Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Kas negerai su Nobelio literatūros premija

 
Švedų poetas Tomas Tranströmeris./
Švedų poetas Tomas Tranströmeris./

Pasaulyje garsiausia ir prestižiškiausia Nobelio literatūros premija šiemet nebus skiriama, siekiant „atkurti visuomenės pasitikėjimą“ Švedijos akademija po šių metų pavasarį visuomenę ir pačius akademikus sukiršinusio skandalo, kai vienos iš premijos skyrimo komisijos narių sutuoktinis buvo apkaltintas seksualiniu priekabiavimu, akademijos lėšų švaistymu ir informacijos apie išrinktus laureatus nutekinimu. 

Kad dėl šių peripetijų nenukentėtų niekuo dėti rašytojai, 2019 m. žadama paskelbti du Nobelio premijos laureatus. Čia skaitytojų dėmesiui siūlome aktualumo nepraradusius anglų rašytojo ir vertėjo Timo Parkso kritiškus pamąstymus apie patį Nobelio premijos kandidatų atrankos ir vertinimo mechanizmą (Whatʼs Wrong With the Nobel Prize in Literature pirmąkart paskelbtas žurnalo „The New York Review of Books“ internetinėje svetainėje 2011 m. spalį, vėliau įtrauktas į 2015 m. išleistą šio autoriaus straipsnių rinkinį „Where I’m Reading From: The Changing World of Books“).

Visi akademijos nariai yra švedai ir dauguma jų eina profesorių pareigas Švedijos universitetuose.

Taigi švedų poetas Tomas Tranströmeris pelnė Nobelio literatūros premiją. Be kelių ilgų internete prieinamų Tranströmerio eilėraščių, daugiau nesu jo skaitęs, bet neabejoju, jog tai – visokeriopai sveikas sprendimas. Ir visų pirma pačiai Nobelio premijos komisijai. Leiskit paaiškinti.

Komisiją sudaro [visi] aštuoniolika institucijos, vadinamos Švedijos akademija, kuriai XIX a. pabaigoje buvo deleguota užduotis skirti Nobelio premiją, narių. Tuomet du iš jos narių teigė, kad akademijai prisiimti tokią užduotį buvęs klaidingas žingsnis. Akademija 1786 m. įsteigta keliant tikslą skatinti „švedų kalbos grynumą, galią ir didybę“. Ar tai suderinama su bet kurios pasaulio šalies rašytojo „idealistinės krypties“ kūrybos rinkimais?

Visi akademijos nariai yra švedai ir dauguma jų eina profesorių pareigas Švedijos universitetuose. Tik vienas iš jos narių yra gimęs po 1960 m. [šiuo metu tokie yra du – vert. past.]. Iš dalies taip yra todėl, kad iš Švedijos akademijos negalima atsistatydinti. Tai – įpareigojimas iki gyvos galvos. Todėl retai įliejama šviežio kraujo [šių metų gegužę pakeitus taisykles akademijos nariai gali atsistatydinti arba būti atstatydinti, jeigu dvejus metus nedalyvauja institucijos veikloje – vert. past.]. Per pastaruosius penkerius metus vis dėlto būta dviejų narių, kurie atsisakė dalyvauti kandidatų svarstymuose dėl ankstesnių nesutarimų: vienas dėl reakcijos – ar jos stygiaus, – kai Salmanui Rushdie buvo paskelbta fatva, kitas – dėl premijos suteikimo Elfriedei Jelinek, kurios kūryba, jo nuomone, „chaotiška ir pornografiška“.

Kaip šie žmonės nusprendžia, kas yra iškiliausi nūdienos prozininkai ir (ar) poetai tarptautiniu mastu? Jie šaukiasi pagalbon daugybę literatūros ekspertų daugybėje pasaulio šalių ir moka jiems už tai, kad šie pasidalintų pamąstymais apie galimus premijos laimėtojus. Šie ekspertai turėtų likti nežinomi, tačiau, kaip ir reikėtų tikėtis, yra išaiškėję atvejų, kai ekspertai buvo geri savo nominuojamųjų pažįstami.

