Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Kodėl amerikietį sužavėjo lietuvių liaudies dainos?

 
2018 01 29 13:10
Abraham Brody / 
Abraham Brody /  Asmeninio archyvo nuotrauka

Tūlam lietuviui liaudies muzika asocijuojasi su ilgus metus neišsisemiančia penktadienio vakarais televizijoje transliuojama laida „Duokim garo“ – kapelos, tautiniai kostiumai, nesikeičianti harmonija, besikartojančios dainos. Tačiau yra žmonių, lietuvišką folklorą matančių aktualiai. Vienas iš jų – lietuviškų šaknų turintis amerikietis atlikėjas Abrahamas Brody.

Prieš kelerius metus Abrahamą taip pakerėjo lietuvių liaudies muzika, kad tapo jo paties kūrybos įkvėpimo šaltiniu. Šiuo metu Abrahamas vieši Lietuvoje ir ketina surengti koncertus keliuose miestuose. LŽ skaitytojams suteikiama išskirtinė galimybė susipažinti su atlikėju iš arčiau.

– Kada ir kaip pradėjai muzikuoti?

– Smuiku groti pradėjau būdamas šešerių – tiesiog pats pasiprašiau. Buvau baisiai nedrausmingas – augdamas aš dažniausiai improvizuodavau ir imituodavau paukščių, gyvenančių greta vietos, kurioje užaugau, esančiame miške, balsus... Tad muziką aš kūriau visada.

– Koks buvo tavo paauglystės garso takelis? Nuojauta kužda, kad folkloras tave ne visą laiką lydėjo...

– Ne, manęs jaunystėje folkas nedomino. Aš klausydavausi visko – nuo muzikos, apie kurią mokiausi – Bacho, Beethoveno, na, klasikos – iki „Sigur Ros“, „Smashing Pumpkins“, „Radiohead“, „The Cranberries“ ir begalės kitų atlikėjų.

– Kada nusprendei, kad muzika yra tavo gyvenimo kelias?

– Manau, kad visuomet tai žinojau. Nepamenu, kad kada nors būčiau dėl to suabejojęs.

– Kaip sužinojai apie savo lietuviškas šaknis? Koks buvo tavo santykis su Lietuva prieš tai sužinant ir po to?

– Tai – tikrai įdomi istorija. Aš visada žinojau, kad turiu lietuviškų šaknų, tačiau augant Jungtinėse Valstijose niekada neteko čia lankytis.

Pirmą kartą Lietuvoje atsidūriau 2011 metais, kai dalyvavau „Kristupo vasaros festivalyje“. Iš karto pasijutau taip, lyg čia jau būčiau ne pirmą kartą ir tai buvo tikrai keista. Iš karto atsirado toks stiprus ryšys – lyg mane čia trauktų beveik magnetinė jėga.

– Kada ir kaip pradėjo vystytis tavo santykis su lietuvišku folku?

– Pirmą sykį sutartines išgirdau prieš ketverius. Tai pakeitė viską. Puikiai suprantu, kad daugumai jaunų lietuvių ši muzika yra neįdomi, tačiau kai užaugi be tokios muzikos, išgirdus tokį ansamblį, kaip „Trys Keturiose“, per visą kūną perbėga šiurpuliukai. Mane ši muzika tiesiog apsėdo – pajutau ją visame savo kūne. Taip pradėjau bendradarbiauti su lietuviais muzikantais, kad ir ta pačia grupe „Trys keturiose“, kurią vėliau nusivežiau į Londoną, kur „Barbican Centre“ mes kartu pristatėme savo projektą „Protėviai“. Būtent tada nusprendžiau, kad atlikti šias dainas noriu išmokti ir pats, tokiu būdu formuoti savo tapatybę bei ryšį su protėviais, tad pradėjau mokytis.

– Tu taip pat mokaisi lietuvių kalbos. Ar tai yra sudėtinga žmogui, kuris anksčiau neturėjo jokio sąlyčio su šia kalba?

– Taip! Labai! Ypač dėl to, kad mano draugai, jaunoji lietuvių karta, puikiai kalba angliškai ir man visai nepadeda mokytis!

