Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Kompartijos sekretoriaus Vacio Reimerio rūstybė: jis sugadino man daug kraujo

 
Paulius Lantuchas.

JAV gyvenančio Pauliaus Lantucho, neprilygstamo ir su niekuo Lietuvoje nesulyginamo juvelyro, įvaizdį suformavo ne dailės parodos, o moterys, išdidžiai nešiojusios jo papuošalus. Skurdžioje, pilkoje, unifikuotoje sovietmečio aplinkoje jie tarsi primindavo, kad kažkur ten, už Geležinės uždangos, yra kitoks pasaulis, kur žmonės, jeigu to nori, gali atrodyti kiekvienas savaip, gali dėvėti ar puoštis taip, kad išreikštų save. P. Lantuchą pakalbino Ramutė Rachlevičiūtė.

– Vartydama sovietmečio parodų katalogus, kartais pamatau jūsų pavardę. Nustebau, kad respublikinėje portretų parodoje 1974 m. rodėte ne grafikos, o tapybos paveikslą „Motinos portretas“. Nors anais laikais vyravo griežtas „cechinis“ skirstymas, jūs eksponuodavote tai tapybos, tai grafikos, tai meninio metalo kūrinius...

Meniniu metalu žavėjausi nuo mažens, ypač po kelionės su mama į Ermitažą, kur mane „pritrenkė“ Skitų aukso lobynas – tada supratau, kad nėra mažo ar didelio meno. MENAS arba yra, arba jo nėra.

– Mamos portretas niekada nebuvo eksponuotas. Jis tiesiog pakliuvo į katalogą, rengtą gerokai anksčiau. 1974 m. atrankos į Jaunųjų dailininkų parodą komisijai nunešiau tris portretus. Du iš jų buvo pavogti iš Vilniaus dailės parodų rūmų sandėlio. Ypač gaila Zinos portreto, kurį nutapiau pirmais mūsų bendro gyvenimo metais. Gerai, kad nors Mamos portretą turiu ir galėsiu palikti šeimai.

Supratęs, kad mano tapybos į dailės parodas niekada nepriims, ėmiausi medalių, papuošalų, ekslibrisų. Taikomasis menas laikytas neprestižiniu, todėl cenzoriai, meno tarybos nariai buvo atlaidesni.

– Jūsų tapybos nesu mačiusi. Ar tapėte tempera, ar aliejumi? Kokius žanrus rinkotės?

– Kaip ir visi pradedantieji tapiau aliejumi, paskui tempera. Aliejinės tapybos darbų beveik neišliko. Tai buvo kubistinės ir siurrealistinės stilistikos darbai, atspindintys įtaką, kurią padarė anais laikais turėta skurdi informacija apie šiuolaikinį meną. Traukė griežta ir logiška kubizmo konstrukcija, o siurrealizmas žavėjo nevaržoma fantazija.

Aliejinių dažų buvo sunku gauti, nes juos parduodavo tik Dailininkų sąjungos nariams. Perėjau prie kazeininės temperos, kurios galėjau laisviau įsigyti, nes mažai kas pirkdavo. Mane viliojo dar ir tai, kad ja buvo sunkiau tapyti. Mėgstu sudėtingas technologijas, kurias ne visi gali „įkirsti“. Deja, kazeininė tempera labai trapi, be to, ilgainiui patamsėja.

– Kokias grafikos technikas esate išmėginęs ir kuri jums mieliausia?

– Dailės instituto spaustuvėje prisirinkęs išmestų cinko atraižų, sausos adatos technika dariau smulkius grafikos darbelius, nes nuodyti ofortų nebuvo nei kur, nei kaip. Spausdinau ten pat, kai leisdavo meistras Davainis. Po keleto metų pradėjau raižyti varį, tai be galo lėtas darbas ir sudėtinga technika. Ofortų ėmiausi jau Amerikoje, dažniausiai derindamas su raižymu.

