Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Jurgita Treinytė: kokį žolyną įpinsi, to ir palinkėsi

 
2018 06 23 19:20
Tautodailininkė Jurgita Treinytė prisipažino, kad jai artimiausios šventės, kurios vyksta žaliuojančioje gamtoje, kur žoliaujama, dainuojamos lietuviškos dainos, sutemus deginami laužai./Laimos Buivydaitės nuotrauka
Tautodailininkė Jurgita Treinytė prisipažino, kad jai artimiausios šventės, kurios vyksta žaliuojančioje gamtoje, kur žoliaujama, dainuojamos lietuviškos dainos, sutemus deginami laužai./Laimos Buivydaitės nuotrauka

Kur būsianti per Rasas, tautodailininkė Jurgita Treinytė sužino tik prieš savaitę ar prieš dvi. Pinti šiaudų vartus teko jau bene šešis kartus. Net sunku patikėti, kad įvairiose vietovėse Joninės švenčiamos taip skirtingai! Per Vasarvidžio šventę Jurgita visada mielai imasi skinti ir rišti žolynus.

Papročiai ir tradiciniai amatai, perduodami iš kartos į kartą, – svarbi etnokultūros dalis. J. Treinytės manymu, tai yra tarsi žemė, ant kurios stovime. Užsiimti dailiaisiais amatais merginą paskatino domėjimasis folkloru, krašto kultūra. „Jei savo kultūrą pažįsti, ją brangini – pats esi gražesnis“, – paprastai aiškino ji.

Jurgita Treinytė: „Man artimiausios šventės, kurios vyksta žaliuojančioje gamtoje, kur žoliaujama, dainuojamos lietuviškos dainos, sutemus deginami laužai.“

Sertifikuota amatininke J. Treinytė tapo prieš septynerius metus. Pradėjusi dirbti Žiežmarių (Kaišiadorių r.) kultūros centre floristikos būrelio vadove nuolat smalsavo, ką galėtų su vaikais sukurti iš žolynų. Taip atsirado šiaudiniai žaisliukai, žvaigždės, sodai.

Dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje savo rankdarbius parduodavo mugėse, jų aplankyta ne viena. Anot J. Treinytės, pati stipriausia – Vilniaus Kaziuko mugė.

„Žiemos vakarais susirinkę po darbų kuriame, o per Kaziuką vežame parduoti. Tai amatas – diena iš dienos yra ką veikti: pinti verbas, šieno skulptūrėles, lipdyti molines gėlytes ir kita. Kuriant atsiranda naujų sumanymų. Būna metas, kai nieko nauja lyg ir nesugalvoji, – tada tiesiog atkartoji tai, kas jau išmokta“, – pasakojo tautodailininkė.

Tradicijai suteikia gyvasties

J. Treinytė – meniškos profesijos atstovė, pagal specialybę ji yra fotografė. „Gal per mažai pastangų dėjau, kad iš fotografijos išgyvenčiau savame krašte, čia visiems artimesni amatai, tad ir aš ta kryptimi pasukau. Kitados universitete mokiausi ir biologijos, viskas buvo smalsu.

Jei dabar studijuočiau, žinočiau, kad mano kryptis – augalai, jie mane maitina, jie – toji medžiaga, iš kurios grožį ir net šventumą kuriame“, – teigė pašnekovė. Verbos, sodai, margučiai, pasak tautodailininkės, – ne tik dekoratyvūs, bet ir apeiginiai dirbiniai.

„Žmonės, galintys pamokyti tradicinių dalykų, labai reikalingi, jie tarsi amato sklaida. Gyvas žodis, gyva atmintis, pasak J. Treinytės, tradicijai suteikia gyvasties. O bendraudama, keliaudama vis daugiau sužinanti apie tai, ką daro. Tada norisi ir su kitais tomis žiniomis pasidalyti.

