Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Kazys Bradūnas. Kertinė paraštė

 
2018 05 13 15:25
Knygos pristatymas š. m. balandžio 23 d. Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Iš kairės: Dalia Cidzikaitė, Darius Kuolys, Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, Gediminas Mikelaitis ir Renata Šerelytė.
Knygos pristatymas š. m. balandžio 23 d. Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Iš kairės: Dalia Cidzikaitė, Darius Kuolys, Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, Gediminas Mikelaitis ir Renata Šerelytė. draugas.org nuotraukos

Neseniai Vilniuje išleista Kazio Bradūno straipsnių ir rašinių rinktinė „Kazys Bradūnas. Kertinė paraštė: kritikos ir kultūrinės publicistikos rinktinė“ (sudarė Gediminas Mikelaitis, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 326 p.) atskleidžia mažai žinomą jo literatūros, dailės, kultūros kritiką, jo, kaip redaktoriaus, darbus.

K. Bradūno kritikos rašinius galima suskirstyti į tokias temines grupes: 1) literatūros kritika; 2) dailės kritika ir dailės gyvenimo vertinimas: parodų, dailininkų kūrybos recenzijos; 3) kultūrinio gyvenimo apžvalgos ir analizė; 4) sovietų pavergtos kultūros priespaudos Lietuvoje demaskavimas.

Išeivijos autoriai Kęstutis Keblys, Vladas Kulbokas yra aprašę K. Bradūno nepoeto veiklą, pastebėję, kad jis yra daugiau negu poetas. Iš tikrųjų nepoetas Bradūnas buvo redaktorius, publicistas, kultūrinio gyvenimo plotų puoselėtojas, kultūrinių renginių organizatorius, dailės kritikas, literatūrinio prieauglio skatintojas. K. Bradūno kultūrinės kritikos rašinius daugiausia sudaro jo, kaip „Draugo“ kultūrinio priedo redaktoriaus (1961–1982), vedamieji, skelbti rubrikoje „Kertinė paraštė“. Iškalbingi jo rašinių pavadinimai: „Gyvoji Lietuva, bet ne rezervatas“, „Atsukime laikrodžius, bet neatsukime laiko“, „Ar Leninas jau ir lietuvių literatūros klasikas“, „Okupuotos Lietuvos literatūros kritika prieš partijos „grand jury“, „Atominis kultūrinės energijos uranas“, „Kas integruoja, o kas me­luoja“. Įdomūs ir aktualūs spaudoje pasklidę jo įžvalgūs literatūros, meno ir kultūros kritikos rašiniai, knygų vertinimai, pokalbiai beveik su visais žymiausiais išeivijos menininkais, mokslininkais bei visuomenininkais.

Kai 1962 m. K. Bradūnas paklausė Juozo Girniaus, koks yra Lietuvių kultūros kongreso pagrindinis tikslas, šis atsakė: „klausiate to, ko arba nėra nė ko klausti, arba to, ką atsakyti yra nebe ma­no galioj. Kongreso pagrindinis tikslas yra tas pats kaip ir visų mūsų lietuviškų pastangų. Visi jį žinome: lietuviškosios gyvybės kūrybinis išsiskleidimas.“

K. Bradūnui lietuvių literatūros raida ir jos išsiskleidimas atrodė viena tragiškiausių istorijoje. Nepaisant okupacijos kirvių, jis dažnai stebėdavosi lietuvių literatūros gajumu ir kūrybingumu. Šalia žemdirbiškos dvasios ir valstybingumo, K. Bradūnui lietuviškumo išlikimo garantas yra tautos kūrybiškumas. Jis tikėjo, kad poetas gali apdainuoti visą žmogaus siaubą ir neviltį ir kartu išlikimo stiprybę.

Poezijos dienomis (kurias poetas organizavo nuo 1976 m.) Jaunimo centro kavinėje Čikagoje K. Bradūnas siekė palaikyti išeivijos lietuvių kultūrinį dėmesį ir lygį. Poezija kaip tik telkianti kultūringą ir sąmoningai gyvą visuomenę. Jis ypač daug dėmesio skyrė modernumo ir madingumo santykiui poezijoje. Kiekvieną savo laiko poeziją laikė modernia, jei tik ji yra meniška.

Poetas poeziją laikė amžina ir jauna kaip žmonija kultūros dalimi. Poeziją jis iškėlė kaip žmogaus dieviškosios dvasios kūrybą, ankstesnę už bet kokį raštą. Nekasdieniškas, nesavanaudiškas, nuo visų tikrovės apnašų nuvalytas poezijos žodis esąs kaip „dvasinis penicilinas, pravalantis visas užterštas egzistencijos ląsteles“. Gaivinantis poezijos žodis yra sakralinis, apeiginis. Poezija pakelianti žodį į pirmapradę būtį, į dieviškąją žodžio egzistenciją. Su tokiu „žodžio pakylėjimu ir žmogus pajunta savo egzistencijos išskirtinę situaciją, savo kūrybinių galių didybę“. Dėl to poezija tebėra ne tik asmeniško asmens kūrybingumo, ne tik tautos charakterio atspindys, bet ir tautos istorinio kelio lėmėja. K. Bradūnas tvirtino, kad tautinę vienybę sutvirtina kultūrinė vienybė. Būtent kultūra įtraukia tautas į istoriją, o kurdama kultūrą tauta vykdo savo pašaukimą.

