Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Kodėl Valentinas Sventickas atsidūsta prie Petro Dirgėlos epopėjos: reikia skaityti

 
2018 10 04 15:11
Valentinas Sventickas./
Valentinas Sventickas./ Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Esu skaičiusi visas Valentino Sventicko knygas, todėl, dar prieš atsiversdama naująją „Dar gurinių“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018), žinau, kas man joje patiks: suinteresuotas kalbėjimas apie visuomenės ir literatūros problemas (net jei ne visada sutinku su autoriaus požiūriu), sugebėjimas neįžeidžiai išsakyti kritines pastabas (aš tai vožtelčiau ir tuoj pat imčiau graužtis, kad taip padariau), šiaip pasakojimai apie šį bei tą, išlaikant humoro jausmo patariamą distanciją.

Iš anksto žinau ir kas nepatiks: kaip paprastai, atrodys, kad autorius per daug ir kažkaip sulėtintai kalba. Tačiau prisimenu prieš kurį laiką labai populiarų Georges'o Buffono posakį: „Stilius – tai žmogus“. Nieko čia nepadarysi, esam skirtingi žmonės. Knygoje, kaip ir kalbėdamas viešai, Sventickas iš lėto apžiūri jį dominančią temą, problemą, kūrinį ar įvykį, lėtai išdėsto kelis jam svarbius aspektus, jei pasiseka, pabaigai pabando surasti kokį ryškų akcentą – ne todėl kad norisi kokio simbolio, bet todėl, kad taip jam gražiau.

Antai tekstelyje „Post Scriptum“ autorius trumpai papasakojo, kaip rengė knygą spaudai, nusivežęs į kaimą dėžę su užrašų lapeliais. Kartą ją paliko kieme, o kai grįžo, popieriai „krutėjo ir dūzgė. Išlindo visko prisiskaičiusi didžiulė vapsva. Ir nulėkė nė nepažvelgusi į autorių“ (p. 384). Toji vapsva man, tiesą sakant, nekliūva: gal kiek primena Romualdo Granausko žiogą, bet nelabai; neišeina jos pavadinti „iš aukštybių siųsta“, ji – pati sau, savo kaime, kur nori, ten skraido.

Pastaraisiais dešimtmečiais iš literatūros periferijos į centrą bando veržtis nelengvai apibrėžiami, labai įvairuojančių bruožų rašiniai: fragmentai, sakiniai, istorijos, na, ir guriniai. 2013 m. Sventickas jau yra išleidęs knygą „Guriniai“, todėl suprantamas naujosios pavadinime esantis žodelis „dar“. Pirminė žodžio reikšmė – trupiniai. Anot autoriaus, jo guriniai – tai savaime atsirandantys užrašai, dažniausiai „trumpi, eskiziški. Bet ir ilgesnių, nuodugnesnių rašinių pasitaiko“ (p.5).

Rašoma apie literatūrą, apie redaktoriaus, literatūros kritiko darbą, apie visuomenės problemas, apie save ir savo artimuosius, kartais pabrėžiama rašymo vieta: Mildos gatvė, kur autorius gyvena, arba jo sodyba Mardasave. O ir Mildos gatvės katės ir jų globėjai, Olandų žiedą kultūringai pereinantis ciuckis bei triukšmingai pageriantys Mardasavo kaimynai nusipelno šiek tiek dėmesio. Vienas iš gurinių kaip „žanro“ pliusų: jei nepatinka koks fragmentukas ar keli, perverti puslapius ir kaip niekur nieko skaitai toliau.

