Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Justinas Marcinkevičius apsigynė pats: gyvenimu

 
2018 02 24 6:00
Justinas Marcinkevičius
Justinas Marcinkevičius šaltiniai.info nuotrauka

„Man būtų lengviau sudaryti prisiminimų knygą apie menininkus, kurių kūryba prieštaringa. Tarkime, Francois Villono, Antano Strazdo, Pauliaus Širvio. O čia susitinkame su žmogumi, kuris suprantamas kaip harmoninga asmenybė. Kūryba, kalbos, viešas elgesys – vargu ar tuo laiku turėjome didesnių autoritetų“, – teigė knygos „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ sudarytojas literatūrologas Valentinas Sventickas

Knygą iš kitos memuaristikos išskiria epizodai, įvykiai, liudijimai, situacijos, kurios skaitančiuosius turėtų sujaudinti, kelti įspūdį. „Nepaisant poetą pastaruoju laiku menkinusių publikacijų, knygoje susiformavo asmenybės visuma“, – buvo įsitikinęs prisiminimų rinkinio iniciatorius.

Skaudi kaip žaizda

Literatūrologė Viktorija Daujotytė teigė svarsčiusi, kodėl tokia neišsemiama yra Just. Marcinkevičiaus tema: skaudi kaip žaizda, dalijanti požiūrius, pažiūras.

„Atsakymas paprastas: Just. Marcinkevičiui buvo lemta pereiti vieną pačių skaudžiausių mūsų istorijos, likimo briaunų. Ėjimas laiko ašmenimis žmogų sužeidžia, paaštrina jutimus jo. O jei kalbame apie poetą, jis turi galimybę tą aštrumą matyti, justi“, – kalbėjo ji.

Knygoje atsimenančių poetą – apie šešiasdešimt. Gana nedaug, žinant, kokios auditorijos jį pažinojo.

„Tačiau susidaro jutimas, kad atsimenančiųjų yra labai daug. Ir jų mintys bendrina Just. Marcinkevičių. Jo asmenį, žmogiškąjį veidą, mąstymą, žvilgsnį ir pasirinkimus.

Susiduriame su nepaprastu kūrėjo atveju. Jo unikalumas atsiskleidžia ir iš to, kad tas pasirinkimo atskirumas tarsi susiliečia su prieš jį buvusių žmonių pasirinkimais“, – sakė V. Daujotytė, pavyzdžiu minėdama Vincą Mykolaitį-Putiną, vieną didžiausių Justino autoritetų.

Pasirinkti dėl tautos, ne tik dėl savęs, rizikuoti pasiliekant Lietuvoje, ką padarė ir V. Mykolaitis-Putinas. Rizikuoti renkantis tam tikras kompromisines laikysenas, kad tik būtų išsaugota lietuvybė.

Diskusijos dalyviai/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos
Diskusijos dalyviai/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Puse lūpų

Pasak literatūrologės, įdomu žvelgti, kaip knygoje fiksuojamas Just. Marcinkevičiaus prisiminimo procesas. Vienaip jį prisimena jaunystės draugai, gimnazijos bendramoksliai.

Poeto artimieji įsiminė nepaprastai vertingas jausenas, jautraus reagavimo akimirkas. O kultūros žmonių svarstymai atsargesni, išsakomi lyg puse lūpų.

Žymę knygoje paliko ir tas laikas, kai prisiminimai apie poetą buvo renkami. Jis pasižymėjo tam tikra įtampa dėl norų pakeisti mąstymą apie Just. Marcinkevičių. „Tad tikėtina, kad tų paliudijimų dar bus užrašyta“, – spėjo V. Daujotytė.

Knygoje atsimenančių poetą – apie šešiasdešimt. Gana nedaug, žinant, kokios auditorijos jį pažinojo.

Aplankė čigonų baronas

Poeto dukra Jurga Marcinkevičiūtė knygoje pasigedo vienintelio dalyko – nė vienas prisiminimais dalijęsis žmogus neatkreipė dėmesio į jos tėvo humoro jausmą – plonytį, subtilų, „deimantinį“.

„Šiandien jį panašumu galėtume lyginti su „stendapu“. Kompanijoje tarsi tik tuo ir užsiimdavo – visus prajuokindavo“, – sakė poeto dukra.

Apskritai Marcinkevičių namuose visada buvo daug žmonių. „Mama juokdamasi sakydavo, kad čia ne namai, o privataus gydytojo klinika. Ateidavo pasikonsultuoti net du kaliniai, pradėję rašyti poeziją. O kartą mus buvo aplankęs net čigonų baronas“, – prisiminė J. Marcinkevičiūtė.

Tautos projektas

Filosofas Arvydas Juozaitis Lietuvą pavadino Just. Marcinkevičiaus „projektu“. Jam matuotas net prezidento postas.

V. Daujotytė nesutiko: Just. Marcinkevičius yra ir savosios tautos projektas. „Tauta kūrėsi savo poetą, diktavo jam tam tikras programas, laikyseną. Taip taikliai yra pasakęs Marcelijus Martinaitis. Tautai reikėjo poeto, kuris kitokiu laiku atliktų naujojo Maironio vaidmenį“, – teigė literatūrologė.

„Šiandien jį panašumu galėtume lyginti su „stendapu“. Kompanijoje tarsi tik tuo ir užsiimdavo – visus prajuokindavo“, – sakė poeto dukra.

Sėkmė gimdo pavydą

Lietuvos nacionalinio transliuotojo vadovas Audrius Siaurusevičius atkreipė dėmesį į priešingus judėjimus, vieni siekia Just. Marcinkevičių užpulti, kiti – apginti.

„Sakyčiau, jo ginti nereikia, nes jis pats apsigynė savo gyvenimu. Just. Marcinkevičius buvo žvaigždė, traukusi žmones. Turėjo tai, ko trūko kitiems – sėkmės. O sėkmė – pavojingas dalykas, ji gimdo pavydą. Poetų buvo ir kur kas geresnių, tačiau daugelis jam pavydėjo to nežmoniško populiarumo“, – sakė A. Siaurusevičius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"