrodyti, kad humanitarai verda savose sultyse, bet sultinys, nors labai skanus ir riebus, niekaip neatsiduria tose burnose, kuriose turi atsirasti.

Įžanginiame konferencijos „Erdvė ir laikas: Tarpdisciplininė prieiga“ žodyje dr. Jonas Dagys, Vilniaus universiteto Filosofijos instituto direktorius, teigė, kad humanitariniai mokslai suprantami kaip nesusiję su šiuolaikiniu pasauliu, neva jie nesukuria apčiuopiamo produkto – ką patys humanitarai supranta kaip mažų mažiausiai nesusipratimą. Dar 1963 m. išėjo knyga „Humanitarinių mokslų krizė“, simboliškai įprasminanti faktą, jog ši problema labai įsisenėjusi. Pas mus garsiausias jos išryškintojas, didysis apokaliptikas – Arvydas Šliogeris, be kurio neapsieina apšvietos ir vėlesnių epochų kritika. Tačiau tuomet, kai buvo postuluojamos šios mintys, dar nebuvo tokio griežto technologijomis ir tiksliaisiais mokslais grįsto politikos formavimo, mašinų pergalė buvo labiau „nujaučiama“. Dabar Lietuvoje kuriami dvidešimtmečio strateginiai planai, ateities vizijos, kurios kaip įprasta grįstos aukštosiomis technologijomis, šlapiaisiais silicio slėnio sapnais. Tačiau vienoje pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ išskiriami trys pagrindiniai pokyčiai, kurių siekiama, o pirmasis iš jų – „sumani visuomenė“ – dar vienas burtažodis be turinio. Ir visuomenė klausia, „kaip mums tapti sumania“? Agnė Narušytė atsako: „Keiskite profesiją [tapkite tais, kurie kuria produkciją, kurią galima eksportuoti – L.B.] ar kur nors nešdinkitės.“

Jeigu viską matuojame pragmatiškai (t.y. trumparegiškai), galbūt reikia iškelti klausimą, ką duoda humanitariniai mokslai ir su jais susijusi kultūrinė veikla. Nors man labai nemalonu kapstytis popieriuose, pavyko rasti kelis skaičius. Remiantis Kultūros ministerijos ataskaitomis, kultūros sektoriuje 2016 m. dirbo 21,9 tūkst. darbuotojų, iš kurių 72,1 proc. turėjo aukštąjį išsilavinimą. Ar šie žmonės tikrai nekuria jokios ekonominės grąžos? Ar vis dar manoma, kad tik verslininkas, sukūręs darbo vietą, kurioje baudžiauninkas dirba už pusę minimalaus atlyginimo, yra tas, į kurį reikia investuoti? Kultūros prekių eksporto vertė 2016 m. sudarė 130,32 mln. Eur, t.y. 0,6 proc. viso šalies eksporto. Vidaus rinkos duomenis vertinti sudėtinga, nes pavyko rasti tik 2010 m. skelbtą informaciją Lietuvos Respublikos Seimo nutarime „Dėl Lietuvos Kultūros politikos kaitos gairių patvirtinimo“. Čia sakoma, kad nėra išsamaus Lietuvos kūrybos ekonomikos vertinimo, tačiau, statistikos duomenimis, „Lietuvos kūrybinis sektorius sukuria apie 5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto“.

Autorė išreiškia poziciją, jog ne tik akademija turi bėdų, bet netinkamas ir pats valstybinis požiūris į humanitarus.

Ekonominio atsiperkamumo argumentas silpnėja turint omenyje dar ir ilgalaikę perspektyvą bei krūvą duomenų apie, pavyzdžiui, socialinių mokslų įtaką valstybės raidai. Žmonės skaito knygas, vaikšto į teatrus, muziejus, koncertus, eina į parodas, renginius, perka paveikslus, prireikia ir paminklų, ir įkvepiančių idėjų. Kažkodėl televizijoje labai populiarios istorinės laidos, kurios neįmanomos be humanitarinių mokslų, kažkodėl reikalinga mąstanti ir kritiška visuomenė, kaip atsakymas į informacinį karą, kažkodėl norisi rasti Lietuvos idėją, galbūt paslėptą jos raštijoje, turėti konsensuso mechanizmus, kad visuomenė, praradusi aistringą meilę, nesupūtų iš vidaus ir galų gale neišsivaikščiotų ar neišduotų pati savęs, aklo pragmatizmo vedama.