Mano jau paminėtas Romualdas Granauskas, be jokios abejonės, Sventickui – labai svarbus: jiedu daug bendravo ir Rašytojų sąjungoje, ir leidykloje, abu mėgo medžio darbus ir būtent Sventickui rašytojo našlė atidavė sukauptą, bet nebepanaudotą medieną, Sventickas sudarė pomirtinių Granausko knygų. Būtent dieną po Granausko laidotuvių parašytas pirmas pirmos knygos dalies (iš viso knygoje keturios šiek tiek tema besiskiriančios dalys) tekstas „Personažas atsisveikina“. Veiksmas vyksta Šventų Jonų bažnyčioje, kur kunigas Julius Sasnauskas laiko mišias už mirusį rašytoją:

„Bažnyčia artipilnė, kas sėdi kairėj, kas dešinėj. Ir štai plačiu vidurio taku ateina ji – padėvėta boloninė striukė, megzta kepuraitė, kairėj rankoj plastiko maišelis su buteliu (regis, mineralinio), kažin kokiu žurnalu ir turbūt valgio saujele. Eina iš lėto, lyg šiaip viena pati vaikštinėtų, pastovi greta čia pat sėdinčio Vytauto Landsbergio, pajuda arčiau karsto, grįžta prie klauptų ir pašlamėjusi atsisėda.

Pasiuntinė! Granausko prozos personažas. [...] Personažas turi savo vaidmenį atlikti iki galo. Atsisveikinti, atskirti nuo autoriaus“ (p.9).

Tai vienas iš tokių Sventicko knygoje spausdinamų tekstų, kuriam gurinio apibūdinimas netinka, tai – beveik novelė. Dar viena man labai patikusi ir įsiminusi dar nuo publikacijos „Metų“ žurnale novelė pavadinta „Ištrinti“. Ji – apie ilgą kelionę į kaimą, mąstant apie 1940 m. be „kraujo lašo“ sovietams valdžios atiduotą Lietuvą, apie Justino Marcinkevičiaus likimą, apie žurnalo užsakyto teksto rašymą, dar daug apie ką. Paskutinės pastraipos:

„Kitą vakarą pamatė pilnatį. Ėjo užrakinti kluono, akies kertelėje kažin kas nušvito – mėnulis gulėjo ant žemės miško keliuko gale. Iš kiemo nebuvo matyti. Viskas pasidarė aišku ir ramu. Jokios nuomonės ir jokie vertinimai negali pakeisti to, kas yra įvykę ir tapę gyvenimu. Nuėjo prie kompiuterio ir paspaudė klavišą „Delete“.

Skaitant kartais atrodydavo, kad girdžiu Granausko intonacijos atgarsį.

Knygoje, beje, spausdinama „Asmeniška asmenvardžių rodyklė“, o autorius paaiškina, kad rodyklėje – tik literatūros žmonės. Neskaičiuosiu, kas kiek kartų tiksliai paminėtas, tačiau žvilgtelėjus akivaizdu, kad dažniausiai minimas Justinas Marcinkevičius (Sventickas daug apie jį yra rašęs ir tebesijaučia įsipareigojęs šį bei tą pasakyti, ypač kai perskaito ar išgirsta, jo akimis, daug neteisybės), po jo turbūt Salomėja Nėris, Viktorija Daujotytė (ji – labiau, kad autorius vis galėtų pasigrožėti, kokia ypatinga esanti), Romualdas Granauskas, Alfonsas Maldonis, Marcelijus Martinaitis ir t.t.

Asmenvardžių rodyklė leidžia pasitikrinti įspūdį, kuris liko perskaičius knygą ir kuris nebūtinai sutampa su paminėjimų skaičiumi. Antai man pasirodė, kad autoriui labai svarbūs Juozas Aputis ir Petras Dirgėla, nors minimi jie nedažnai. Išskyrus Salomėją Nėrį, tai vis žmonės, kuriuos Sventickas buvo sutikęs, daug bendravo ar ir draugavo, leido jų knygas, rašė apie jas straipsnius ir recenzijas.

Marcinkevičiaus kritikus Sventickas, ko gero, be reikalo emocingai demonizuoja, apeliuoja į jausmų stygių („šaltoji širdis“ – apie Neriją Putinaitę), juk ne jausmai, rašant straipsnį ar mokslinę monografiją, yra svarbiausi. Natūralu, kad nevienodi yra žmonių, tyrinėjančių literatūrą, skoniai, nuomonės bei vertinimai. O, tiesą sakant, ir karjerizmas, konformizmas bei panašūs dalykai niekur iš mūsų pasaulio nedingo.