Paulius LANTUCHAS. Du Westley Richards 16 kalibro šautuvai. 2013. Graviruotas plienas, reljefas
Paulius LANTUCHAS. Du Westley Richards 16 kalibro šautuvai. 2013. Graviruotas plienas, reljefas

Beje, 1971-aisiais dar Lietuvoje viena grafikė pasiūlė man pirkti ofortų spausdinimo mašiną, kurios ji dešimt metų laukė eilėje, bet dėl kažkokių priežasčių atsisakė. Su džiaugsmu sutikau, ir ta mašina iki šiol man puikiai tarnauja. Tarp kitko, su ja atspausdinome Edmundo Saladžiaus diplominį darbą.

– Išvykdamas iš Lietuvos savo estampus, klišes palikote būtent Edmundui Saladžiui. Vadinasi, tai žmogus, menininkas, kuriuo labiausiai pasitikėjote? Papasakokite apie jūsų draugystę.

– Su Edmundu Saladžiumi susipažinau, kai studijavau pirmame Dizaino katedros kurse. Jis ir Kostas Markevičius sublizgėjo kaip išskirtiniai talentai. Draugavau su Kostu, bet ryšys ilgainiui nutrūko, o su Edmundu esame iki šiol labai artimi. Edmundas – mano dukters Kotrynos krikšto tėvas. Palikau jam klišes (tik dalį sugebėjau išsivežti su savimi). Žinojau, kad Edmundas jas išsaugos.

– Koks buvo jūsų draugų, bendraminčių ratelis Lietuvoje?

– Ratelių visada būna bent keletas ir dažnai jie tarpusavyje nesusiję. Nuo Dailės mokyklos laikų iki šiol draugauju su tapytoju Michailu Aleksandrovu. Kadaise jo nepriėmė į Vilniaus dailės institutą. Išvažiavome iš Lietuvos beveik tuo pat metu.

Niujorke jam gerai sekasi. Iš mano pažįstamų jis – geriausias koloristas. Draugavau su Eugenijumi Konovalovu, beje, irgi nepriimtu į Vilniaus dailės institutą. Kai 2004 m. aplankiau jį Vilniuje, sakė, kad bendradarbiauja su Amsterdamo galerija. Draugavau su Stasiu Kuzma, Mikalojumi Vilučiu, Petru Repšiu, Mindaugu Skudučiu, Aleksandru Šepkumi, Petru Garška, Stasiu Petrausku, Vladimiru Panaskovu, Salva ir Povilu Anikinais iš Šiaulių.

Kazimieras Teodoras Valaitis mane supažindino su dailininkais, nepriklausiusiais oficialiajai dailei. Kai išėjau iš instituto, padėjo įsidarbinti Lietuvos kino studijoje – buvau ginklų dailininkas filme „Herkus Mantas“ (režisieriaus Almanto Grikevičiaus pirmajame variante). Man daug ką patarė Leningrado Ermitažo Riterių salės vadovas Leonidas Tarasiukas. Jis buvo to filmo konsultantas. Taip mudu susipažinome ir draugavome iki pat jo mirties. Tai žmogus, ne tik padėjęs man išvažiuoti iš Sovietų Sąjungos, bet ir suradęs darbą, kai aš ir žmona atsidūrėme Amerikoje su dviem lagaminais, sauja įrankių ir 410 dolerių kišenėje.

Supratęs, kad mano tapybos į dailės parodas niekada nepriims, ėmiausi medalių, papuošalų, ekslibrisų. Taikomasis menas laikytas neprestižiniu, todėl cenzoriai, meno tarybos nariai buvo atlaidesni.

Valaitis buvo mane „pripiršęs“ leidyklos Sovietskij pisatelj meniniam redaktoriui Vladimirui Medvedevui (gražuolės Vekeraitės vyrui). Kartą per metus jis duodavo man iliustruoti knygą. Tai leido „nevaikščioti“ į darbą, nes visada turėjau oficialų uždarbio minimumą ir nepakliūdavau į baudžiamą „dykaduonių“ kategoriją.

Be dailininkų, turėjau daug artimų draugų rašytojų. Tarp jų ir atstumtųjų rusų grupė: Jurijus Grigorjevas, Feliksas Fichmanas, Jurijus Kobrinas, Vladimirovų šeima, Maksas Gordonas ir kiti. Iš lietuvių iki šiol susirašinėjame su Kaziu Saja.