Kūrybiškumas yra ir neatsiejama tiksliųjų mokslų dalis. Galima teigti, kad humanitarų ir menininkų mąstymas skverbiasi į tiksliuosius mokslus, o įvairūs šiuolaikiniai projektai rodo išryškėjusią hibridinę kūrybą, meninio tyrimo įsigalėjimą, meninių praktikų susijungimą su mokslinėmis ar filosofinėmis, etinėmis idėjomis. Vyksta idėjų, kurios viena kitą papildo, mainai. Tendencija būdinga ir visam pasauliui, o pirmasis pagal lietuviams tokius svarbius universitetų reitingus Masačusetso technologijos institutas (MIT) nuo 1960 metų net vykdo programą, jungiančią mokslo ir meno sritis, o pačias menines praktikas laiko neatsiejama technologinio vystymosi dalimi. Ir tai nėra išskirtinai būdinga dabarčiai, meno istorijoje žinoma daugybė menininkų, savo kūrybą papildžiusių mokslo ir filosofijos žiniomis. Kai kurie praeities menininkai net savo kūrybą suprato kaip mokslinio mąstymo estetinę išraišką. Pavyzdžiui, Johannas Sebastianas Bachas nebūtų galėjęs sukurti kai kurių savo preliudų ir fugų be tuometinių pasiekimų matematikos moksle, o patį save suvokė labiau kaip mokslininką (matematiką), bet ne menininką. Thomas S. Kuhnas savo knygoje „Mokslinių revoliucijų struktūra“ (1962) teigia, jog nuo seniausių laikų „tapyba buvo suvokiama kaip progresą kurianti disciplina“ (Thomas S. Kuhn, The Structure of Scientific Revolutions, 1970). Kodėl mes įsitikinę, jog tai nebegali būti ir šių laikų tiesa?

Esmingi ne tik paties mokslo, bet ir kultūriniai pokyčiai įvyksta oponuojant stagnuojančiai pozicijai ir svarbiausia – kuriant naujus ir geriau pasaulėvaizdį paaiškinančius modelius, griaunant paradigmas! O kas geriau griauna paradigmas nei menininkai? Menas ir humanitariniai mokslai formuoja kitokį, atvirą ir sinestezišką žinojimą, kuris tampa egzistencinių sąlygų išraiška, leidžiančia gilinti suvokimą ir kūrybiškai spręsti tradicinėse formose, moksle, kultūroje, politikoje išryškėjusias problemas. Tai yra visuomenės dialektika, egzistencinė visuomeninės sutarties sąlyga. Šiose srityse pozicijos yra apmąstomos kaip reikšmės ar vertybės, pragmatiniai procesai tiriami atsižvelgiant ir į žmogiškuosius tikslus, o visa ši informacija, persismelkdama per mokslininkus ir tyrėjus, per universitetus ir studentus, galų gale tampa common sense. Ne biurokratinėje, o poetinėje tikrovėje slypi išsiveržimo laisvė, leidžianti išreikšti tai, kas sublimuota. Kas, jei ne filosofai, literatai ir menininkai, kuria visuomenę, kurią galima vadinti visuomene, o ne nesusikalbančių individų visuma. Vis dėlto statomi kolosalūs pastatai, įdiegiamos išmaniosios technologijos, atsiranda studentų kiborgų su skaitmenine atmintimi, kyla įspūdingos bibliotekos – tik jose vis dar trūksta knygų, įkuriami centrai – tik juos gyvastingumu užpildantys dėstytojai priversti rūpintis savo pačių buitimi, pajėgas mesti į išgyvenimą, o ne į laisvą ir kūrybišką darbą. Kas Lietuvoje, jei ne humanitarų, istorikų, politinės filosofijos, meninių sričių ir panašių specialybių protai, net ir tas pačias aukštąsias technologijas kuriantys žmonės, esti tikrasis Lietuvos potencialas, galintis pasiūlyti kažką urbi et orbi, kai iškirsime visus medžius?

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"