Sertifikuota amatininke Jurgita Treinytė tapo maždaug prieš septynerius metus. Asmeninio archyvo nuotrauka
Sertifikuota amatininke Jurgita Treinytė tapo maždaug prieš septynerius metus. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar tai labiau verslas ar amato puoselėjimas? J. Treinytės tikinimu, abu kartu. „Gali būti, kad jei iš šios veiklos neateitų nė trupučio pinigų, tai nevažinėčiau po kitus miestus, nerengčiau parodų. Kaip sakoma, jei dvasiniu buvimu labai nuo žemės atitrūksi, būsi silpnas, o kuo giliau šaknis įleidi į buitį, kasdienybę, tuo tvirčiau remiesi“, – dėstė meistrė.

Šiuo metu Žaslių amatų centre veikia Jurgitos Treinytės paroda, čia rodomi jos kurti popieriaus karpiniai lietuvių liaudies pasakų motyvais, gyvybės medžiai, verbos-kryžiai, šieno arklys, kurį supynė vasaros gėlynui papuošti. Asmeninio archyvo nuotrauka
Šiuo metu Žaslių amatų centre veikia Jurgitos Treinytės paroda, čia rodomi jos kurti popieriaus karpiniai lietuvių liaudies pasakų motyvais, gyvybės medžiai, verbos-kryžiai, šieno arklys, kurį supynė vasaros gėlynui papuošti. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ne paslaptis, neretai už parodos surengimą susimoka pats menininkas... „Taip nutiko su mano – fotografės – kūryba: kurti gali, bet kad veikla gyvuotų, vien tik pasirodymo ir garbės neužtenka – bent jau man. Turi rasti atgarsį tarp žmonių, būti reikalinga“, – įsitikinusi Jurgita.

J. Treinytė rengia edukacinius užsiėmimus aplinkiniuose miesteliuose, miestuose. Svečiuojasi darželiuose, mokyklose, kultūros, amatų centruose, Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sode.

Jurgitos Treinytės darbai - Lietuvių liaudies buities muziejuje. Andrejaus Bucel nuotrauka
Jurgitos Treinytės darbai - Lietuvių liaudies buities muziejuje. Andrejaus Bucel nuotrauka

Iš didmiesčių kaišiadoriškei arčiausiai Kaunas, tad kartais sulaukia kvietimo arba pati pasisiūlo dalyvauti ten vykstančiuose renginiuose. Taip ir keliauja mokydama šiaudinių sodų, advento vainikų, žaisliukų, verbų pynimo.

„Labai branginu iš skirtingų kampelių surinktą informaciją apie verbų tradicijas ar rišamus sodus, mažas margučių marginimo paslaptis“, – kalbėjo J. Treinytė ir pridūrė, kad nenumoja ranka ir į literatūrą.

Dalį gėrybių, sausučių tautodailininkė surenka ne tik iš savo sodo - važiuodama keliu dairosi, kur nendrių stiebai pasiekiami, kada katpėdėlės žydi. Asmeninio archyvo nuotrauka
Dalį gėrybių, sausučių tautodailininkė surenka ne tik iš savo sodo - važiuodama keliu dairosi, kur nendrių stiebai pasiekiami, kada katpėdėlės žydi. Asmeninio archyvo nuotrauka

Yra knygų, kurias stengiasi prieš kiekvienas šventes dar kartą pavartyti, ką nors iš naujo perskaityti. Taip pat savo eilės laukia ką tik įsigytų leidinių kalniukas, tačiau vasarą – sodo darbai, dėmesio reikalauja visokie augalėliai.

Džiovinti ir rišti

Dabar Jurgita atidžiai stebi orų prognozių svetaines. Kai bendravome, buvo sodinukų metas. „Sodinti, kaip viena močiutė sakė, galima iki Joninių, o po jų sodintas jau niekas neužauga, nes prasideda derliaus laikas“, – senolių išmintimi dalijosi ji.