Be to, akivaizdu, kad ilgus metus pažįstant žmogų, gyvenant visai šalia, kaip gyveno Sventickas ir Marcinkevičius, į jį ir į jo kūrybą žiūri kiek kitaip, nei visai iš šalies. Pakliuvusius į pervertinimo, dekonstrukcijos girnas rašytojus (ypač Salomėją Nėrį ir Justiną Marcinkevičių) Sventickas stengiasi suprasti, atkreipti dėmesį į tai, kas iš jų kūrybos išlieka, kas buvo svarbu gyvenusiems sovietmečiu, ką, kaip paskutinį Nėries rinkinį, to meto literatūros prievaizdai neatpažįstamai sužalojo. Knygoje išsamiai pasakojama apie iki pat 1994 m. archyve gulėjusį Salomėjos Nėries rinkinio „Prie didelio kelio“ mašinraštį (p. 233–238).

Akivaizdu, kad, vertinant lietuvių literatūrą, knygos autoriui vienas esminių kriterijų yra santykis su Lietuvos valstybe (čia jis itin išskiria Petro Dirgėlos keturių tomų epopėją „Karalystė“ ir atsidūsta: „skaityti reikia“, o net istoriją interpretuojantys rašytojai nelabai ją teskaito). Šiaip jau nei rašytojams, nei kolegoms kritikams Sventickas nėra atlaidus, o vis bakstelintis į ne visai kokybiškai padarytus darbus, Literatūros instituto tyrinėtojams kliūna net už tai, kad neatsiliepė į laiškų forma jo parašytą recenziją. Į laiškus dera atsakyti, mano knygos autorius.

Jis pats, mylėdamas lietuvių literatūrą, kartais jos reikšmingumą gana akivaizdžiai hiperbolizuoja. Štai kas rašoma apie Jono Biliūno apsakymą „Kliudžiau“: „Jonas Biliūnas dviejų puslapių novele padarė tą patį, ką Fiodoras Dostojevskis dideliu romanu „Nusikaltimas ir bausmė“ (p. 240). Gal vis dėlto ne visai taip. Jei dideli romanai būtų beprasmiai, jei ieškotume tik lakonizmo, užtektų ir penktojo Dekalogo punkto.

Sventickas – aktyvus literatūros lauko veikėjas, taigi natūralu, kad šioje knygoje apie ją (apie jos vertinimą, leidybą) daug rašoma, dažnai tiesiog punktyriškai nužymimos problemos. Antai Antano Kalanavičiaus atvejis. Jo knygos ir knygos apie jį išleidžiamos tik po autoriaus mirties. Literatūros pasaulyje taip tarsi atstatomas teisingumas. O kas vis dėlto prarasta? Sventickas: „nėra jokios galimybės „sukurti‘ tą gyvą skaitytojų ir rašančios bendruomenės reagavimą, kuris lydi eilėraštį tuoj po to, kai jis buvo parašytas. Nebuvo ir kitos galimybės – savo kūriniais paveikti literatūros procesą“ (p.256). Knygoje pacituojama ir nepamirštamų aforizmų: „Algimantas Baltakis kartą yra pasakęs: lietuviui menininkui reikia visų įmanomų premijų ir kartu kankinio erškėčių vainiko“ (p. 164). Ironiškas vertinimas kartais ne mažiau tikslus, kaip rimtasis.