Dar būdamas studentas K. Bradūnas buvo labai susižavėjęs tuo metu jaunųjų lietuvių grafikų kūryba. Viktoro Petravičiaus, Telesforo Valiaus, Pauliaus Augiaus darbai savitu naujumu, atrodė, atskleidžia lietuviškumo gelmes. Būsimasis poetas su kitais lituanistais dažnai diskutuodavo, kaip lietuvių poeziją padaryti tokią, koks yra šių grafikų meninis lygis. Svarstydavo, kad poezijos naujumas turi kaip tik pasireikšti lig šiol dar neišbandytų liaudiškos formos ir liaudiškos minties bei filosofijos gelme, nauja poezija atrodė turi būti arti lietuviškos žemės mistikos, atėjusios per kartų kartas ligi šių moderniųjų laikų. Kūrybos kelrodis atrodė kaimietiškos ir liaudiškos tradicijos, žmogaus ir žemės motyvo jungimas su individualios kūrybos plotme.

Vėliau išeivijoje K. Bradūnas ne kartą įžvalgiai ir vaizdingai atskleidė lietuvių dailininkų, ypač grafikų, savitumą bei tautiškumą (poetiškai skamba jo straipsnių apie dailininkus pavadinimai: „Dailininkas žaliomis akimis“ – apie V. Vizgirdą; „Aksominių gelmių dailininkas“ – apie V. Žilių; „Žėruojanti ugnis juodose anglyse“ – apie T. Valių). Jų kūryboje poetas atseka modernų tautinės tapatybės kelią – pagoniškųjų ir krikščioniškųjų lietuvių tautos klodų originalią sintezę. Poetas stebėjosi jų kūrybos individualumu: „Petravičius žavėjo mus savo kūdikiškuoju lietuviško pasaulio supratimu, Augius stebino lietuviškosios buities pasakiška stilizacija, Valius tragiškuoju savojo krašto žmogaus suvokimu, o Ratas stebino linijos ir dėmės taupumu ir elegantišku, net matematišku jų paskirstymu raižinio kompozicijoje“.

Poetas kaip akylas menotyrininkas preciziniu vaizdu nupiešia ir dailininkų estetinę vertę. Pavyzdžiui, nusako dailininkės Zitos Sodeikienės siurrealistinės kūrybos filosofinę ir sociologinę mąstyseną. „Ji savo mintimis kartais, atrodo, nori labiau pačiupti žiūrovą negu savo linija ar spalva“. Dailininkės rūpestį žemės civilizacija stengiasi pavaizduoti gana makabriškai, su tragikomiška šypsena, sarkazmu bei satyra.

Svarbiausias kūrėjo vertinimo kriterijus K. Bradūnui – gebėjimas kurti autentiška savo dvasios kalba. K. Bradūnas ieškojo naujų kūrybos prošvaisčių, stengėsi pritraukti meno ir mokslo jėgas, globojo jaunus talentus, stengėsi grąžinti išeivijos bendruomenei aukštesnį kultūrinį interesą, sustabdyti jos nukultūrėjimą. Jis nuolat rūpinosi lietuvių išeivių (laisvojo pasaulio lietuvių) kultūrinės tautinės savimonės brandinimu. Svarbią vietą joje užėmė politinės nepriklausomybės idėja. Bet ji galinti būti gyva tik tol, kol neužmiršta tautos kultūrinė praeitis, kol išlieka kūrybinis įsipareigojimas ir bei kultūros atnaujinimo būtinybė.

Kazys Bradūnas.
Kazys Bradūnas.

K. Bradūnas peikė vadinamųjų „masininkų ir individualistų“ susidūrimus išeivijos visuomenėje ir lietuviškos veiklos susiaurinimą. Pirmieji Lietuvos gyvybę stengėsi palaikyti masiniais renginiais, gatvių demonstracijomis, kongresais, šokių šventėmis ir kitomis panašiomis priemonėmis. Užkietėję individualistai tautiškumo išlaikymą regėjo tik kūrybinėje srityje.

Poetas stengėsi ir formuoti tautinę tapatybę, ir kartu kelti tenykštės visuomenės intelektualinį lygį. K. Bradūnas suprato, kad mažai tautai išlikti ir palenkti pasaulio nuomonę savo naudai tegalima labiausiai tik senovės Graikijai būdingomis savybėmis, „pasižyminčiomis kultūriniu šviesumu, kūrybiniu vitališkumu ir originaliu įnašu bendran žmonijos dvasinių lobių aruodan“. Panašiomis savybėmis tikrą inteligentą apibūdino S. Šalkauskis, o vėliau išeivijoje ir J. Girnius.

