Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Kai į fortepijono pamoką atveda ne tėvai

 
2018 08 18 6:00
Eglė Andrejevaitė skambina fortepijonu, kuris pagamintas 1903 metais ir neseniai baigtas restauruoti. / 
Eglė Andrejevaitė skambina fortepijonu, kuris pagamintas 1903 metais ir neseniai baigtas restauruoti. /  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pianistė Eglė Andrejevaitė įkūrė fortepijono studiją suaugusiesiems „TonArt“. Čia mokytis ateina tie, kurie vaikystėje neišpildė svajonės groti, nori nustebinti artimuosius, skambinti kartu su atžalomis, išmokti sudėtingų klasikos opusų ar paprasčiausiai žavisi muzika.

Į E. Andrejevaitę kreipiasi įvairaus amžiaus mokiniai, tarp jų – muziką mėgstantys senjorai. Kai kurie – dėl sveikatos problemų, mat skambinant fortepijonu lavinama smulkioji motorika, raumenys, atmintis, kognityviniai gebėjimai.

Eglė Andrejevaitė: „Kai mokytis groti ateina suaugęs žmogus, jis gali sąmoningai pasirinkti: išbandžiau – ar tai man tinka ir patinka?“

Groti yra sveika? „Susirinkę į pamoką imame lazdas ir mankštinamės. Po dešimties minučių apšilimo visa pamoka tampa efektyvesnė. Mūsų kasdienė veikla – sėdėjimas prie kompiuterio, darbas, mąstymas – įtempia kūną, sprandą. Kad prisilietimas prie klavišo būtų skambus ir laisvas, reikia atsipalaiduoti. Grojimas – tai kūno ir smegenų mankšta: veikia abu smegenų pusrutuliai, kuriasi naujos neuronų jungtys, lavėja koordinacija“, – vardijo pianistė.

Suderina profesines kalbas

Dažnas atėjęs pas E. Andrejevaitę vaikystėje nespėjo įgyvendinti svajonės – pramokti groti. „Apmaudu, kad mokyklose tiek mažai prisiliečiame prie muzikos instrumentų. Kiti užauga įsitikinę, esą neturi klausos. Tai – mitas. Jei girdite žodžius, girdėsite ir natas. Jei mokate sugiedoti Lietuvos himną, galėsite pakartoti ir melodiją, – įsitikinusi Eglė. – O kai mokytis groti ateina suaugęs žmogus, jis jau gali sąmoningai pasirinkti: išbandžiau – ar tai man tinka ir patinka?“

Intelektiniu hobiu susidomėjo fizikai, biochemikai, teisininkai, sportininkai. „TonArt“ studiją E. Andrejevaitė su kolegomis įkūrė gyvenamajame name sostinės Žvėryno mikrorajone. Kaimynai muzikais nesiskundžia. Priešingai – vienas jų, išgirdęs instrumento skambėjimą, ir pats užsuko mokytis.

„Visi mano mokiniai – daug savo srityse pasiekę profesionalai, veržlūs lyderiai, kuriems nesvetima mokymosi visą gyvenimą filosofija, – gyrė pedagogė. – Be to, jiems visiems būdingas kūrybiškumas. Jį pritaikyti, pasirodo, galima net ir tokioje srityje kaip skolų išieškojimas. Nors pradedantieji nesupranta muzikos terminų, o aš – jų profesinės kalbos, jau per pirmąjį susitikimą susideriname.“

Nėra nieko neįmanoma

Dvidešimties ar vėliau pradėjusiems groti pianistams jau kiek vėloka puoselėti planus apie galimybę užsidirbti iš profesionalaus muzikavimo. „Kartais sakoma, kad suaugęs žmogus negali išmokti groti, nes jo fiziologija jau susiformavo. Tačiau iš muzikos istorijos žinome, kad nėra nieko neįmanomo. Sviatoslavas Richteris iki šešiolikos metų nesimokė oficialioje mokykloje. Visada daug reikšmės turi ir tai, koks tas pirmasis susitikimas su muzika“, – kalbėjo E. Andrejevaitė.

Ilgą laiką fortepijono ji mokė vaikus, dirbo sostinės Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Pasak pedagogės, šis darbas buvo ypač atsakingas. „Vaikai – kaip baltas popieriaus lapas. Nė nepastebi, kaip jiems grojant ataidi viskas – ko mokei ir tai, ko nė nematei, kad jie pastebėjo. Žemai lenkiuosi vaikų pedagogams. Kuo toliau, tuo labiau jų trūksta, nes tėvai noriai veda vaikus mokytis muzikos ir supranta to naudą“, – sakė pašnekovė.

Geležinkelio stotyje

Kada mokinį jau galima laikyti pažengusiu? E. Andrejevaitės teigimu, mokymosi procese įvyksta lūžis – pianistas geba pastebėti klaidą, ją ištaisyti ir išgirsta skirtumą arba kūrinį sėkmingai sugroja klausytojui.

„Turiu keletą ypač užsispyrusių, atkaklių vyresnių mokinių. Savo intensyvioje dienotvarkėje jie visada skiria dėmesio muzikai – groja naktį, atsiunčia įrašą ar nufotografuoja namų darbus. Kas gi šiais laikais taip atsakingai mokosi?! Susimąstau: ar aš pati pakankamai atsakingai rengiuosi savo darbams?“ – kuklinosi pianistė.