Kaišiadoriškė Jurgita Treinytė veda edukacinius užsiėmimus aplinkiniuose miesteliuose, miestuose. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kaišiadoriškė Jurgita Treinytė veda edukacinius užsiėmimus aplinkiniuose miesteliuose, miestuose. Asmeninio archyvo nuotrauka

Laukia žolynų džiovinimas, gėlių puokštelių rišimas. Dalį gėrybių, sausučių surenka ne tik iš savo sodo. „Kai važiuoju keliu, vis pasidairau, kur juodalksniukų kankorėžių pasirinkti, kur nendrių stiebai pasiekiami, kada katpėdėlės žydi, o kada spygliuoti karšuliai dar nenurudę – kiekvienam dalykui savas laikas“, – apie gyvąją gamtą kalbėjo senojo pynimo amato puoselėtoja ir pridūrė kaskart nepaliaujanti stebėtis besiskleidžiančiais žiedais, jų grožio įvairove. Gali paganyti akis. Labai gražu, kad para turi rytą ir vakarą, giedrą ir lietų...

"Kauko paslaptys" stovyklos Kaišiadorių kultūros centre metu kartu su stovyklautojais nupinti vartai. Asmeninio archyvo nuotrauka
"Kauko paslaptys" stovyklos Kaišiadorių kultūros centre metu kartu su stovyklautojais nupinti vartai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vasaromis pasitaiko gražių susibūrimų, kai galima parodyti savo amatus. Štai pernai pašnekovė šiaudelius rišo tarptautinėje tradicinių šokių stovykloje, per prigimtinės kultūros seminarą, Žaslių amatų centro šeštadieninius mokymus. Teko lankytis ir Japonijoje – viso pasaulio sodų parodoje. Čia J. Treinytė vedė sodų rišimo pamokas.

O praėjusį savaitgalį kraštiečiai sulaukė Kaišiadoriečių vienybės šventės. Joje galėjai sutikti ir Jurgitą, ji pamokė šiaudelius pakarpyti, surišti. Šiuo metu iki birželio 30-osios Žaslių amatų centre veikia J. Treinytės tautodailės dirbinių paroda, čia rodomi jos kurti popieriaus karpiniai lietuvių liaudies pasakų motyvais, gyvybės medžiai, verbos-kryžiai, šieno arklys, kurį supynė vasaros gėlynui papuošti.

Kupolė - ypatingai surinkta žolynų puokštelė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kupolė - ypatingai surinkta žolynų puokštelė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Žolinčių diena

Kur būsianti per Rasas, tautodailininkė sužino tik prieš savaitę ar dvi. Pinti ir prisidėti prie šiaudinių vartų pynimo teko jau kokius šešis kartus. „Kai esi ne tik žiūrovė, bet ir dalyvė – kiek prasmingiau. Kas galėtų patikėti, kad įvairiose vietovėse Joninės švenčiamos taip skirtingai! Man vis dėlto artimiausios tos, kurios vyksta žaliuojančioje gamtoje, kur žoliaujama, dainuojamos lietuviškos dainos, sutemus deginami laužai“, – vardijo J. Treinytė.

Kupolės stulpas vainikams gaudyti. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kupolės stulpas vainikams gaudyti. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ji samprotavo apie Joninių kaip naujoviško vardo senai šventei suteikimą. Esą pamirštami jau turimi geri pavadinimai, pavyzdžiui, Kupolė. „Per Rasas skinamos vaistažolės, tai labiau raganų, t. y. žolinčių ar žiniuonių, diena. Išties, labai gražus pavadinimas, nors iš įpročio ir aš šią dieną kartais Joninėmis pavadinu“, – prisipažino Jurgita, kuri per Vasarvidžio šventę visada mielai imasi žolynų skynimo ir rišimo.

Kupolė skinama apeinant ratą pagal saulės tekėjimą – tylint kas devyni ar septyni (magiški skaičiai) žingsniai nuskinamas vienas žolynas. „Skinti reikia pirmą pasitaikiusį, kurį akis nužiūri. Taip iš septynių, devynių ar dvylikos žolynų saujoje ir susidaro žolynų puokštelė – kupolė“, – mokė J. Treinytė.