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna paslapčių. Ir aš turėjau vieną. Ji mažai kam žinoma. 1966 m., kai man buvo 20 metų, su draugais spausdinome šešių kopijų savilaidos žurnalą Cogito, atmuštą mašinėle per juodą kalkę. Parašiau straipsnį, skirtą Vasilijaus Kandinskio gimimo šimtmečiui. Mus susekė, tardė už „pogrindžio veiklą“. Nubaudė nesmarkiai, nepasodino, bet nė vienas iš mūsų nebaigė aukštojo mokslo ir atlyginimai neviršijo 70 rublių. Be galo įkyrėjo saugumiečių priežiūra ir nusprendžiau sprukti iš Sovietų Sąjungos, kai tik pasitaikys proga. Svajonė išsipildė 1979-aisiais.

– Kokie buvo jūsų ryšiai su tuometiniu Dailės institutu? O su Dailininkų sąjunga? Ar jai priklausėte?

– Su Dailės institutu santykiai klostėsi prastai nuo pat pradžių. 1964 m. mane priėmė laisvu klausytoju į Tekstilės katedrą, nors egzaminus laikiau į grafiką. Turėjau teisę lankyti tik piešimą ir tapybą. Mokiausi iki pirmos sesijos, tada buvau pašalintas. Kitais metais pasirengiau gana rimtai, bet per egzaminus gavau dvejetus. Įstojau į Černiachovskio dailės mokyklą, kurią baigiau eksternu per metus. Kitąmet mane priėmė kandidatu į skulptūrą.

Bet išlikti vėl pavyko tik iki pirmos sesijos. Tarp nesėkmingų bandymų įstoti į Dailės institutą dirbau gamykloje tekintoju, buvau elektrikas – rūpinausi miesto apšvietimu. Po dvejų metų įstojau į Dizaino specialybę, tačiau pasimokęs metus, nusprendžiau, kad man jau gana, išėjau pats, savo noru. To visai nesigailiu. Su Dailininkų sąjunga jokių ryšių neturėjau, nebaigęs instituto, negalėjau net pretenduoti.

– Ką laikote savo mokytojais – gyvenimą, meną, knygas? Nujaučiu, tai turėtų būti didieji klasikai, nes esate neoklasikas – tą rodo ir grafika, ir meninio metalo kūriniai.

– Mano tėvai studijavo meną Ukrainoje. Ketvirtąjį dešimtmetį, badmečiu, tėvas metė tapybą ir įstojo į karo lakūnų mokyklą, taip jie išsigelbėjo. Atkariavęs prie meno negrįžo, bet laisvalaikiu tapė peizažus. Molbertą prisimenu nuo pat mažens. Visada turėjome knygų ir albumų. Dažnai šnekėdavomės apie meną, eidavome į muziejus. Tėvai nemėgo nei modernizmo, nei socrealizmo, jie liko priešrevoliucinio rusų meno gerbėjai. Būdamas vaikas, visai nepiešiau.

Aš ir žmona atsidūrėme Amerikoje su dviem lagaminais, sauja įrankių ir 410 dolerių kišenėje.

Paauglystėje domėjausi jodinėjimu. Kartą treneris pasiūlė dalyvauti filmavime – masuotėje. Mus aprengė kazokų uniformomis, nupaišė ūsus ir liepė su botagais vaikyti demonstrantus. Po dviejų dienų kruvino darbo sumokėjo kiekvienam po 20 rublių. Tai buvo stačiai neįtikėtina! Aš ėjau su savo pinigais ir parduotuvės „Draugystė“ lange pamačiau du plastinės anatomijos tomus – tokio rumunų profesoriaus Gicesku. Pagalvojau, ko labiau norėčiau – jodinėti su suplyšusiomis kelnėmis ar piešti arklius? Nusprendžiau piešti ir savo pirmą uždarbį išleidau knygoms. Tuos du tomus labai atidžiai studijavau, naiviai tikėdamas, kad tai padės įstoti į Dailės institutą.

