Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Ką britų režisieriui pakuždėjo revoliucingasis W. A. Mozartas

 
2018 05 31 10:30
Spaudos konferenciją operos kūrėjai surengė teatro garaže. / 
Spaudos konferenciją operos kūrėjai surengė teatro garaže. /  Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Šiandien, gegužės 31 dieną, ir šeštadienį, birželio 2 dieną, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) – britų režisieriaus Grahamo Vicko režisuotos Wolfgango Amadeuso Mozarto operos „Idomenėjas“ premjera.

Operos reformatorius, Birmingamo operos trupės meno vadovas G. Vickas šį kūrinį inscenizavo jau tris kartus. Vilniuje „Idomenėjas“ pastatytas pirmą kartą (tai bendras pastatymas su Geteborgo opera).

„Ankstesnės kompozitoriaus operos buvo standartinės, o „Idomenėjas“, galima sakyti, operą susprogdino iš vidaus.“

Nors „Idomenėjas“ paremtas graikų mitais, spektaklio žiūrovai įžvelgs šių dienų problematiką – Vakarų ir islamiško pasaulio susidūrimą. Trojos karo fone įsižiebusi meilės istorija (Trojos princesė Ilja įsimyli savo pagrobėjo Kretos karaliaus Idomenėjo sūnų Idamantę) leidžia režisieriui plėtoti epochų, skirtingų kultūrų sandūros, atgyvenusių tradicijų žlugimo temą, suteikia vilties, kad naujoji era gali būti teisingesnė. Būtent tokią užšifruotą žinią režisierius perskaitė W. A. Mozarto muzikoje. G. Vicko teigimu, dabartiniam žiūrovui nebūtina gerai išmanyti muziką, nereikia muzikos istorijos daktaro laipsnio, kad suprastų tarp Europos ir Azijos tvyrančią įtampą.

Susprogdinęs operą

„Jaučiuosi esąs įrankis, privalantis perteikti kompozitoriaus siųstą žinutę šiandieninei operos auditorijai“, – prisipažino britų režisierius Grahamas Vickas. / Alinos Ožič nuotrauka
„Jaučiuosi esąs įrankis, privalantis perteikti kompozitoriaus siųstą žinutę šiandieninei operos auditorijai“, – prisipažino britų režisierius Grahamas Vickas. / Alinos Ožič nuotrauka

„Ankstesnės kompozitoriaus operos buvo standartinės, o prieš 237 metus pirmą kartą pastatytas „Idomenėjas“, galima sakyti, operą susprogdino iš vidaus. Anksčiau vyravusi aiški struktūra šiame kūrinyje ryškiai pakinta, pasipila daugybė eksperimentinių improvizacijų“, – sakė G. Vickas, operos pristatymui pasirinkęs netradicinę vietą – LNOBT garažą. Pasak režisieriaus, kūrinys atskleidžia W. A. Mozarto (1756–1791) revoliucingumą, norą kurti naujoviškai. Taip pat priminta, jog kompozitorius XVIII amžiuje drąsiai kalbėjo lyčių lygybės, seksualinės revoliucijos klausimais, viešai pasisakė prieš feodalizmą.

„Jaučiuosi esąs įrankis, privalantis perteikti kompozitoriaus siųstą žinutę šiandieninei operos auditorijai. Turiu padėti W. A. Mozartui perteikti mums tai, ką jis norėjo pasakyti, – teigė G. Vickas. – Esu įsitikinęs, kad kompozitorius būtų įsižeidęs, jeigu kas nors jį būtų pavadinęs tradiciniu kūrėju. Jam labiausiai tiktų epitetai – išprotėjęs, pašėlęs, revoliucingas, kaip Jimi Hendrixas.“

Apie lygias teises

Pasak režisieriaus, W. A. Mozartas klasikinę graikų tragediją pavertė kūriniu apie naują erą. Užuot kalbėjęs apie kerštą ir atleidimą, jis kalba apie lygias karaliaus ir karalienės, vyrų ir moterų teises. Deja, ir kompozitoriaus amžininkai, ir vėliau dar bent 160 metų žmonės nenorėjo išgirsti šių operoje užšifruotų minčių. Kaip priminė dabartinio „Idomenėjo“ pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas Johannesas Wildneris, pirmą kartą Vienoje 1786 metais pristatyta ši opera nepatiko Austrijos imperatoriui.

