Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Kartvelų kaimas Batumio muziejuje

 
2018 07 15 18:00
Surinkęs apie 500 etnografinių eksponatų, Kemalis Turmanidzė Batumyje atidarė pirmą ir vienintelį šalyje privatų muziejų./Jūratės Mičiulienės nuotraukos
Surinkęs apie 500 etnografinių eksponatų, Kemalis Turmanidzė Batumyje atidarė pirmą ir vienintelį šalyje privatų muziejų./Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Kemalis Turmanidzė, medžio drožėjas iš Gruzijos, dabar vadinamos ir Sakartvelu, daugelį metų kaupė įvairius etnografinius eksponatus ir prieš trejus metus Batumyje įkūrė pirmą privatų muziejų. Kol kas jis toks vienintelis šalyje. 62 meistro rankomis sukurti manekenai perteikia įvairius kartvelų amatus, buitį – sukuria kalniečių kaimo vaizdą.

Privačiame etnografiniame muziejuje „Borjgalo“ įdarbinta ir Kemalio šeima, gidėmis darbuojasi dar kelios merginos – iš viso 8 žmonės. Valstybė už simbolinį mokestį suteikė tik žemės sklypą, finansinės paramos muziejui neskiria. Jis išsilaiko iš bilietų (10 larių – suaugusiajam, 5 – vaikui) ir iš to, ką nagingomis rankomis sukūręs medžio drožėjas parduoda lankytojams.

Valstybė už simbolinį mokestį suteikė tik žemės sklypą, finansinės paramos muziejus negauna, tačiau išsilaiko.

58-erių K. Turmanidzė daugiau kaip 30 metų rinko įvairius šio krašto išskirtinumą pabrėžiančius etnografinius eksponatus. Dabar turi sukaupęs jų apie 500. Vyrui seniai buvo kilusi mintis įkurti muziejų, tačiau iš pradžių niekas tam nepritarė.

Kai Adžarijos kraštotyros muziejus pakvietė jį dirbti restauratoriumi, suteikė dirbtuvės patalpas (ten ir laikė savo eksponatus), pamažu atsirado viltis įsteigti muziejų. Už simbolinį mokestį valstybė skyrė 3000 kv. m plotą Batumyje, netoli oro uosto.

„Dabar už šį sklypą įvairios statybų firmos siūlo mums milijoną larių, bet nė nemanome jo parduoti. Muziejus veikia kasdien. Netikite? Atvažiuokite ir patikrinkite, – šypsodamasis tvirtino šeimininkas. – Daugiausia turistų atvyksta iš Izraelio.“

Kaimo namai – dviaukščiai

Pietvakarių Sakartvelas, kurio didžiąją dalį užima Adžarijos autonominė respublika, nuo seno išsiskyrė savitais amatais ir ūkininkavimo būdu. Kalnai čia gana neaukšti, tik apie 1,5 km aukščio, tad ir jie, ir slėniai tinkami žemdirbystei plėtoti.

Aplink Adžarijos sostinę Batumį žemės gana drėgnos. Siekiant jas nusausinti prisodinta daug eukapiltų. Sakoma, kad jie sugeria drėgmę ir išvaiko uodus. Suprantama, eukaliptai subtropikų iš esmės nepakeitė.

Vien dėl šilto ir drėgno klimato vietos gyventojai yra priversti statyti dviaukščius namus. Jų apatinis aukštas visada būna mūrinis arba akmeninis, o viršutinis – pagal kišenę.

Kaimo namų pirmas aukštas skirtas ūkio reikmėms, o šeimininkai gyvena antrame. Iš pradžių važiuodami per kaimus stebėjomės tokiais pastatais. Bet kai muziejuje pamatėme klimato padiktuotus tipinių dviaukščių etnografinių namų maketus, paaiškėjo – tai ne iš noro pasipuikuoti.

Kartvelų svirnelis - kaip namelis ant vištos kojelių. Maisto atsargos sudedamos aukštai, kad pelės nesunaikintų.
Kartvelų svirnelis - kaip namelis ant vištos kojelių. Maisto atsargos sudedamos aukštai, kad pelės nesunaikintų.