Manyčiau, kad gurinių rinkinį vienija autoriaus rūpestis lietuvių literatūra, kalba, apskritai tuo, kas ir kaip vyksta Lietuvoje. Sventickas pilietiškas, jam toli gražu ne tas pats, kaip Lietuvoje gyvenama, kartais pasitelkiami net aukštojo stiliaus kreipiniai: „Mes, Lietuvos žmonės“, nors kalbama anaiptol ne apie iškilmingus dalykus. Kas Baltijos kelyje „galėjo įsivaizduoti, kad ministrus teks rinktis iš „mažiau priekaištingos reputacijos‘ kandidatų, kad reikės tikrinti Seimo narių posėdžių lankomumą ir atėjusiųjų blaivumą, kas būtų patikėjęs, kad partijų lyderiai ims kyšius už įstatymus, kuriuose mūsų, piliečių, interesų nė su žiburiu nerastum? Mes, Lietuvos žmonės dėl to kalti. Per anksti nustojome kurti savo Lietuvą“ (p. 138).

Daugiskaitos pirmasis asmuo šiais laikais rizikingas, bevelijame ir kalbėti, ir būti vertinami kiekvienas individualiai, bet šiaip ar taip Sventicko daugiskaitos pirmasis malonesnis už daugiskaitos trečiąjį, kuriuo žiniasklaidoje dažnai rašoma apie lietuvius: beviltiški provincialai, atsilikėliai, apsileidėliai, įvairiausi fobai. Recenzuojamos knygos „mes“ turėtų žadinti ne kokius nepilnavertiškumo kompleksus, bet atsakomybę, supratimą, kad privalome susitvarkyti Lietuvą, savo bendrus namus. Tokia tvirta Sventicko pozicija.

Todėl knygoje jis kelis kartus pabrėžia, kad jam nepriimtinas išvažiavimas iš Lietuvos: reikia viską sutvarkyti taip, kad būtų galima gerai gyventi būtent čia. Jis nieko nesmerkia, tik išdėsto tvirtą savo asmeninę poziciją. Manyčiau, kad su ja susijęs ir labai pozityvus požiūris į Marcinkevičiaus rutuliotą „gyvenimo kaip pareigos“ sampratą, kuri niekaip nebus populiari šiandieniniame narcistiškų vartotojų pasaulyje. Nors, prisimenant didžiąsias Žemei ir jos gyventojams iškilusias grėsmes, vieną dieną gali tapti net labai aktuali.

Gurinių, kurie panašūs į daugiau ar mažiau elegantišką pamokslėlį literatų gyvenimo tema (kad Rašytojų sąjunga nebūtų vadinama pisdomu arba kad poetai, gerbdami redaktoriaus darbą, per knygos pristatymą pabrėžtinai neskaitytų eilėraščių, kuriuos redaktorius „išmetė“, nes dėl kokių nors priežasčių jie knygoje netiko) ar kokia kitokia (kad troleibuse vienas keleivis neužimtų dviejų kėdžių) gana daug, nebūtų pakenkę dalį jų palikti toje Mardasavo vapsvos perskaitytoje užrašų lapelių dėžėje.

Kadangi recenzuojamos knygos autorius nevengia asmeniško kalbėjimo, tebus jis leistas ir recenzentei. Sventickas pats sau kelia klausimą, ko neteko „trejų metų išvežtas į sibirus“, ir pirmas jo atsakymo punktas toks: „namų ir namų supratimo“ (p. 335). Ko gero, dėl žmonių stumdymo po sibirus ir ne po sibirus, dėl, keičiantis laikams, natūralios jų migracijos iš vienos gyvenimo vietos į kitą, pasilieka vis mažiau tokių, kas supranta, kad namai, ypač tie pirmieji, tikrieji namai turi savą metafiziką. Jei ją bandai matuoti buitiniu naujumu ir praktiniu patogumu, pajunti, kad ji – tiesiog kita, prasilenkianti su šiais dalykais ir kur kas svarbesnė dimensija. Kuproti tie mūsų likimai (jei kas neišgirdo – tai čia Justino Marcinkevičiaus eilėraščio „Likime, angele, kuprotas“ eilutės parafrazė). Kartu su knygos autoriumi lieku laukti tų jaunų skaitytojų, kuriems Marcinkevičiaus kūryba bus tiesiog poezija.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"