Akimirka iš prigimtines kultūros seminaro 2017-aisiais. Asmeninio archyvo nuotrauka
Akimirka iš prigimtines kultūros seminaro 2017-aisiais. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tradicinė amatininkė pažįsta nemažai žolynų, bet vaistažolių šią dieną rinkti jai dar neteko. „Vaistažolių sritis įdomi, patraukli, kas išmano. Gal kai vyresnė būsiu, imsiu labiau domėtis. Sako, vaistažoliauja vyresnės moterys, kai ligos prasideda. Jos ir artimiesiems gali patarti, kas nuo kokios ligos padeda. Mano sritis – džiūstantys augalai, skirti grožiui kurti“, – juokėsi mergina.

Magiškos gamtos galios

Kol kas ji pina vartus, vainikus. „Pro tuo vartus perėjęs ir prie jų nusiprausęs patenki į kitą lygmenį – šventą paslapčių vietą ir laiką. Tik praustis būtų gerai ne tik suvilgant akių vokus. Nusiplovus rankas, rieškučiomis reikėtų nubraukti visą prakaitą ir kasdienybę nuo veido, tada akys atsiveria. Ir šiaip, sako, Rasų diena stebuklinga, jei prisibrauksi rasos ir veidą ja nusiprausi, būsi skaistus visus metus“, – magiškomis gamtos galiomis tiki J. Treinytė.

Tautodailininkė pasakojo, kad vainikus lietuviai tradiciškai pindavę be siūlo – rišdavo ilgu smilgos stiebu. Kokį žolyną įriši, tokį ir palinkėjimą perduosi. Ypač gražu, jei tarp pievos žolynų daug smilgelių. Vyrams tinka stipriųjų medžių vainikai. Galima ir merginoms kokią šakelę stiprybės įsirišti.

„Labai branginu iš skirtingų kampelių surinktą informaciją apie verbų tradicijas ar rišamus sodus, mažas margučių marginimo paslaptis

J. Treinytės teigimu, ypač populiarūs ąžuolo lapų vainikai suteikia stiprybės, tai ir pagarbos ženklas. Jais puošiamos ir Jonų bei Janinų gyvenamųjų namų durys, vainikai dedami ant kaklo ar ant galvos. „Bet kuriuo atveju taip pagerbti susijaudinę varduvininkai šypsosi, o širdis džiaugiasi. Kam gi nepatinka dėmesys?“ – retoriškai klausė pynėja.

"Rasos - ypatinga šventė: diena pati ilgiausia, naktis – trumpiausia. Tai žolynų suklestėjimo, suvešėjimo laikas", - šypsojosi tautodailininkė Jurgita Treinytė. Laimos Buivydaitės nuotrauka
"Rasos - ypatinga šventė: diena pati ilgiausia, naktis – trumpiausia. Tai žolynų suklestėjimo, suvešėjimo laikas", - šypsojosi tautodailininkė Jurgita Treinytė. Laimos Buivydaitės nuotrauka

Rasų-Kupolių aikštelėje dar būta stebulės – tai toks aukštas stulpas, ant kurio uždegama ugnis, kad apšviestų jaunimo šokių aikštelę. „Stebule, kaip ir laužu, pasirūpinti – vyriški darbai. Merginoms, moterims labiau vainikus, vartus pinti tenka. Žinoma, ir bendro suneštinio vaišių stalo šioje šventėje būta“, – pažindino su senosiomis tradicijomis tautodailininkė.

Rasos – ypatinga šventė: diena pati ilgiausia, naktis – trumpiausia. Tai žolynų suklestėjimo, suvešėjimo, išaugimo laikas. Po Rasų augalija ima nokinti derlių, sėklas, dienos ima dilti, trumpėti. „Man tokios Rasos-Joninės pačios tikriausios. Gera, kad ir trumpam, kad ir valandėlei rasti laiko taip pabūti“, – sakė J. Treinytė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"