Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Juodas šuo knygos kailiu

 
2018 03 31 12:00
 Nors Tomas Lučiūnas yra baigęs archyvistikos bakalauro studijas, o magistrantūroje studijavo paveldo informaciją ir komunikaciją, archyvistikos darbuotoju savęs niekada neįsivaizdavo./Romo Jurgaičio nuotrauka
 Nors Tomas Lučiūnas yra baigęs archyvistikos bakalauro studijas, o magistrantūroje studijavo paveldo informaciją ir komunikaciją, archyvistikos darbuotoju savęs niekada neįsivaizdavo./Romo Jurgaičio nuotrauka

Menkai kam žinomo knygyno „Juodas šuo“ įkūrėjas Tomas Lučiūnas laukia netikėtų skaitytojų apsilankymų sutartoje susitikimų vietoje. Sostinės Pylimo gatvėje esančiame bute, alsuojančiame istorija, į lentynas sugulė daugiau nei aštuoni tūkstančiai knygų. Bukinistas išmaišė kone visą Lietuvą, kol surinko tokią gausią kolekciją. O šiandien ji prieinama kiekvienam, besidominčiam reta literatūra, – tereikia tik pasibelsti.

Nors T. Lučiūnas yra baigęs archyvistikos bakalauro studijas, o magistrantūroje studijavo paveldo informaciją ir komunikaciją, archyvistikos darbuotoju savęs niekada neįsivaizdavo. Jį esą patraukė vien studijų programa, kuri siūlė įgyti visapusišką, tarpdisciplininį išsilavinimą. „Visada domėjausi humanitariniais mokslais, patiko istorija ir kūryba – atrodė, kad šios studijos visa tai suvienys“, – apie profesijos pasirinkimą kalbėjo pašnekovas.

„Vis norisi ką nors kurti – tai geras būdas save įprasminti. Nors, atrodo, gan pražūtingas...“

Tomas skaitė, domėjosi literatūra. Kolekcija vis augo, plėtėsi. Pabandęs parduoti vieną kitą knygą suprato, kad tai padaryti nesunku – netrūksta bendraminčių, mėgstančių skaityti. Tada ir pagalvojo apie nuosavą knygyną, kur galėtų kurti erdvę, turinčią originalią viziją.

Pamatęs, kad jau yra daroma kažkas panašaus, bandė suprasti procesą. Turėjo siekį įprasminti savo veiklą. „Nustebau, kad skaitytos knygos taip sudomino žmones“, – veiklos pačią pradžią prisiminė nestandartinio knygyno įkūrėjas.

Dabar gimtuosiuose namuose Kaišiadoryse Tomas tebesaugo dalį savo knygų, jį gelbėja tai, kad yra keletas nenaudojamų kambarių. Galima būtų pamanyti, kad visa šeima užsidegusi knygų kolekcionavimu, tačiau T. Lučiūnas šią abejonę iškart išsklaidė – mama laborantė, o tėtis – verslininkas, jie esą net nėra užkietėję skaitymo mėgėjai.

Laikas gauti, laikas duoti

Didžiuliu šuoliu bukinistas vadina tą dieną, kai draugai išsinuomojo didelį senovinį septynių kambarių butą Pylimo gatvėje. „Ši erdvė atsirado tuo metu, kai pradėjau svarstyti įkurti kokį nors knygyną, kitokį nei jau esantys. Vilniuje sunku buvo rasti erdvę, kurią galėčiau užpildyti – pasakoti apie knygas, jomis prekiauti, kurioje viskas suktųsi aplink literatūrą“, – kūrimosi rūpesčius dėstė T. Lučiūnas.

Butas buvo apleistas, reikėjo remontuoti. Noras padėti draugams išsirutuliojo į vizijos adaptavimą. „Pamaniau, kodėl gi čia neperkėlus savo surinktų knygų? O kartu prisidėsiu ir prie bendros įsikūrimo veiklos. Buvo akivaizdu, kad idėją pavyktų įgyvendinti. Iškart po remonto knygos ir sugulė į lentynas. Vėliau buvo surengta pirmoji paroda šiame bute įkurtoje „Studium P“ erdvėje, taip viskas ir prasidėjo. Nuo tada pradėjo lankytis skaitytojai, ieškodami vienokių ar kitokių leidinių, kaimynai bičiuliai neprieštaravo, jie taip pat nori dalytis, yra atviri“, – aiškino pašnekovas.

Akivaizdu, bukinistas atrado savo nišą. Knygynas, pasak Tomo, yra slaptas, tačiau visiems norintiesiems prieinamas. Veikia šešiolika valandų per savaitę. Tiesa, skaitytojai gali atrasti ieškomą knygą ir elektroninėje erdvėje: www.juodassuo.lt, tačiau, knygyno įkūrėjo manymu, verta pasinaudoti gera proga pamatyti senąją dvasią išsaugojusias patalpas.

