Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Justės Janulytės premjera: seniai nebepatirtas ilgesys

 
2018 07 17 14:00
Italijoje gyvenančios lietuvių kompozitorės< Nacionalinės premijos laureatės Justės Janulytės (centre) "Vėjo arfą" atliko Klaipėdos kamerinis orkestras, diriguojamas latvio Normundo Šnė (dešinėje). / 
Italijoje gyvenančios lietuvių kompozitorės< Nacionalinės premijos laureatės Justės Janulytės (centre) "Vėjo arfą" atliko Klaipėdos kamerinis orkestras, diriguojamas latvio Normundo Šnė (dešinėje). /  Mindaugo Kluso nuotrauka

Poezijos ir literatūros citatos, gulančios į užrašinę odos viršeliu, kintantys metų laikai, dangaus kūnai, rūstus Milano žavesys – regis, kompozitorei Justei Janulytei viskas padeda žavėtis pasauliu ir turtinti jį naujais kūriniais.

Visų pirma, aišku, pačiais svarbiausiais – dviem mokyklinukais vaikais, gimusiais ir augančiais Italijoje. Tačiau ne mažiau svarbios ir premjeros: viena – „Vėjo arfa“ (Windharfe) styginių orkestrui ir klavesinui – nuskambėjo Nidoje per ką tik prasidėjusį XXII tarptautinį Thomo Manno festivalį.

„Rašydama iš anksto žinojau, kad mano kūrinyje turėtų skambėti klavesinas ir styginiai. O vėjo arfa juk susijusi su Nida, pajūriu.“

Tai antras kompozitorės kūrinys, parašytas festivalio prašymu (2008), ir taip pat antrasis tapus Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate.

Garsi klausytoja nulėmė likimą

Kaip ir šiomis dienomis Nidoje debiutuojanti pianistė Onutė Gražinytė, kompozitorė J. Janulytė užaugo kartu su festivaliu. Bene penkias vasaras iš eilės ji čia dainavo su „Aidijos“ choru. Keletą kartų tarp choristų buvo ir Onutė.

Th. Manno festivalis turėjo didelės reikšmės jos kūrybos pradžiai, sakytum, – tapo lemtingas. „Tada dar buvo gyva muzikologė Ona Narbutienė, mano lietuvių muzikos istorijos dėstytoja. Ji buvo viena pirmųjų, paskatinusiųjų mane atsidėti kūrybai. O „Aidija“ buvo puiki terpė augti. Tad sugrįžimas į festivalį man kelia daug sentimentų“, – kalbinama „Lietuvos žinių“ žurnalisto, teigė kompozitorė J. Janulytė.

Festivalio pradžios koncerto programą J. Janulytė pavadino labai išgryninta, „barokine“. Nors atliktas tik vienas tos epochos kūrinys – Johanno Sebastiano Bacho Koncertas obojui ir styginiams.

Klaipėdos kamerinis orkestras, diriguojamas latvio Normundo Šnė, taip pat pagriežė Osvaldo Balakausko Koncertą obojui, klavesinui ir styginiams, esto Lepo Sumeros „Musica profana“.

Sutramdyta vėjo metafora

„Rašydama iš anksto žinojau, kad mano kūrinyje turėtų skambėti klavesinas ir styginiai. O vėjo arfa juk susijusi su Nida, pajūriu. Nežinojau, ar Kuršių nerijoje šis instrumentas yra, tačiau tokiame vėjuotame krašte jis, manau, puikiai skambėtų. Mano kūrinys yra vėjo arfos metafora“, – teigė Nacionaline premija už vizualiųjų metaforų muzikinį įprasminimą įvertinta muzikė.

Jos kūrybinės inspiracijos būna ir literatūrinės, ir filosofinės, bet dažniausia ateina iš gamtos. Jau kiek vėliau, per kūrybos procesą, į J. Janulytės akiratį pateko Johanno Wolfgango von Goethe's „Fausto“ ištrauka: Vėl traukia pasinert į dvasios rimtį / Seniai nebepatirtas ilgesys, / Plevenančiuos dainos garsuos suspindi / Švelnus Eolo arfos skambesys (vertė Antanas A. Jonynas).

Eolo arfa – senovinis instrumentas, kurio stygas liečia ne pirštai ar strykas, o vėjo dvelksmas, išgaunantis atsitiktines garsų sekas.

„Tad mano kūrinys yra ne instrumento, o paties gamtos fenomeno muzikinė išraiška. Klavesinas beveik nerezonuoja, tad rezonansas išgaunamas styginiais instrumentais. Pamažu jis atsiskiria nuo garso šaltinio, tampa savarankiškas ir, pasiekęs aukščiausių tonų, galiausiai vėl į jį sugrįžta“, – teigė J. Janulytė.

Minimalistinis, hipnotizuojantis, truputį „arvo piartiškas“ J. Janulytės kūrinys lyg deimantiniu laikrodžio ratuku perkėlė klausytojus į praeitį, prisiminimus, buvo kupinas, sakytum, religinės rimties.

Dirigentas kaip joks kitas

Latvių dirigentas N. Šnė labai svarbus kompozitorės kūrybinei biografijai. Jis yra atlikęs visą J. Janulytės „latvišką trilogiją“, kurią lietuvė parašė N. Šnė vadovaujamam ansambliui „Sinfonietta Riga“.

Bendradarbiavimas prasidėjo 2009 metais, kai Lietuvos nacionalinė filharmonija pasiūlė kompozitorei specialiai šiam styginių orkestrui parašyti „Naktų ilgėjimą“. Vėliau latviai užsakė „Debesų stebėjimą“ (2012) balsams, pučiamiesiems ir styginiams, o praėjusiais metais J. Janulytė sukūrė solidžios apimties Koncertą saksofonui solo ir kameriniam orkestrui „Vandens spalva“.

„Th. Manno festivalio rengėjai man suteikė progą pasikviesti dirigentą ir aš nėmaž nedvejojusi pasirinkau Normundą. Mat parašyti kūrinį yra tik dalis sėkmės, visa ji neįsivaizduojama be gero atlikėjo.

N. Šnė puikiai suvokia mano muziką ir perteikia ją taip jautriai kaip joks kitas. Jei ne šis dirigentas, beje, pagal specializaciją – obojininkas, mano kūrybinis kelias, akivaizdu, galėjo būti kiek kitoks“, – nusišypsojo Justė.

Skatino teoriją palikti nuošaly

J. Janulytė gimė Vilniuje astrofiziko ir anglų kalbos dėstytojos šeimoje, augo Antakalnyje, mokėsi netoliese esančioje Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, papildomai lankė profesoriaus Broniaus Kutavičiaus kompozicijos pamokas.

Po to studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, čia įgijo du bakalauro diplomus – muzikologijos ir kompozicijos, stažavo Giuseppe's Verdi konservatorijoje Milane.

Vėliau ne vienas pedagogas, tarp kurių ir O. Balakauskas, ir O. Narbutienė, paskatino Justę muzikos teoriją palikti nuošalyje ir atsidėti komponavimui. Iš O. Balakausko kompozitorė teigė paveldėjusi švaros ir estetikos grynumo poreikį, siekį. „Kūrinys „Vėjo arfa“ turbūt geriausias tokios estetikos pavyzdys“, – svarstė J. Janulytė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"