Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Kas vakaroja autoriaus palėpėje

 
2018 01 02 16:52
"Svarbiausia publicistikoje – viskas turi būti išgyventa, nesumeluota, nesuvaidinta", - sakė Česlovas Skaržinskas.
"Svarbiausia publicistikoje – viskas turi būti išgyventa, nesumeluota, nesuvaidinta", - sakė Česlovas Skaržinskas. Asmeninio albumo nuotrauka

Žurnalistas Česlovas Skaržinskas šiemet išleistoje publicistikos knygoje „Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras“ rimtai, lyriškai ir per humoro prizmę pažvelgė į Lietuvos sovietmečio palikimą, Atgimimo laikus bei dabartį.

„Dvidešimt metų jau nedirbu žurnalistinio darbo, spėjau iš šios mėsmalės laiku pabėgti ir atsigauti, tad dabar galiu rašyti nevaržomas jokių žanrų rėmų. Kai kuriuos tekstus galima įsprausti į apybraižos rėmus. Tačiau gyvenime vengiu įvairiausių rėmų, todėl stengiausi rašyti nevaržomas, nesupančiotas, – sakė Č. Skaržinskas. – Tekstus labiau pavadinčiau apmąstymais, kartais, kaip rašė mano jaunystės bičiulis, vienas knygos personažų – poetas ir eseistas Stasys Stacevičius, – atsiminimais ir neatsiminimais. Narpliojau ir tragišką pokario, raudonosios melioracijos, kaimo emigracijos ir kitas temas. Didesnė knygos tekstų dalis apskritai neturi nieko bendro su prisiminimais. Tai dabartinio laikotarpio realijos, vaizdai, menininkų, paprastų turtingų savo dvasia žmonių portretai.“

Daugiau nei žanras

Dalį tekstų autorius jau buvo publikavęs interneto dienraštyje „Bernardinai“. Tai, pasak jo, buvo savotiškas jėgų patikrinimas prieš leidžiant knygą. „Parašiau, ką man skauda, kuo galiu pasigėrėti. Gal ir keistai atrodys, bet mano knygoje labai mažai negatyvo, nebraidžiau po purvą ir nepurvinau kitų... Atvirkščiai. Nuolatos atlapa širdimi ėjau į žmones. Daug jų savo kely sutikau netikėtai, – sakė autorius. – Žurnalistinė publicistika – labiau buitinė, todėl stengiausi savo tekstus įvilkti į literatūrinį rūbą.“

Č. Skaržinskas prisipažįsta esantis ištikimas publicistikai. „Man ji – kur kas daugiau nei žanras, nei gyvenimo būdas. Svarbiausia publicistikoje – viskas turi būti išgyventa, nesumeluota, nesuvaidinta. Savęs neįsivaizduoju kitoje vietoje. Todėl niekada nesusigundžiau imtis romano, apysakos, pjesės ar kitų literatūros žanrų“, – pasakojo Č. Skaržinskas.

Apie sutiktus žmones

Jo knygos personažai – gyvenimo kelyje sutikti žmonės. „Su vienais teko drauge dirbti, su kitais – įvairūs likimo keliai kitaip suvedė. Parašiau apie žmones, kuriuos, manau, gerai pažinojau, – sakė autorius. – Be to, daugelis mano knygos personažų – gerai arba neblogai žinomi visai Lietuvai. Štai neseniai miręs poetas ir eseistas S. Stacevičius, taip pat į amžinybę iškeliavęs ilgametis „Valstiečių laikraščio“ vyriausiasis redaktorius Jonas Švoba, žuvusieji pokario kovose keturi broliai partizanai Ivanauskai. Vienas jų – Vincas Ivanauskas-Gegutis buvo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago adjutantas. Taip pat parašiau apie Dzūkijoje ir Aukštaitijoje kuriančius fotomenininkus brolius Algimantą ir Mindaugą Černiauskus, Varėnoje redaktoriaujantį vieną žymiausių šių dienų humoristų Aloyzą Tendzegolskį, vyresnės kartos populiarų rašytoją Joną Mačiukevičių, garsų televizijos žurnalistą Henriką Vaitiekūną, kultūros riterį, Dzūkijos talentų globėją – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorių Petrą Zurlį. Tai išskirtinės asmenybės. Tačiau į knygą „sutilpo“ ir daug paprastų, bet savame krašte didžių žmonių: ūkininkų, kryždirbių, kultūros darbuotojų, gamtininkų. Kaip mano bičiuliai sakė per knygos pristatymus – daugelis jų vieną vakarą suėjo į Česlovo „palėpę“. Jie – ne tik man, bet ir visai Lietuvai reikšmingi žmonės.“

Apie Šalčios žemę

Labiausiai autoriui į atmintį įsirėžė Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio pradžia bei Vilniaus krašto vadinamųjų autonomininkų antivalstybiniai veiksmai. „Tuo metu, kai kūrėsi Sąjūdis, gyvenau ir dirbau Šalčininkuose. Mane, dirbantį vietiniame trikalbiame laikraštyje „Lenino priesakai“, Lietuvos atgimimui prijaučiantys šalčininkiečiai (ne tik lietuviai) išrinko rajono Sąjūdžio kuratoriumi. Mes, dešimt šalčininkiečių, 1988 metų spalio 22–23 dienomis dalyvavome Sąjūdžio suvažiavime Vilniaus sporto rūmuose. Niekada neišdils iš atminties matyti vaizdai, regėti po pirmosios suvažiavimo dienos, – sakė Č. Skaržinskas. – Buvo jau sutemus. Išėjusius Sąjūdžio suvažiavimo delegatus iš rūmų pasitiko žmonės su valgiais ir gėlėmis... Drauge nužygiavome iki Katedros. Pakeliui į Šventovę kerėjo pastatų languose šviečiančios žvakutės – ryškūs nepriklausomybės žiburėliai. Tokio kito nuostabaus jausmo niekada daugiau nepatyriau. Bet niekada neišdils iš atminties ir bjauriausi įspūdžiai – Šalčininkų vadinamųjų autonomininkų savotiškas dūris peiliu į nugarą atsikuriančiai nepriklausomai Lietuvai. Apie tai plačiai parašiau savo knygoje.“

Autorius prisipažino ilgai mąstęs, ar verta tuos metus, praleistus Šalčininkuose dirbant žurnalistinį darbą, prisiminti, vėl įžiebti aistras. „Vis dėlto nusprendžiau parašyti, nes iki šiol Šalčios žemėje didelių pokyčių neįvyko. Ji – iki šiol šalta, nes mes patys nesiveržiame jos šildyti, o ir ten gyvenantys nesisiūlo mums į draugus. Jei ir toliau kartosis tokia pati situacija, kuri Šalčininkuose tęsiasi nuo 1988-ųjų, ten Naujieji metai ir toliau bus sutinkami skirtingai – 11, 12 ir 1 val. Kitaip tariant, Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos laiku, – apgailestavo autorius. – Kodėl man skauda dėl Šalčininkų? Ten gyvena nuoširdūs, paprasti žmonės. Raginau ne kartą: tieskime tiltus! Jie iki šiol „balamūtijami“ vietinių vadukų. O mes vengiame ten eiti, aiškinti, kalbėtis, kviestis juos į svečius. Bet šalčininkiečiai – neužmiršti mano knygoje. Jie taip pat dažnai vakaroja mano dvasinėje palėpėje...“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"