Antra vertus, poetas kritikavo taip pat išeivijos kultūrininkų patetišką retoriką: įsikalbėtą neklaidingumą, tariamą kūrybinį nepralenkiamumą, vartojamą kartais vien aukščiausių laipsnių pagyrų žodyną. „Pagyrų puodo tada verdama tokia košė, kurios prisivalgę rašytojai, muzikai, dailininkai, mokslininkai ir įvairių kultūrinių parengimų organizatoriai suserga sunkiai pagydoma savęs pervertinimo liga, kuriai veikiant, atsiranda dvasinis tingumas, prarandamas apetitas pasitempti, netenkama realybės pajautimo. O tai jau nuostolis visam mūsų kultūriniam gyvenimui“. K. Bradūnas atidžiai sekė visą išeivijos ir Lietuvos spaudą. Ją reikliai vertino, iškeldavo pozityvius dalykus, kartais kritikuodavo pasitelkdamas ir ironiją. Pavyzdžiui, apie „Metmenų“ žurnalą 1963 m. jis ironiškai rašė: „Tas ieškojimas daromas savotiška dogma. Pagaliau kūrybinis ieškojimas argi tebėra tik vienų „Metmenų“ atradimas.? Argi be „Metmenų“ niekas kitas neieško ir neieškojo? Argi visi žmonijos ligšioliniai priešmetmeniški kultūriniai laimėjimai pasiekti tiktai gulint ir miegant?“.

Prarastą politinę nepriklausomybę tauta gali atgauti, jei dvasioje bus išsaugota kūrybinė laisvė, jei tautos balsas nenutils kultūroje. Stengdamasis pabudinti lietuvių kultūrinį interesą, jis lietuvių pastangas paradoksaliai palygina su sovietų okupantų pavergimo priemonėmis. „Šitai puikiai suprato caristinė Rusija, uždrausdama mums spaudą, šitai taipgi supranta ir bolševikinė Rusija, dar baisiau terorizuodama raštui pasišventusią žmogaus dvasią. Bet ar suprantame mes? Ar skiriame laisvoje širdyje subrendusiai savo literatūrai dėmesio tiek, kiek jai skiria okupantas, stengdamasis ją pavergti ir sutraiškyti?“. Kultūros istorijoje išliekantys kūriniai kada nors pasieks Lietuvą ir tokiu būdu dės pamatus naujai nepriklausomybei.

K. Bradūnas išeivijoje buvo vienas iš kultūrininkų, daugiausia analizavęs sovietinę vergiją Lietuvoje: nuolat fiksavo okupantų veiksmus ir apie juos spaudoje pranešdavo laisvajam pasauliui. Jis atskleisdavo kūrybos prievartavimą, demaskuodavo sovietinį melą, okupantų apgaulę, Lietuvos kultūrinę baudžiavą. Poetas reikalavo nežudyti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kai pasklinda informacija, kad jo paveikslai nerestauruojami ir nekonservuojami Lietuvoje. Jis parodo, kad lietuvių genijaus įtraukimas į rusų meno istoriją yra gerai užmaskuotas akiplėšiškiausias vogimas, išduodantis „džengiskaniškas okupanto užmačias“, kai M. K. Čiurlionio sesers V. Čiurlionytės-Karužienės vardu savaitraštyje „Literatūra ir menas“ paskelbiamas straipsnis apie dailininko rusiškumą.

Iš kairės: Elena Bradūnaitė-Aglinskienė ir knygos sudarytojas Gediminas Mikelaitis.
Iš kairės: Elena Bradūnaitė-Aglinskienė ir knygos sudarytojas Gediminas Mikelaitis.

K. Bradūnas nevertino okupuotos Lietuvos kultūros pesimistiškai. Pastebėdavo išliekančių, lietuvių tautinę tapatybę atspindžių kūrinių. Jo žodžiais, kol „doram maskviečiui Vilniaus kultūrinis gyvenimas yra kūrybinis pavyzdys“, tol Lietuvoje išliekanti ir tikrų kultūrinių prošvaisčių galimybė. Poetas nuolat ieškodavo pro partinį apynarsį prasprūstančių požeminės kūrybos rankraščių, ragino palaikyti lietuvių ryšius okupuotoje tėvynėje. Tik perspėdavo apie būtinybę „atsijoti lietuviškuosius kūrybos grūdus nuo privalomų maskoliškų pelų“.

K. Bradūnas ypač pabrėždavo: „Mums kaip tik reikėtų vieną kartą ir visiems laikams įsidėmėti, kad tautai pralaimėjus kultūrinę kovą, ji pralaimi viską, laimėdama tik gražesnį ar menkesnį paminklą mirusių tautų kapinyne“. K. Bradūno skelbto kultūrinio atsinaujinimo tikslas – ne tik išlaikyti, išsaugoti tradicinę kultūrą, bet prasiveržti iš vegetavimo ir sukurti išliekančios vertės darbus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"