Kartą, kai stovėjau gatvėje ir paišiau Dominikonų bažnyčią, priėjo vidutinio amžiaus žmogus, dirstelėjo man per petį ir pasiūlė ateiti į meno būrelį. Prisistatė – Jonas Jukonis ir davė adresą. Nuėjau, bet po mėnesio būrelį uždarė. Jukonis apsiėmė privačiai mane mokyti. Davė caro laikų Gnedicio istorijos sunkius tomus, liepė atmintinai išmokti, paskui mane egzaminavo. Piešinius taisydavo be gailesčio. Išaiškino, kas yra kompozicija, dinamika. Tačiau to nepakako, kad įstočiau į Dailės institutą. Pasirodo, Jukonis po karo ten dėstė monumentaliojo meno istoriją ir vieną kartą neatsargiai išgyrė Renesanso dailininkus. Jį išsikvietė kompartijos sekretorius Reimeris, apšaukė ir atleido iš darbo, atseit, joks menas negali būti geresnis už socialistinį realizmą. Po to Jukonis buvo „paženklintas“ ir tik daug vėliau šiaip ne taip gavo darbą Vilniaus dailės kombinate, Reklamos ceche. Reimeris savo rūstybę „permetė“ ant manęs ir sugadino man daug kraujo.

Institute, nors ir trumpai, turėjau garbės klausyti Vlado Drėmos paskaitų. Jis davė impulsą, kuris gyvas iki šiol. Nuolat susirašinėju su jo dukra Gražina Drėmaite.

Dailės mokykloje man dėstė Antanas Kmieliauskas, Vytautas Pečiukonis. Dizaino fakultete pirmąjį užsakymą padėjo gauti Juozas Burneika, o juk tuo metu beveik badavome. Tai stiprios senosios mokyklos dailininkai ir dėstytojai, kuriems esu labai dėkingas.

– Prisipažinsiu, kad jūsų, kaip neprilygstamo ir su niekuo Lietuvoje nesulyginamo juvelyro, įvaizdį suformavo ne dailės parodos, o moterys, išdidžiai nešiojusios jūsų papuošalus. Mane tiesiog hipnotizuodavo Laimės Lukošiūnienės, Respublikinės (dabar Nacionalinės Martyno Mažvydo) bibliotekos Meno skyriaus vedėjos, sidabrinė apyrankė, tiksliau – stulbinantis meno kūrinys ant rankos! Kiekvienąkart paimdama meno albumus skaitykloje, dirstelėdavau, ar ji „eksponuoja“ Pauliaus Lantucho kūrinį... Masyvi, plastiškai impozantiška apyrankė su skulptūriniu reljefu atrodė tarsi iš Mikėnų archeologinio lobyno. Skurdžioje, pilkoje, unifikuotoje sovietmečio aplinkoje ta sidabrinė apyrankė tarsi primindavo, kad kažkur ten, už Geležinės uždangos, yra kitoks pasaulis, kur žmonės, jeigu to nori, gali atrodyti kiekvienas savaip, gali dėvėti ar puoštis taip, kad išreikštų save... Kita labai graži, elegantiška moteris – dainininkė Giedrė Kaukaitė – irgi turėjo jūsų papuošalų.

– Esu laimingas, kad turėjau tokias užsakoves. Laimės apyrankė – tai labai ankstyvas darbas. Jau tada pasukau neįprastu keliu. Viskas, ką dariau, buvo protestas prieš konformistinį „socialistinį modernizmą“, kurį „leido“ valdžia, ir apskritai prieš tų laikų madą. Papuošalai – labai asmeniškas dalykas. Jeigu yra nešiojami, tokie ir liks visam laikui, nepriklausomi nuo meno krypčių, nuo kataklizmų. Žinau, kad Laimoną Noreiką palaidojo su mano žiedu, kurį mūvėdamas jis vaidino Masalskį Justino Marcinkevičiaus „Katedroje“.