Studijoje stovi 1903 metų gamybos „C. Bechstein“ fortepijonas. Instrumentas rastas Vidaus reikalų ministerijos rūmuose. Fortepijonų meistras-restauratorius dirbo dvejus metus, kad prikeltų jį naujam gyvenimui. Be to, mokiniai skambina viešosiose Vilniaus erdvėse stovinčiais instrumentais. „Praėjusį pirmadienį pianinu, stovinčiu Vilniaus geležinkelio stoties laukimo salėje, grojo studijoje besimokančių suaugusiųjų duetas. Keleiviai laukia, prisėda, groja, klausosi. Fantastika – noriu padėkoti tam, kas tai sugalvojo“, – džiaugėsi Eglė.

Ginčą laimėjo tėtis

Pastebėjusi dukters pomėgį dainuoti šešerių Eglę mama nuvedė į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos parengiamąją klasę. Šeima gyveno Rumšiškėse, todėl iš pradžių tėvai Eglę vežiojo į Vilnių, vėliau – Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją.

Kelionės į Kauną mažajai pianistei prailgdavo. Kartais žiemą tekdavo eiti į stotelę kitoje greitkelio pusėje. Vasarą autobuso vairuotojas užsukdavo į Rumšiškes, bet žiemą vengdavo apledėjusio posūkio.

„Mąstau, ar būčiau buvusi laiminga gyvendama M. K. Čiurlionio mokyklos bendrabutyje kartu su kitais talentingais, iš visos Lietuvos susirinkusiais vaikais? Suvokiu, kiek daug pastangų visa šeima turi įdėti į atžalos muzikavimą. Pamenu, kai būdama antrame namų aukšte girdėjau tėvų pokalbį apačioje. Jie derino savo pozicijas. Mama sakė: „Vilnius geriau“, tėtis prieštaravo: „Neišleisiu.“ Tą kartą jis laimėjo“, – kaip atsidūrė Kaune, prisiminė E. Andrejevaitė.

Nuo mažens Eglė manė, kad visi vaikai mokosi muzikos. „Nė nežinojau, kad būna kitaip. Vėliau supratusi, kad po pamokų bendraklasiai eina namo, nustebau: jie turi tiek daug laisvo laiko? Mes mokėmės šešias dienas per savaitę“, – šypsojosi ji.

Eglės dukrai Adelei dabar – vieni metukai. Nuo pirmųjų dienų ji girdėjo Johannesą Brahmsą, mamos koncertus. „Namie ar čia, studijoje, ji iškart eina prie instrumento. Matau, kad jos rankų judesiai – labai laisvi. Iki trejų metų neketinu vesti jos į pamokas, bet man svarbu pamatyti, kaip ji reaguoja į muziką“, – tikino E. Andrejevaitė.

Jei groja gerai, tai giminės

Retkarčiais Eglė atlieka kompozitoriaus, pianisto ir pedagogo Juliaus Andrejevo (1942–2016) kūrinius. Jam dar esant gyvam du Andrejevai domėjosi, ar bendra pavardė nereiškia, kad esama giminystės ryšių? Beieškodami atsakymo susidraugavo, Eglę ir Julių siejo ilga kūrybinė bičiulystė.

„Kompozitorius Julius Andrejevas, pastebėjęs Eglės pavardę, pajuokavo: jei ši gerai gros, vadinasi, jie – giminės.“

Pianistė pamena ir pirmąją pažintį su profesoriumi viename konkurse. Ji turėjo pasirodyti, o J. Andrejevas, pastebėjęs dalyvės pavardę, pajuokavo: jei ši gerai gros, vadinasi, jie – giminės. Jei ne, tada nebūtinai.

„Paskui pradėjau studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jis buvo profesorius. Nepaprastai gerbiu šį pedagogą. Apie J. Andrejevą kaip kompozitorių žinome per menkai. Daug jėgų ir laiko jis atidavė visuomeninei veiklai, grojo pats. Man yra sakęs, kad gailisi to, jog nepakankamai rašė“, – pasakojo E. Andrejevaitė.

Septynerius metus J. Andrejevas dėstė Ispanijoje. Išvyko nemokėdamas nė žodžio ispaniškai, o greitai pramoko paaiškinti ir sudėtingus muzikinius niuansus. „Koks dėstytojas! Jo klasės lūžo nuo studentų, nors, pavyzdžiui, aš oficialiai niekada nebuvau jo mokinė. Dėstydama Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje Kaune su juo daug tardavausi dėl programos, kūrinių, darbo metodų. Taip užsimezgė muzikinė – sielų – draugystė. Iki šiol man labai trūksta jo patarimų“, – kalbėjo Eglė.

Kai suveda sąskaitas

Rugsėjo 6 dieną E. Andrejevaitės fortepijono rečitalis skambės Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke, JAV. Paklausta, ar pakanka laiko rengtis koncertams, pianistė neslėpė: „Visada yra kokia nors sąskaita, iš kurios tenka jo skolintis. Didžiosios mūsų žvaigždės, visame pasaulyje koncertuojančios, Lietuvos ir užsienio universitetuose dėstantys muzikai pasakys: nemokamų dalykų nėra. Esu dėkinga, kad turiu nuostabų vyrą, kuris mane palaiko. Jo ir mano šeimos – didžiausi gerbėjai. Ši dešimtis žmonių visada ateina į mano koncertus. Nepaprastai vertinu tai, kad būtent jų dėka randu daugiau laiko groti.“

Eglę lanko besimokantys naujo amato – atlikimo meno. Tačiau ir ji pati yra mokinė – mokosi prancūzų kalbos. „O kadangi užaugau laikais, kai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas kilo į savo šlovės Olimpą, turiu seną neįgyvendintą (galbūt dėl didelės traumų tikimybės – ir neįgyvendinamą) svajonę – pramokti dailiojo čiuožimo“, – užsiminė pianistė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"