Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Kęstutis Jakštas į Kauno sceną sugrąžina „Radvilą Perkūną“

 
2018 02 09 16:43
Kauno valstybinio muzikinio teatro nuotrauka

Režisierius Kęstutis Jakštas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre stato nacionalinę lietuvišką operą istoriniu siužetu „Radvila Perkūnas“. Premjeriniai spektakliai vyks vasario 15, 16 dienomis ir skiriami Lietuvos valstybės atkūrimo 100-čiui. 

Operos librete atspindimas laikotarpis ir istorinių įvykių sūkuryje užsimezgusi meilės istorija puikiai tinka iškilaus valstybės jubiliejaus minėjimui, o jos interpretacija nūdienos menininkų pateikta šiuolaikinėmis teatrinėmis priemonėmis suteikia įvykiui papildomos intrigos.

Siužeto esmė – dvi konfrontuojančios Lietuvos didikų giminės – Radvilos ir Chodkevičiai – užsienio invazijos fone savo skirtingus religinius įsitikinimus ir turtinius interesus geba atmesti ir susivienyti vardan Tėvynės gerovės ir Laisvės.

Operą sukūrė kompozitorius Jurgis Karnavičius dar 1935 m., o jos premjera įvyko Kaune, Valstybės teatre 1937 m. vasario 15 d. – 19-ųjų Nepriklausomybės metinių išvakarėse, tad labai simboliška, kad į šią sceną ji sugrįžta ta pačia proga.

Libretą operai parašė dramaturgas, poetas Balys Sruoga ir čia ryškūs jo talento ženklai: spalvingi charakteriai, aštraus sąmojo replikos, gyva draminė įtampa. Bet žvelgiant nūdienos akimis buvo tikslinga libretą sutrumpinti ir adaptuoti proginiam pastatymui, šio darbo Kęstutis S. Jakštas ėmėsi pats.

– Gerbiamas režisieriau, gyvuoja tradicija, artėjant svarbiam įvykiui ar jubiliejui užsakyti tai progai skirtą kūrinį. Kaip atsitiko, kad teatras nuėjo kitu keliu ir kokia operos „Radvila Perkūnas“ atsiradimo istorija Kauno muzikinio teatro repertuare?

Pasitikdami Lietuvos šimtmečio jubiliejų, ilgai svarstėme, kaip deramai paminėti tokią garbingą sukaktį ir kokį spektaklį skirti šiai iškiliai datai. Kad tai bus Jurgio Karnavičiaus opera „Radvila Perkūnas“, nulėmė daugybė atsitiktinumų.

Gerokai prieš metus teatro vyriausiasis dirigentas Jonas Janulevičius susitiko su Kėdainių kraštotyros muziejaus direktoriumi, kuris užsiminė apie prieš 80 metų Kauno teatre pastatytą operą „Radvila Perkūnas“. Kadangi kūrinys beveik nežinomas, maestro archyvuose ėmė ieškoti užsilikusių fragmentų. Pamažu radosi muzikinė medžiaga, režisūriniai užrašai, mašinėle spausdintas libretas. Ta tema Balys Sruoga parašęs ir „muzikalinę“ pjesę, išleistą 700 egzempliorių tiražu.

Po ilgų paieškų viename Londono aukcionų pavyko atrasti išlikusį pjesės originalo egzempliorių. Jį išanalizavus tapo aišku, jog operai pjesė per ilga, per daug siužetinių linijų. Siekiant tikslumo, teko perskaityti neseniai lietuvių kalba išleistą Juzefo Ignaco Kraševskio 1841 m. apie Sofiją Olelkaitę parašytą romaną „Paskutinė Slucko kunigaikštytė“, susirinkti istorinę medžiagą apie visas personalijas, patį laikmetį. Sudėjus visą informaciją į visumą paaiškėjo, kad pjesėje vaizduojami įvykiai pakankamai realūs, o Balys Sruoga beveik dokumentiškai atkūrė Vilniuje susiklosčiusią situaciją.

– Ar ši pjesė – tai lietuviškieji Montekiai ir Kapulečiai?

– Paralelių su šekspyriškąja istorija labai daug. Romeo, norėdamas pasimatyti su Džuljeta, pas ją lipo per balkoną, o Jonušas Radvila, kuriam buvo draudžiama lankytis Katkų namuose, sugebėjo pasigaminti raktą, kad slapta patektų pas Sofiją. Tik čia, skirtingai nuo Šekspyro dramos, konfrontuojančias šeimas sutaiko ne mirtis, bet grėsmė tėvynei – Lietuvą ketiną pulti švedai.

Šiandieninė situacija labai panaši į buvusią 1600 metais: turime išorinių grėsmių, ryškią politinę nesantaiką ne religiniu, o ambicijų pagrindu. Pagrindinę operos mintį – ar reikia mums aukų, kad taptume vieningi – ko gero išgirs kiekvienas žiūrovas, nes gražiausiai ir ryškiausiai ji atskleidžiama tiek istorijos, tiek operos herojaus žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio dainuojamais žodžiais – „kalbėtis turim, tartis“.

– Ėmėtės didelio, sudėtingo darbo. Turėjote gauti giminės leidimą su ta medžiaga elgtis ne tik pagarbiai, bet ir pateikti ją pagal šio laikmečio standartus. Tai didžiulė atsakomybė. Kaip vyko kūrybinis procesas?

Repeticijoms ruošėmės metus laiko. Pradžioje tarsi užrištomis akimis bridome į drumstą vandenį. Nežinojome kaip skamba muzika, kaip ją priims solistai. Kūrinyje greta pagrindinių yra daug spalvingų epizodinių personažų, atstovaujančių anų laikų įvairiataučiam Vilniui.

Teko išgryninti begalę siužetinių linijų, suredaguoti pasenusį dramaturginį tekstą, pataisyti libretą taip, kad finalas būtų pakilus, skambėtų susitaikymo gaida. Tokios milžiniškos apimties projekto neturėjome, bet dabar drąsiai galiu pasakyti – operoje nepaprastai daug geros muzikos ir neįtikėtina, jog anuomet kompozitorius galėjo sukurti tokios apimties, orkestrinės sudėties ir tokio skambesio operą. Šiandien vargu ar atrastume kompozitorių, kuris imtųsi tokio grandiozinio darbo.

– Minėjote, jog pradžioje gana ilgai „vaikščiojote“ aklai. Kokie iššūkiai laukė atlikėjų ir kaip jie elgėsi su šia medžiaga?

Tik prasidėjus muzikinėms repeticijoms, prasidėjo artistų ambicijų kelias atlikti savo darbą gerai, įdomiai. Ar pavyko suverti visus karoliukus į vėrinį, dažniausiai pamatai tik generalinių repeticijų metu. Tačiau nuojauta jau dabar kužda, kad tai bus repertuarinis kūrinys, normali, pilnavertė lietuviška opera, nes radome užmirštą gerą „dalyką“, kurį reikėjo restauruoti, ir, kaip muziejinė vertybė, jis turi teisę egzistuoti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"