Svirneliai maisto produktams laikyti iškelti ant keturių stulpų. Patekti į juos galima tik kopėčiomis. Muziejaus gidė Mari pasakojo, kad tokia konstrukcija apsaugo derlių ir nuo drėgmės, ir nuo pelių.

„Be to, kiekvieno svirną laikančio stulpo viršuje uždėtas plokščias medinis apskritimas. Jei pelės ir užlipa stulpu, norėdamos patekti į svirną, tuo apskritimu turi kabarotis aukštyn kojomis, o to jos nemoka“, – paprastą, bet puikų išradimą komentavo Mari.

Klajoklių lovelė

Muziejuje ilgėliau stabtelėjome prie kūdikio lovelės, neturinčios šoninių tvorelių. Pasiteiravus, kaip vaikas neiškrinta, gidė paaiškino, kad kūdikiai būdavo tvirtai suvystomi, o prie lovelės dar pritvirtinami juostomis. „Lovos forma perimta iš klajoklių mongolų: kojūgalis ir galvūgalis sujungti medine lazdele. Kilus pavojui už jos galima paimti ir lovelę tarsi lagaminą išnešti.

Kartvelų namai kaime - dviaukščiai. Apatinis aukštas skirtas ūkio reikmėms, nes čia nuolat drėgna.
Kartvelų namai kaime - dviaukščiai. Apatinis aukštas skirtas ūkio reikmėms, nes čia nuolat drėgna.

Dar keisčiau buvo pamatyti jau prieš kelis šimtus metų naudotas „sauskelnes“, išdrožtas iš medžio. Kai vaikas paaugdavo ir jį būdavo galima sodinti į specialią kėdutę, mamos ar tėčiai tarp kojyčių įdėdavo medinį vamzdelį, išvestą į puoduką, padėtą po kėdute. Paprasta ir vystyklų keisti nereikia.

Tostai – atskiras folkloras

Muziejaus įkūrėjas K. Turmanidzė svečiams visada aprodo namelį, kuriame eksponuoja savo drožybą. Viena spinta skirta jo sukurtoms medinėms taurėms. Kiekviena – vis kitai progai ir kitokiam tostui, o kartvelai garsėja išradingais tostais.

Medžio drožėjas ir jo įrankiai.
Medžio drožėjas ir jo įrankiai.

Pradeda nuo pačių svarbiausių – už savo šalį, tėvus ir, žinoma, už svečius. „Šie medine grandine sujungti bokalai – bruderšaftui, šis – už ką tik gimusį kūdikį, išgėręs gali taurės kojelę kaip vaikišką lovelę pasūpuoti, – aiškino meistras. –

Čia – trivietė taurė, skirta trijų rūšių vynui, o ši apvaliu dugnu – esą už bausmę. Jei stalo tostų sakytojas tamada pamato, kad kas nors iš svečių per daug šneka ir iki dugno neišgeria gėrimo, tam siunčiama tokia taurė, kurios neištuštinęs niekaip ant stalo nepadėsi.“ Tostai – atskira kartvelų folkloro dalis, todėl etnografiniame muziejuje tiek daug dėmesio ir skiriama taurėms.

Kūdikio lovelę kartvelai nusižiūrėjo iš klajoklių mongolų. Prireikus ją už rankenos galima išsinešti.
Kūdikio lovelę kartvelai nusižiūrėjo iš klajoklių mongolų. Prireikus ją už rankenos galima išsinešti.

Muziejuje manekenai demonstruoja iš medžio kamieno išskobtą lovį, kuriame kojomis būdavo traiškomos vynuogės. Čia taip pat eksponuojamas nacionalinio, iki 60 laipsnių stiprumo iš vynuogių gaminamo gėrimo – čačos – aparatas.

Panašių puodų su nosimi dar galima pamatyti ir šalies kaimuose, ne vien muziejuje. Kai teko lankytis pas vyndarį Nodarą Šervašidzę, jis tvirtino, kad tokia forma atėjo iš Graikijos.

Vietinių kaimo gyventojų buitis neįsivaizduojama be šio čačos virimo puodo. Kiekviena šeima turi savo vynuogių plotus, todėl pasigamina ir vyno, ir čačos. Bet, kad ir kaip keista, neteko matyti nė vieno girto kartvelo. Jiems prie stalo svarbiausia – prasmingi tostai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"