Su savo užsakovais susidraugaudavau, iki šiol susirašinėjame, tarp jų ir su nuostabiąja Giedre Kaukaite.

– Kai užeinu į Vilniaus universitetą, visada aplankau jūsų laikrodį... Liūdnas jis, su nukritusiomis ar nulūžusiomis rodyklėmis, bet vis dar kabo. O tai gana reta, nes meninio metalo kūrinių iš sovietmečio likę labai nedaug...

Vadinasi, draugavote su Albinu Kentra, kuris buvo Vilniaus universiteto įkūrimo 400-mečio šventės iniciatorius, parengęs meninę jos programą. Jo pastangomis Vilniaus universitete atsirado daug puikių meno kūrinių. Tuo, deja, negali pasigirti Vilniaus dailės akademija, nes dėl nuolatinių, sakyčiau, chroniškų remontų ir dėl architektų, net dailininkų savivalės buvo sunaikinti kone visi dailės kūriniai pačioje meno Alma Mater.

„Afrika“. Apdailos detalės, skirtos 600 Nitro kalibro Westley Richards šautuvui. 2015. Aukšto reljefo inkrustacija. Raganosis iš gryno sidabro su 22 aukso karatų paukščiu ant nugaros. Krokodilas – Shibuichi (japoniško vario ir sidabro mišinys)
„Afrika“. Apdailos detalės, skirtos 600 Nitro kalibro Westley Richards šautuvui. 2015. Aukšto reljefo inkrustacija. Raganosis iš gryno sidabro su 22 aukso karatų paukščiu ant nugaros. Krokodilas – Shibuichi (japoniško vario ir sidabro mišinys)

Taigi kaip atsitiko, kad kūrėte laikrodį Vilniaus universitetui?

– 1977-ųjų pabaigoje paskambino gera pažįstama, tekstilininkė Ramutė Jasudytė, su kuria abu priklausėme filmo „Herkus Mantas“ komandai, – ji kūrė kostiumus. Pasakė rekomendavusi mane Albinui Kentrai. Susitikome, šis pasiūlė sukurti bronzinį laikrodį, kuris kabės Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto koridoriuje. Tuoj pat pradėjau eskizuoti, meno komisija tuos piešinius priėmė. Tai buvo rimtas užsakymas – bronzos liejinys, sujungimai, auksavimas, patina... Reikėjo įmontuoti dar ir laikrodžio mechanizmą. Visus metus dirbau. Albinas padėdavo, gaudavo leidimą įsigyti medžiagų. Beje, jis palaikydavo, globojo ir kitus dailininkus.

Kartą per metus jis duodavo man iliustruoti knygą. Tai leido „nevaikščioti“ į darbą, nes visada turėjau oficialų uždarbio minimumą ir nepakliūdavau į baudžiamą „dykaduonių“ kategoriją.

Nuostabus organizatorius ir taurus žmogus. Laikrodį baigiau laiku. Netrukus emigravau. Kažkas nusuko paauksuotas rodykles, todėl laikrodis nefunkcionalus. Gal galėčiau jas atstatyti pagal nuotrauką, bet reikėtų tai suderinti su Universiteto administracija. Tik nežinau, koks dabartinio laikrodžio mechanizmo principas, ar kvarcas, ar jis veikia taip, kaip buvo sumanyta pradžioje – nuo universiteto astronominio laikrodžio impulso.

– Meninio metalo vaizdas Lietuvos dailės parodose sovietmečiu buvo liūdnas. Visų pirma, daugybė kanonų, griežtų, varžančių vidinių cecho taisyklių, jau nekalbant apie paties gyvenimo suvaržymus... Save gerbiantis metalo menininkas negalėjo dirbti su auksu ne tik dėl prabavimo dalykų, bet ir todėl, kad auksas laikytas miesčioniška medžiaga... Koks jūsų santykis su auksu, sidabru, kitais metalais? Kaip jūs atsimenate tą laikmetį, jo madas, įpročius? Ir ką reiškė sovietmečiu būti metalo menininku?