„Tradicija – tai nėra pelenų garbinimas. Tai yra ugnies įžiebimas ir palaikymas“, – teigė dirigentas Johannesas Wildneris. / Alinos Ožič nuotrauka
„Tradicija – tai nėra pelenų garbinimas. Tai yra ugnies įžiebimas ir palaikymas“, – teigė dirigentas Johannesas Wildneris. / Alinos Ožič nuotrauka

„Tradicija – tai nėra pelenų garbinimas. Tai yra ugnies įžiebimas ir palaikymas“, – pabrėžė dirigentas. Jo teigimu, ši W. A. Mozarto opera yra viena mažiau žinomų ir dabar yra tas metas, kai turime įsiklausyti, ką kompozitorius norėjo pasakyti. „Jo muzikinė kalba gana paprasta, remiasi dešimtimi ar dvylika svarbiausių muzikinių frazių, tačiau jos labai tikroviškos, apie gyvenimą“, – aiškino birželio 2-ąją premjerą diriguosiantis vienas ryškiausių Austrijos dirigentų J. Wildneris.

Operos teatrališkumas

„Kad italų kalba dainuojamą operą žiūrovai suprastų neskaitydami titrų bėgančia eilute – titaniška užduotis ir didelis iššūkis, – prisipažino G. Vickas. – Nes kol skaitai tekstą, negali iš esmės klausytis muzikos. Tikrai nelengva svetima kalba išlaikyti žiūrovų dėmesį tris valandas.“

Grafičių dailininkas Mindaugas spaudos konferencijos metu kūrė „Idomenėjo“ meninį stendą.
Grafičių dailininkas Mindaugas spaudos konferencijos metu kūrė „Idomenėjo“ meninį stendą.

Pasak režisieriaus, svarbi ne tik muzika, o tai, ką kompozitorius ja nori pasakyti. „Muzika be reikiamo turinio – ne muzika. Operos tikslas yra perteikt esmę, o ne tik garsą, – kalbėjo jis. – Tikroji opera yra teatras, svarbu žiūrovo emocinis dalyvavimas jame. Jei to žiūrovas nenori, nėra tam nusiteikęs, tada geriau klausytis CD.“

Teatro garaže per spaudos konferenciją Trojos princesės Iljos ariją atliko Rita Petrauskaitė.
Teatro garaže per spaudos konferenciją Trojos princesės Iljos ariją atliko Rita Petrauskaitė.

Kaip prisipažino 64 metų režisierius, šis jo pastatymas, palyginti su pirmuoju, 2004 metais režisuotu Italijoje, Florencijoje, rodo ir jo vidinę brandą. „Jau tada jaučiau, kad operą reikia perdirbti, nes ji daug ką praranda, kai Idamantės partiją dainuoja mecosopranas. Vėliau eksperimentiniame Birmingamo operos pastatyme Idamantės partija buvo perrašyta tenorui. Ir tai buvo kur kas įtikimiau. Juk ir seksualinis konfliktas scenoje įtikimesnis, kai vyrą vaidina vyras, o ne moteris. Vilniuje Idamantės partiją taip pat dainuoja tenoras.

Dabar Birmingame operoje „Idomenėjas“ dainuoja keturi translyčiai atlikėjai, – pasakojo režisierius. – Pastaruoju metu Europoje daug diskutuojama lyčių klausimu, manau, kad tai turės poveikį ir šiuolaikinei operai.“

Repeticija premjeros išvakarėse. Nors „Idomenėjas“ paremtas graikų mitais, spektaklio žiūrovai įžvelgs jame šių dienų problematiką. / Martyno Aleksos nuotrauka
Repeticija premjeros išvakarėse. Nors „Idomenėjas“ paremtas graikų mitais, spektaklio žiūrovai įžvelgs jame šių dienų problematiką. / Martyno Aleksos nuotrauka

Per spaudos konferenciją paklaustas, kodėl tarp dviejų premjeros spektaklių – dienos pertrauka, LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas sakė, kad tai lemia techninės priežastys. „Atlikėjų sudėtis viena, jiems reikia pailsėti. Be to, per tą laisvą dieną reikia išskalbti kostiumus, išvalyti sceną, kurioje bus daug kraujo“, – tvirtino jis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"