Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Jonas Basanavičius ir Monika Vaicenavičienė: sutapimai sugulė į knygą

 
2018 06 26 16:00
Monika Vaicenavičienė – geriausia jaunoji iliustratorė ir gražiausios knygos vaikams autorė.
Monika Vaicenavičienė – geriausia jaunoji iliustratorė ir gražiausios knygos vaikams autorė. Asmeninio albumo nuotrauka

Pasaulio iliustracijų apdovanojimuose Monika Vaicenavičienė išrinkta geriausia jauna iliustratore, o jos knyga „Kas yra upė“ – gražiausia knyga vaikams. Birželį „Somerset House“ galerijoje Londone veikė šešiolikos laimėtojų kūrybos paroda. Neseniai pasirodė ir M. Vaicenavičienės knyga „Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“.

Pasaulio iliustracijų apdovanojimus (World Illustration Awards) rengia Tarptautinė iliustratorių asociacija. Jai savo darbus atsiuntė 3300 menininkų iš 75 šalių. „Dalyvavau, taigi tikėjausi būti pastebėta. Anksčiau šiuos apdovanojimus pelnė knygų kūrėjai, kurių darbai man patinka. Atrodė: „Būtų smagu sukurti ką nors gražaus, kaip ir jie sukūrė“, – pasakojo „Lietuvos žinioms“ M. Vaicenavičienė.

„Kas yra upė“ – poetinė vaiko ir močiutės kelionė, pasakojimas apie žmones ir gamtą, mūsų santykį su aplinka. Paveikslėlių knygą laimėtoją kitąmet išleis švedų leidykla „Opal“. Be to, ji bus išleista anglų, vokiečių, prancūzų, italų, rusų, turkų, korėjiečių ir kinų kalbomis.

„Aušros laikotarpis – labai įkvepiantis. Tai buvo laikas, kai žmonės ėmėsi darbų, už kuriuos jiems niekas nemokėjo. Bet jie manė galį nuveikti ką nors gero dėl savo artimųjų ir bendrataučių.“

„Tikiuosi, knyga išeis ir lietuviškai. Nors tiksliai to pasakyti dar negaliu, man būtų smagu, – vylėsi iliustratorė. – Kitų šalių leidėjai mano knygos eskizą pastebėjo Bolonijos vaikų knygų mugėje. Vieni domėjosi galimybe išleisti knygą savo kalba, kiti klausė apie būsimus projektus. Įdomu, kad Lietuvoje išleidžiamų vaikų knygų tiražai, palyginti su kitomis Europos šalimis, gana dideli.“

Istorinis bičiulis

Knygą „Per balas link aušros“ M. Vaicenavičienė sumanė su seserimi Agne Ulyte. Ši mokėsi medicinos, kurį laiką studijavo Prahoje. Ten pat J. Basanavičius sutiko savo žmoną Eleonorą ir parengė pirmąjį „Aušros“ numerį. Sutapimų pasitaikė ir daugiau. Pavyzdžiui, panašiai skamba pavardės: Basanavičius ir Vaicenavičienė.

Agnė Monikai vis papasakodavo istorijų iš J. Basanavičiaus autobiografijos. Pamažu Nepriklausomybės akto signataras tapo jųdviejų istoriniu bičiuliu. Seserys surinko įdomių faktų iš knygų, straipsnių, istorinių tyrimų ir paties J. Basanavičiaus atsiminimų. Monika parašė knygos tekstus, piešė pieštuku ir guašu. J. Basanavičių pavaizdavo ne vien kaip rimtą barzdočių, bet ir smalsų, energingą keliautoją, tyrinėtoją, mokslininką ir pasakininką, svajojusį apie Lietuvos nepriklausomybę.

Ar galiausiai sesėms pavyko pažinti J. Basanavičių, suprasti, kodėl jam taip rūpėjo Lietuva? „Šimtmečio proga apie J. Basanavičių išėjo nemažai knygų. Pažinome jį geriau. Sunku pasakyti, ką anuomet jis galvojo, nepaklausi. Bet likę jo atsiminimų, – svarstė Monika. – Aušros laikotarpis – labai įkvepiantis. Tai buvo laikas, kai žmonės ėmėsi darbų, už kuriuos jiems niekas nemokėjo ir iš kurių jie negavo asmeninės naudos. Bet jie manė galį nuveikti ką nors gero dėl savo artimųjų ir tautiečių. J. Basanavičius išsiskyrė savo plačia veikla. Todėl apie jį buvo nesunku papasakoti smagią, „nevadovėlinę“ istoriją.“

Trys močiutės

M. Vaicenavičienė baigė grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Stokholmo Konstfacko meno ir dizaino universitete gavo vizualios komunikacijos magistro laipsnį. Būtent šių studijų metu ji sukūrė knygą apie upes.