– Tau yra tekę dalyvauti ekspedicijoje, kurioje buvo užrašinėjamos iš kaimo žmonių išgirstos lietuviškos dainos. Ar ši patirtis tau tapo iššūkiu? Ar ji pakeitė tavo santykį su folkloru?

– Man tai tapo be galo įdomia ir galinga patirtimi. Į ekspediciją keliavome kartu su drauge Egle Česnakavičiūte, kuri jau kelerius metus važinėja į Dzūkiją ir ten užrašinėja dainas. Aš pats norėjau tai pamatyti ir išmokti dainų iš gyvų žmonių, gyvos tradicijos, ne vien archyvinių įrašų ar miesto žmonių. Ekspedicija man atvėrė akis. Kaimuose gyvena neįtikėtinai stiprios, nuostabios moterys, kurios žino tiek daug dainų, išsaugotų per šimtmečius, per nacių ir sovietinę okupacijas ir jų dėka pasiekė dvidešimt pirmąjį amžių.

– Kaip tu, profesionalus muzikantas, regėjai senus žmones, dainuojančius dainas kaimuose? Kaip jie matė tave?

– Jau minėjau, kad jaučiu joms milžinišką pagarbą dėl to, kaip jos per tiek metų palaikė gyvybę tradicijoms. Yra tiek daug, ko aš norėčiau išmokti iš šios dainininkų kartos visuose Lietuvos regionuose, tačiau man atrodo, kad laikas nuo manęs tiesiog sprunka. Su manimi dažniausiai jos elgėsi tikrai labai draugiškai. Vis dėlto aš joms buvau pašalietis, tačiau jos buvo laimingos, galėdamos dainuoti ir dalintis savo patirtimi.

– Kokia patirtis Lietuvoje tave labiausiai šokiravo?

– Hm. Žinoma, visada egzistuoja kultūrinis skirtumas. Egzistuoja tam tikros visuomenės socialinės nuostatos, su kuriomis aš ne visais atvejais sutinku. Tačiau manyčiau, kad vienas iš labiausiai gal net ne tiek šokiravusių, kiek palietusių dalykų, buvo draugų pasakojimai apie jų pačių ir jų tėvų gyvenimą sovietų okupacijos metais. Tai, kokią vidinę stiprybę savyje turi talpinti žmonės, norėdami tai išgyventi. Pažįstu kelis dabartinės keturiasdešimtmečių – šešiasdešimtmečių kartos atstovus ir žinau juos esant nepaprastai stiprius. Jie išgyveno daug įvairių Lietuvos istorijos momentų ir nepalūžo. Pastaruosius penkis mėnesius praleidau Niujorke – mane labai neigiama prasme nustebino matyti tai, kad dauguma žmonių yra išlepinti ir nedėkingi. Jie visiškai nevertina to, ką turi.

– Kokie Lietuvos muzikantai, grupės ar kompozitoriai tave žavi?

– Tokių yra daug ir jie atstovauja labai skirtingiems žanrams. Kalbant apie folką, aš labai gerbiu grupes „Trys Keturiose“ ir „Obelija“. Pastaroji man yra labai įdomi, mat ši grupė reprezentuoja jaunąją kartą ir folko tradiciją atneša į XXI amžių. Taip pat be galo mėgstu Ievą Narkutę, o kalbant apie klasikinę muziką – man asmeniškai ypatingas yra Bronius Kutavičius. Kai tik klausausi jo „Paskutinių pagonių apeigų“, mane apima transas.

– Kaip labai tavo folkloro interpretacija skiriasi nuo lietuvių atlikėjų interpretacijos?

– Aš čia neužaugau. Mano turimas kontekstas yra visiškai kitoks. Ir aš nedrįstu teigti, kad esu folko atlikėjas. Mane labai smarkiai paveikė ir įkvėpė lietuviškos tradicijos, tačiau esu šiuolaikinis kompozitorius, kuris šiuos motyvus su meile ir pagarba įkomponuoja į savo muziką.

Abrahamo Brody programą „Pagal pasaulio medį„ sausio 31 dieną bus galima išgirsti Vilniuje, Valdovų rūmuose, vasario 2 dieną Utenos kūrybinių industrijų centre „Taurapilis“, vasario 15 dieną Klaipėdos kultūros fabrike.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"