Kaip šie žmonės nusprendžia, kas yra iškiliausi nūdienos prozininkai ir (ar) poetai tarptautiniu mastu? Jie šaukiasi pagalbon daugybę literatūros ekspertų ir moka jiems už tai, kad šie pasidalintų pamąstymais apie galimus premijos laimėtojus.

Pabandykim įsivaizduoti, su kokiu skaitytinos medžiagos kiekiu susiduria komisija. Tarkim, kad kiekvienais metais premijai pristatoma šimtas rašytojų, – tai nėra neįtikėtinas skaičius, – ir komisija, galimas daiktas, pasistengia perskaityt bent po vieną nominuotųjų autorių knygą. Bet juk premija skiriama už visą rašytoją kūrybą, todėl darykim prielaidą, kad, dalį autorių atmetę, likusiųjų skaito po dvi knygas, paskui – atitinkamai po tris, keturias ir t. t. Visai tikėtina, kad akademijos nariai kasmet turi perskaityti apie du šimtus knygų (neskaitant savo tiesioginio – akademinio darbo krūvio). Iš šių poros šimtų veikalų tik keli bus parašyti švediškai ir dar mažiau – išverstų į švedų kalbą; dauguma jų bus sukurti angliškai arba prieinami angliškų vertimų pavidalu. Bet kadangi anglai ir amerikiečiai liūdnai garsėja savo itin negausiais literatūros vertimais iš kitų kalbų, švedų akademikams teks skaityti prancūziškus, vokiškus, o gal ir ispaniškus egzotiškesnių originalų vertimus.

Atminkit, kad kalbam apie iš viso pasaulio kampelių suplaukiančius eilėraščius ir romanus, kurių dauguma glaudžiai suaugę su kultūrinėmis ir literatūrinėmis tradicijomis, apie kurias Švedijos akademijos nariai, savaime suprantama, išmano labai nedaug. Taigi šie profesoriai kiekvienais metais turi sudoroti, suvirškinti ir palyginti margą nevienalyčių knygų šūsnį. Atsakydamas į kritiką, kad pastaruoju dešimtmečiu dauguma premijų yra atitekusios europiečiams, Nobelio komisijos pirmininkas tvirtino, jog akademikai yra puikiai įvaldę anglų kalbą, bet patiria daug vargo susidūrę, pavyzdžiui, su indonezietiškais veikalais. Sąžiningas prisipažinimas.

Trumpam stabtelkim ir įsivaizduokim švedų profesorius, pašauktus puoselėti švedų kalbą, lyginančius indoneziečio poeziją, tiksliau, turbūt jos anglišką vertimą, kamerūniečio romanus, greičiausiai prieinamus tik prancūziškais vertimais, afrikanų kalba rašančio, bet tik vokiškai ir olandiškai leidžiamo autoriaus kūrybą ir, tarkim, tokios pasaulinės įžymybės kaip Philipas Rothas prozą, kurią jie, žinoma, skaito angliškai, bet gali pasiduoti pagundai (vien nuovargio dingstimi) paskaitinėti ir švediškai.

Taigi šie profesoriai kiekvienais metais turi sudoroti, suvirškinti ir palyginti margą nevienalyčių knygų šūsnį.

Ar mes pavydim jiems tokios užduoties? Ar šis darbas itin prasmingas? Tiedu akademijos nariai, kurie prieš šimtą metų būtų mielai atsisakę jiems įbruktos taurės, nerimastavo akademiją tapsiant „kosmopolitišku literatūros tribunolu“. Juodu instinktyviai užčiuopė problemą. Ir neklydo.