– Auksakalystės mokyklos Lietuva neturėjo, bet buvo meistrų, kurie iš aprašymų atkurdavo kokią nors užmirštą techniką, tiesa, kartais tą darė klaidingai. Darbas su auksu, sidabru, brangakmeniais sovietmečiu buvo prilygintas pinigų padirbinėjimui, už tai grėsė rimta bausmė. Laimė, tais laikais į daug ką žiūrėdavo pro pirštus, žinoma, iki tol, kol imdavo ir nuspręsdavo, kad reikia nubausti tą ar kitą žmogų. Dažniausiai priežastis būdavo ta, kad jis sukaupė nemažas aukso, platinos, sidabro atsargas. Aš per visą savo praktiką sovietmečiu turėjau tik 22 gramus 14 karatų aukso. Tai katino ašaros. Užsakovai atnešdavo sulaužytus auskarus, senus vestuvinius žiedus. Jiems matant pasverdavau viską iki miligramo. Pagamintą daiktą vėl pasverdavau, likučius grąžindavau, kartais metalo drožlių pavidalu. Imdavau užsakymus tik iš patikimų žmonių.

Be galo įkyrėjo saugumiečių priežiūra ir nusprendžiau sprukti iš Sovietų Sąjungos, kai tik pasitaikys proga. Svajonė išsipildė 1979-aisiais.

Meniniu metalu žavėjausi nuo mažens, ypač po kelionės su mama į Ermitažą, kur mane „pritrenkė“ Skitų aukso lobynas – tada supratau, kad nėra mažo ar didelio meno. MENAS arba yra, arba jo nėra. Meno kūrinys gali būti mikroskopinis kaip graikų intalija, o gali būti milžiniškas kaip Michelangelo freska. Vėliau man didelę įtaką padarė Benvenuto Cellini’o autobiografija, Renesanso žmogus aspkritai tapo idealu.

Todėl nusprendžiau išmokti visko, ir iki šiol to vis dar siekiu. Daug ko išmokė puikus meistras Petras Garška. Nemažai atradimų padarėme su Aleksandru Šepkumi, dabar gyvenančiu Niujorke. Tai nepaprastai įdomus laikas! Išmokau inkrustuoti auksą į plieną. Visų pirma, tam reikia labai nedaug aukso, antra, tai neapsakomai gražu. Tokie darbo įgūdžiai padėjo iškart gauti darbą Amerikoje. Išmokau raižyti plieninius antspaudus (štampus), kamėjas, intalijas. Šalia to kūriau grafiką, piešiau žurnalų ir knygų iliustracijas.

– Tais laikais, turiu omenyje meninį gyvenimą iki 1979-ųjų, kai išvykote, nebuvo vertinamas antikvariatas, senoviniai kūriniai ir technologijos, sąsajos su praeities epochomis... Visi veržėsi į šiuolaikiškesnį, madingesnį gyvenimą... Nebuvo itin mėgstami masyvūs barokiniai – secesiniai papuošalai, kokius darydavo, pavyzdžiui, Kazimieras Simanonis...

– Nepasakyčiau, kad senovinis menas tada buvo apleistas. Išsilavinę žmonės net jo trupinius kolekcionavo, restauravo. Deja, karai, politiniai sukrėtimai naikina meną ir apskritai senovinius daiktus. Palyginti su kitomis šalimis, pas mus likusios tik nuotrupos.

O kaip gyventi – pagal sąžinę ar pagal partijos liniją, – kiekvienas nuspręsdavo pats. Su kuo bendrauti, rinkdavomės atsargiai. Žinojome, kad visur pilna informatorių. Komunistai padėjo daug pastangų, kad žmonės užmirštų praeitį, ir šiuo atžvilgiu nemažai pasiekė. Visi stengėsi vos ne per prievartą būti šiuolaikiški ir modernūs.

Paskutines iliuzijas, susijusias su moderniuoju menu, praradau užsienyje, kai pamačiau tą meną gyvą – jis pasirodė labai skurdus. Kalbu apie meną po Antrojo pasaulinio karo.