„Studijos buvo labai įdomios. Susirinko įvairių profesijų atstovai: iliustratoriai, grafikos dizaineriai, filmų kūrėjai. Mokėmės apie atsakomybę: vaizdu stengiamės ką nors pasakyti, juos kuriame, tada jie pasiekia žmones. Vieni vaizdai mūsų kultūroje tampa įprasti, pažįstami, naudojami. Taigi su jais sukuriame tam tikrą santykį“, – pasakojo M. Vaicenavičienė.

Jos vyras – matematikas, mama – muzikologė, tėtis ir sesuo – gydytojai. „Nesvarbu, kokia profesija, visuomet gali būti tyrėju, – įsitikinusi pašnekovė. – Gana vėlai, tik baigdama mokyklą, sumaniau studijuoti dailę. Svarsčiau apie daugybę mokslų. Iš pradžių kūryba neatrodė rimta karjeros perspektyva. Bet su sese nuo pradinių klasių lankėme dailės mokyklą ir tai mus visąlaik džiugino.“

Iliustratorė pamena, kad su seserimi namuose rengdavo piešinių parodas, jas eksponuodavo ant krosnies koklių. Su močiute prie upės – plenerus. Vėliau, jau paaugusios, piešė komiksus apie mokyklą ir pramanytų vietų žemėlapius. Dabar kuria komiksų tinklaraštį apie pokalbius Vilniaus sankryžose gatviususitikimai.lt.

Močiutė yra ir „Kas yra upė“ veikėja. „Iš vaikystės – daug brangių prisiminimų. Turėjome tris (kaip vadinome) močiutes: mamos mamą Danutę, tėčio mamą – babą, kuri gyveno Uliūnuose, ir promočiutę, kuri gyveno su mumis. Visos trys buvo mūsų draugės, – prisiminė M. Vaicenavičienė. – Su sese ir močiute Danute eidavome prie upės, piešdavome medžius, krūmus. Manau, taip išmokau, kad įdėmiai stebėdama gamtą ir aplinką gali pamatyti daug įdomybių – nuobodžiauti neteks.“

Jauniausia skaitytoja

Šiemet savo kūrybą iliustratorė pristatė ir Bolonijos vaikų knygų mugėje. Ir ten buvo atrinkta tarp geriausių iliustratorių. Ar susidarė įspūdį, kokia ta šiuolaikinė iliustracija, kaip bendrame kontekste atrodo jos stilius? „Šiuolaikinė iliustracija – labai įvairi, ir tai – puiku. Galimybė matyti skirtingus vaizdus lavina vaikų supratimą apie tai, kad yra įvairių būdų matyti pasaulį. Mano piešimo stilius gana paprastas – naudoju pieštukus, vandeninius dažus. Man svarbu apčiuopti ir padėti pastebėti dalykus, kurie yra šalia mūsų, bet kartais slepiasi“, – užsiminė menininkė.

Kurdama knygą iliustratorė skaito, ieško informacijos, šaltinių, nuotraukų ir kitų pagalbinių vaizdų. „Piešiu daug eskizų, juos dėlioju. Tada ant stalo pasistatau dažų, prisiklijuoju popieriaus ir pradedu piešti pieštuku. Galiausiai skenuoju ir, jei reikia, apdirbu kompiuteriu. Atsakau į laiškus, tenka ir kitų ne kūrybos darbų“, – vardijo M. Vaicenavičienė.

Namuose jau pusmetį auga jauniausia jos knygų skaitytoja. Monika dukrai perskaitė pirmąją knygą, kuriai sukūrė iliustracijas – Prano Mašioto pasaką „Paliegusi obelis“ apie obelį, kurią paukščiai išgelbsti nuo kenkėjų vabalų ir kirmėlių. Kadangi knyga maža, ryški, iliustruota spalvingais piešiniais, jaunajai skaitytojai ir būsimai mamos knygų vertintojai paliko įspūdį.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"