„Juolab kad dabar tai taip reta – viskas uždaryta, neprieinama. O vėliau žiūrėsime – galbūt gaminsime vėlyvuosius pusryčius arba dienos pietus“, – juokėsi optimizmo nestokojantis T. Lučiūnas. Knygyno pavadinime savininkas siūlė neieškoti jokių ypatingų poteksčių, tiesiog – originalu, ir viskas.

Na, o kol kas viskas sukasi aplink knygas. Kol neturėjo „Juodo šuns“, T. Lučiūnui yra tekę nemažai pakeliauti. Knygų medžioklės azarto pagautas nusitrenkdavo į nuošaliausius miestelius. Be didesnių lūkesčių, buvo tiesiog įdomu.

Jau aštunti metai Tomas Lučiūnas (kairėje) yra roko grupės „Arklio galia“ narys. Groja saksofonu, gitara. Vyrukai yra išleidę penkis albumus. "Facebook" nuotrauka
Jau aštunti metai Tomas Lučiūnas (kairėje) yra roko grupės „Arklio galia“ narys. Groja saksofonu, gitara. Vyrukai yra išleidę penkis albumus. "Facebook" nuotrauka

„Neįtikima, kiek įvairiausių knygų yra išleista... Kai kurios užmirštos, mažai skaitomos. Kaskart atrasdavau ką nors nauja. Kiekvienas apsilankymas svečiuose namuose man suteikdavo vis kitokią patirtį“, – dalijosi įspūdžiais pašnekovas.

Svarbiausia, pasak T. Lučiūno, – pats bendravimas, santykis su žmonėmis. Ne tik gauni knygas, bet ir išgirsti gyvą pasakojimą, tikrą istoriją. Pajauti pulsą.

Dar gimtuosiuose Kaišiadoryse bukinistą susirado devyniasdešimtmetį perkopusi senolė – norėjo atiduoti savo knygas. „Tik užėjus į seną medinę trobą, ji ėmė pasakoti, kaip iš carinių plytų pati pasistatė priestatą, susirentė krosnį. Tokie pasakojimai sužadina istorinį smalsumą, įkvepia. Kai atsisveikinome, supratau, kad daugiau nebesusitiksime, bet atsiradęs santykis – neužmirštamas“, – jautriai kalbėjo vaikinas.

Senoviniame bute įkurtas knygynas puoselėja senąją gerąją dvasią. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Senoviniame bute įkurtas knygynas puoselėja senąją gerąją dvasią. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Įdomi ne tik knyga, bet ir jos istorija, papasakota kito žmogaus lūpomis. Tačiau kodėl knygos tampa nereikalingos? Pasak T. Lučiūno, namų bibliotekos dažniausiai sumažinamos tada, kai žmonės išgyvena pokyčius. „Kaip su draugu sunku atsisveikinti išlydint jį į ilgą kelionę, taip ir su knyga. Kartą viena moteris atnešusi atiduoti savo knygas susigraudino iki ašarų“, – pasakojo knygininkas.

Knyga, atrodo, tėra tik susiūti popieriaus lapai spausdintu tekstu. Bet su skaitytoju ji susijusi daug tvirtesniu saitu, nei galima pamanyti. Todėl kraustydamiesi, keisdami gyvenamąją vietą ar gyvenimo būdą, mirus knygų savininkui, daugelis norėtų, kad knyga gautų antrą galimybę gyventi.

Praskrenda kokia „dūšelė“

Paklaustas, ar ne baisu į namus parsinešti mirusio žmogaus knygų, T. Lučiūnas tikino nesąs iš jautriųjų. Intriguodamas užsiminė, esą gyvenantieji šalia „Juodo šuns“ knygynėlio kartais jaučia, kaip praskrenda kokia „dūšelė“... „Galbūt todėl kiti labiau linkę įsigyti naują knygą. Tačiau kaip žavu pajausti buvusio skaitytojo emociją – atrasti kieno nors pabrauktą mintį, užlenktą puslapio lapą, paliktą dedikaciją ar kokį nors daiktą“, – kalbėjo jis.

Žinoma, senos knygos daug sykių skaitytos, paženklintos laiko. Bet svarbiausia – ne jų išorė, o tai, kas ten parašyta. Šią tiesą įrodyti suskubo ir T. Lučiūnas. Pasak jo, viena pagrindinių „Juodo šuns“ misijų – kiek įmanoma pabrėžti bei parodyti knygos vertę ir aktualumą. „Būtina kalbėti apie knygą kaip vertybę. Tai teiginys, kuriam visi pritariame, tačiau, kad jį giliau suvoktume, žodžiai turi būti grindžiami darbais“, – aiškino knygyno savininkas.