O dabar įsivaizduokime, kad esame pasmerkti iki gyvenimo galo metai iš metų priimti sunkų ir vargiai įmanomą sprendimą, kuriam pasaulis teikia vis daugiau sveiku protu sunkiai paaiškinamos svarbos. Kaip suksimės iš keblios padėties? Ieškosime paprastų, veiksmingų ir plačiai priimtinų kriterijų. O kadangi, kaip yra pažymėjęs pats Jorgė Luisas Borgesas, estetika yra sudėtingas dalykas, reikalaujantis ypatingo jautrumo bei ilgos refleksijos, o politiniai saitai – daug lengviau ir sparčiau sučiuopiami, susiieškome tuos pasaulio kraštus, kurie jau yra prikaustę visuotinį dėmesį – dėl politinės suirutės ar žmogaus teisių pažeidimų; čia aptiksime autorių, jau pelniusių didžiulę pagarbą ir galbūt net savo šalies pagrindinių literatūrinių premijų ir tiesmukai pasirinkusių „teisingą“ politinio susipriešinimo pusę, ir pasirinksime būtent juos.

Taigi būta laikotarpio, kai premija keliaudavo Rytų bloko disidentams, prieš diktatorius nusistačiusiems Lotynų Amerikos ar prieš apartheidą pasisakiusiems Pietų Afrikos rašytojams, ar – visų nuostabai – antiberluskoniškam dramaturgui Dario Fo, kurio pergalė sukėlė sumaištį pačioje Italijoje. Tai – gana kilni formulė, bet kadangi, deja, ne visi karštieji pasaulio taškai gali pasigirti iškiliais rašytojais disidentais (Tibetas, Čečėnija), o premijos skyrimas, pridurtina, paprastai suvokiamas ir kaip šalies, ne tik rašytojo, pagerbimas, kyla nemenkas galvosūkis, negalint dvejus metus iš eilės apdovanoti rašytojo iš tos pačios neramumų krečiamos šalies.

Aštuoniolika (ar šešiolika) švedų neabejotinai būtų patikimiausi arbitrai sveriant švedų literatūros veikalus, tačiau kas pajėgtų aprėpti tokią begalinę skirtingų tradicijų literatūrinę įvairovę? O ir kodėl turėtų?

Kartais komisija neabejotinai nusvyla nagus. Daugybę pagrindinių Vokietijos ir Austrijos literatūrinių prizų susižėrusi kairuoliška feministė Elfriedė Jelinek atrodė patikimas pasirinkimas 2004 m. Bet jos kūryba atgrasi, kartais sunkiai suprantama (ji nė karto nepremijuota, tarkim, Italijoje ar Anglijoje), o jos romanas „Geidulys“, išleistas prieš pat Nobelio laurus, yra tikrąja šio žodžio prasme nepaskaitomas. Žinau, nes ne kartą bandžiau skaityti. Ar komisijos nariai šį romaną skaitė? Labai abejoju. Nenuostabu, kad po šios kontroversijos Nobelio premija kurį laiką buvo skiriama mažiau ginčytiniems autoriams – primirštam, bet politiškai priimtinam Haroldui Pinteriui ar Mario Vargasui Llosai, kurį, maniau, buvus apdovanotą jau prieš daugelį metų.

Todėl koks palengvėjimas retsykiais pasiųsti viską velniop ir paskirti premiją švedui, šiuo atveju – geriausiu gyvu tautos poetu laikomam aštuoniasdešimtmečiui, kurio visa kūryba, žavia komisijos pirmininko formuluote, sutilptų į vieną poezijos tomelį minkštais viršeliais. Trumpai tariant, tai – laureatas, kurio kūrybą visa komisija gali perskaityti originalo ir gryniausia švedų kalba vos per kelias valandas. Galimas daiktas, akademikams reikėjo metinių atostogų. Jau neminint šiais – finansų krizės – laikais ne tokio nereikšmingo fakto, kad solidi piniginė premija liks Švedijoje. Bet šis sprendimas, kurio, kaip visi suprantam, nebūtų priėmusi, tarkim, amerikiečių, nigeriečių ir, kas be ko, norvegų komisija, naudingiausias tuo, kad aiškiai parodo esminį šios premijos paikumą ir mūsų kvailumą, kad taip rimtai į ją žiūrim. Aštuoniolika (ar šešiolika) švedų neabejotinai būtų patikimiausi arbitrai sveriant švedų literatūros veikalus, tačiau kas pajėgtų aprėpti tokią begalinę skirtingų tradicijų literatūrinę įvairovę? O ir kodėl turėtų?

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"