– Dirstelėkime ir į kitą jūsų gyvenimo dalį – amerikietišką. Kaip įsitvirtinote Amerikoje? Iš ko mokėtės tokių sudėtingų metalo apdirbimo technologijų – inkrustavimo, raižymo ir t. t. Juk tie, kurie tą išmano, turbūt tikrai neskubėjo dalytis savo žiniomis? Koks buvo pirmas jūsų „išpuoštas“ ginklas? Kodėl to ėmėtės?

Tarp nesėkmingų bandymų įstoti į Dailės institutą dirbau gamykloje tekintoju, buvau elektrikas – rūpinausi miesto apšvietimu.

– Tai buvo man pačiam netikėta. Maniau, kad Amerikoje kursiu papuošalus, grafiką. Bet kai atvažiavome, aukso kaina taip pakilo, kad juvelyrikos industrija beveik užduso. Susisiekiau su Leonidu Tarasiuku, kuris tuo metu dirbo Metropoliteno muziejaus Ginklų skyriuje. Jis apklausė visus pažįstamus ir sužinojo, kad Billas Rugeris, sporto ir medžioklės ginklų kompanijos savininkas, ieško graverio. Surengė man susitikimą, bet aš neturėjau, ką parodyti, išskyrus papuošalų skaidres. Jas apžiūrėjęs, Rugeris paklausė, ar esu graviravęs ginklus.

Nė nemirktelėjęs atsakiau YES! Atseit sovietai neleido nuotraukų išsivežti. Rugeris davė man šautuvą, išrašė 5,000 dolerių čekį ir palinkėjo sėkmės. Mane išmušė šaltas prakaitas, bet išeities neturėjau. Grįžęs į Brukliną, kur nuomojome butą, visą vasarą graviravau pirmąjį savo gyvenime šaunamąjį ginklą. Jį puoštą pristatęs, gavau nuolatinį darbą. Tai atsitiko, praėjus pusei metų po to, kai atvykau į JAV. Persikraustėme į Konektikutą, arčiau kompanijos.

Graviravau Colto revolverius ginklų istorikui Robertui L. Wilsonui. Užsakymai baigėsi Billo Clintono prezidentavimo metais, kai ginklai pakliuvo į nemalonę. Grįžau prie papuošalų.

Prasidėjo tikras amerikietiškas gyvenimas. Papuošalus dariau lygia greta su ginklų puošyba. Medison Avenue susiradau galeriją, kuri pardavinėjo antikinę juvelyriką, ir ji duodavo man užsakymų. Tuo pat metu pradėjau nuodyti ofortus, tačiau paklausos nebuvo, viešpatavo modernusis menas. Šiaip ar taip, 9-asis dešimtmetis buvo vaisingausias mano kūrybos periodas.

Po 11 metų Rugerio kompanija persikraustė į Arizoną, aš nenorėjau ten važiuoti. Teko pradėti savarankišką verslą. Tai buvo nelengva. Atsisveikinau su grafika. Niujorko galerija pradėjo kelti man nepriimtinas sąlygas, todėl išėjau. Graviravau Colto revolverius ginklų istorikui Robertui L. Wilsonui. Užsakymai baigėsi Clintono prezidentavimo metais, kai ginklai pakliuvo į nemalonę.

Paulius LANTUCHAS. Liūtų safariui skirto šautuvo apdailos eskizas. 2014
Paulius LANTUCHAS. Liūtų safariui skirto šautuvo apdailos eskizas. 2014

Grįžau prie papuošalų. Su partneriu įkūrėme kompaniją ir, labai sunkiai pradėję, turėjome neblogą dizaino firmą. Juvelyrikos verslas žlugo 2000-aisiais, po akcijų kritimo. Kompaniją teko uždaryti. Porą metų kūriau papuošalus pavieniams užsakovams. Rugerio sūnus pakvietė mane įkurti graviravimo studiją, kad apmokyčiau darbuotojus, vykdytojus. Tai buvo nuostabu, tačiau truko vos trejus metus. Po reorganizacijos studiją uždarė. Vėl tapau laisvas dailininkas. Prieš keletą metų pradėjau dirbti su Westley Richards – tai anglų medžioklinių ginklų firma, puoselėjanti 200 metų tradiciją. Su ta kompanija dirbu iki šiol. Jos užsakovai – labai galingi ir turtingi žmonės.