Bibliotekos, muziejai, knygų inkilėliai... Būdų, kaip saugoti knygas ir skatinti skaitymą, yra. Deja, daug leidinių vis dar atiduodama perdirbti, tai vyksta daugelį metų. „Nurašytos knygos galėtų būti toliau naudojamos, juk nepaneigsi – kokybė nėra tokia svarbi kaip turinys“, – iškėlė aktualią problemą bukinistas.

Retos knygos ypač pradžiugina. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Retos knygos ypač pradžiugina. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Juodam šuniui“ teko dalyvauti viename renginyje, kai tarp susirinkusiųjų nebuvo itin daug skaitančiųjų – akivaizdžiai ne knygų mėgėjų būrys. Jiems buvo keista, kaip senelių, tėvų knygos gali būti aktualios ir skaitomos. Paaiškėjo, kad yra žmonių, kuriems knyga pati savaime nėra vertybė, greičiau visiškai nesuvokiamas reiškinys.

T. Lučiūnas apgailestavo, kad skaitytų knygų knygynų mūsų krašte nėra tiek jau ir daug, jie mažai žinomi, negausiai lankomi. „Bent jau ne tiek, kiek norėtųsi. Palyginti su Krokuva, Paryžiumi, kur ši kultūra kaip reikiant išplėtota“, – pavydžiai teigė jis.

O dėl to nebežinoma, kas yra vertintina, reikšminga. Besikeičiančioje kartų karuselėje nyksta skaitymo tradicijos. „Ypač tuo įsitikini, kai žmonės pradeda perrinkinėti šeimos bibliotekos knygas. Kai pasižiūri, kas jiems atrodo vertinga ir ką atideda išmesti, supranti, kad spragų yra daug“, – sakė knygyno vadovas.

Alternatyvi realybė

Bene visi dirbantys knygynuose žmonės mėgsta skaityti. Tačiau kaip išsirinkti knygą, kai lentynose jų – nuo lubų iki grindų tikrąja to žodžio prasme. Pasak T. Lučiūno, tokia gausa skatina skaityti, bėda ta, kad sunku nuspręsti, nuo ko pradėti. Tad pirmiausia jis susidėliojantis prioritetus – labiausiai patinka grožinė, istorinė literatūra.

Nors Tomas Lučiūnas yra baigęs archyvistikos bakalauro studijas, o magistrantūroje studijavo paveldo informaciją ir komunikaciją. Romo Jurgaičio nuotrauka
Nors Tomas Lučiūnas yra baigęs archyvistikos bakalauro studijas, o magistrantūroje studijavo paveldo informaciją ir komunikaciją. Romo Jurgaičio nuotrauka

Į klausimą, kokios knygos kokiu herojumi norėtų būti, Tomas atsakė šypsodamasis: savyje mato lėtą ir tingų knygyno savininką, kuris daug skaito ir mažai dirba. Vienijantį daug skirtingų žmonių, kurie toje knygyno aplinkoje ką nors kuria. „Bet čia labiau panašu į vieno knygyno Paryžiuje tikrovę, tai nėra knygos personažas, – atsiduso Tomas. – Tiesiog norėtųsi, kad mano paties veikla būtų prasminga ir įdomi kitiems.“

Jau dvejus metus knygų verslu užsiimantis Tomas buvo atviras: jam kartais norisi ir patinginiauti. „Maniau, įkursiu knygyną, skaitysiu sau kieme – ateis žmonių, įsigis knygų, pabendrausime. Uždarysiu knygyną – vėl išauš diena. O iš tikrųjų knygynas pareikalauja daug atsakomybės. Ypač šiais laikais nėra lengva išsilaikyti, – neslėpė jis. – Žmonės reiklūs ir ieškantys. Laikas sugalvoti naują kryptį, naują idėją.“

Tomas Lučiūnas: „Knyga, atrodo, tėra tik susiūti popieriaus lapai spausdintu tekstu. Bet su skaitytoju ji susijusi daug tvirtesniu saitu, nei galima pamanyti.“

T. Lučiūnas įsitikinęs – tinklinio knygyno modelis ne jam. „Norėtųsi to išvengti – nepaleisti pirminės idėjos, nepakeisti požiūrio į literatūrą, palaikyti nepriklausomų knygynų kultūrą“, – sakė pašnekovas.

O alternatyvumo T. Lučiūno gyvenime netrūksta, jau aštunti metai yra roko grupės „Arklio galia“ narys. Groja saksofonu, gitara. „Tai mūsų laisvalaikis, bet į veiklą žvelgiame rimtai – esame išleidę jau penkis albumus. Vis norisi ką nors kurti – tai geras būdas save įprasminti. Nors, atrodo, gan pražūtingas“, – lyg juokais, lyg rimtai pabaigė pokalbį Tomas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"