– Kiek žinau, atsirado užsakymų ir vardiniams ginklams, jeigu teisingai suprantu, jie skiriami dovanoms. Nieko neišmanau apie ginklus, tad paklausiu, ar tai relikvijos, kurios kabo vitrinose kaip pasididžiavimo objektas, yra perduodamos iš kartos į kartą? Kiek čia galimybių menininko kūrybinei saviraiškai? Suprantu, kad į ikonografinę programą reikia įtraukti ir privalomus dalykus – herbus, inicialus ir t. t., ko tik pageidauja užsakovas.

– Taip, bet vardinių ginklų esu išgraviravęs ne itin daug. Dažnai užsakymai ateina per tarpininką, kuris gauna savo procentus. Norėčiau tikėti, kad puošti ginklai netampa žudymo įrankiu.

Darbas su auksu, sidabru, brangakmeniais sovietmečiu buvo prilygintas pinigų padirbinėjimui, už tai grėsė rimta bausmė.

Pameistrių neturiu. Vienam Westley Richards šautuvui tenka skirti iki pusantrų metų, o eiliniam, „standartiniam“ užtenka poros savaičių, na, kartais prireikia dviejų mėnesių. Iš 600 Amerikoje užsiregistravusių graverių 550 įvaldę tik patį paprasčiausią amatą. Kiti kuria unikalius dalykus. Užsakovai gerbia jų stilių, vertina techniką, todėl suteikia daug laisvės. Brangiam ir sudėtingam užsakymui tenka piešti daugybę eskizų. Kartais derinimas internetu užtrunka porą mėnesių, kol užsakovo ir mano nuomonė sutampa. Tariantis tenka daryti nemažai kompromisų. Taip buvo per amžius. Tiesa, anksčiau neturėjome interneto. Dabar piešinys, vos baigtas, iškart išskrenda adresatui, o po minutės gaunamas atsakymas. Angliškiems ginklams skiriu visą savo laiką, teko atsisakyti papildomų užsakymų.

– Ką veikiate laisvalaikiu? Kaip atsikvepiate po alinamai kruopštaus, preciziško darbo? Įtariu, esate darboholikas, tad ar einate atostogų? Žmona Zina irgi iš meno sferos, atrodo, kostiumo dizainerė, yra dirbusi Vilniaus Modelių namuose...

– Nesu darboholikas, labai mėgstu ilsėtis ir keliauti, tik ne visada galiu nutraukti darbą, ypač kai sklandžiai klojasi.

Mūsų gyvenimas paprastas. Atostogaujame du kartus per dešimtmetį. Turime namą ir daržą, kurį prižiūri Zina, išėjusi į pensiją po ilgo darbo Jeilio universiteto Knygų konservavimo ir restauravimo dirbtuvėse. Aplankome dukters Kotrynos šeimą, bendraujame su anūku Aleksandru.

Paskutines iliuzijas, susijusias su moderniuoju menu, praradau užsienyje, kai pamačiau tą meną gyvą – jis pasirodė labai skurdus. Kalbu apie meną po Antrojo pasaulinio karo.

Savaitgaliais važiuojame į miškus. Gamta čia nuostabi – kalnai, uolos, upės. Praleidus daugybę valandų prie mikroskopo, reikia pajudėti. Dažnai važiuojame į muziejus Niujorke, Bostone. Mūsų mieste du pasaulinio garso muziejai – Yale Gallery ir Yale British Cultural Center. Filharmonijoje būna gerų koncertų. Mėgstam sukiotis po vadinamąjį blusų turgų, ten galima rasti daug įdomių daiktų, japoniškų graviūrų, kardų, šautuvų, senų knygų. Daug fotografuoju, anksčiau su didelio formato 4 x 5 kamera, dabar su skaitmenine, bet naudoju seną optiką. Gal kitiems toks gyvenimas neįdomus, bet mudviem jis patinka.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"