Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Išėjusiems sugrįžti

 
Nuotrauka iš archyvų ir filmo kūrybos proceso.
Nuotrauka iš archyvų ir filmo kūrybos proceso.

Šimtosios Adolfo Ramanausko-Vanago metinės – proga ne tik pri­si­minti, bet ir pajusti, kokio žmogaus bū­ta, kokių jį supusių ir jam padėjusių žmo­nių gyventa.

Kai Gruzijoje rodžiau filmą apie partizanus ir jų ryšininkes „Trispal­vis“, priėjęs garbus režisierius pakomentavo, jog visi ekrane matytieji per­sonažai – budos. Be pykčio, keršto, aiškiai gyvenę ir sakę tiesą, veikę iš jos.

A. Ramanauskas-Vanagas su dukra Aukse, 1953 m.
A. Ramanauskas-Vanagas su dukra Aukse, 1953 m.

Natūralu, kad po 50-metės smege­nų okupacijos partizanų įvaizdis nėra vienareikšmis, kad stribų ir partizanų diskusija vis dar tęsiasi, į ne­užželiančią stribų pelkę įsiliejant vis naujoms susireikšminusioms personoms bei jų numylėtiems zurofams. Gal tai nėra taip blogai – galų gale šioje diskusijoje ima aiškėti, apsibrėžti ir mūsų tapatybės kontūrai: vien tai, kaip pilietiškai oriai ir vienbalsiai buvo atmesta šmeižikiška Va­nagaitės provokacija, parodė, jog ­ vai­siai bręsta, noksta, nepaisant įvai­rių smulkių graužikų.

Šiuo metu su kino komanda darbuojamės ties būsimuoju filmu apie Vanagą, rašome scenarijų ir klausi­nėjame, filmuojame liudininkus. Pa­mačius, kokia buvo Vanagą supusi aplinka, spontaniškai kilo mintis, jog šitie liudijimai irgi aukso vertės. Tikėtina, kad iš jų rudeniop gims ir dokumentinis filmas. Taipogi, jei pa­siseks surast lėšų, ketiname išleisti knygą. O dabar norėtųsi bent fragmentiškai pasidalinti A. Ramanaus­ko-Vanago artimųjų ir bendražygių atminties nuotrupomis.

Auksutė Ramanauskaitė-Sko­kauskienė (dukra). Labanauskų so­dyboje buvo ypatinga slėptuvė, nes bunkeris buvo po grindimis, po gyvenamuoju namu.

Tai buvo šiltesnė slėp­tuvė, ypač galvojant apie tai, kad žiemos metu įprastame bunkeryje šalta. Ypač kai atitirpsta sniegas ir skverbiasi drėgmė į bunkerį, vanduo laša virš galvos. O čia jau kitoks bun­keris, ir įėjimas ten per koridoriaus kraštą.

Pamenu, buvo toks momentas (jis ir mamos prisiminimuose apra­šytas) iš to meto, kada su jais kartu gyveno ir Juozas Lukša. Jie visi buvo bunkeryje, o šeimininkai tuo metu tvarkėsi savo ūkyje – gyvulius šėrė. Ir netikėtai kariuomenė apsupa tą sodybą, net šeimininkai nespėja duoti jo­kio ženklo. O buvo sutarta – jeigu kas, tuoj stuksi į grindis! Tiek ir tiek kar­tų pabeldžiama – taip būdavo pra­nešama apie artėjantį pavojų. Tąkart šeimininkai nieko nespėjo padaryti. Ir tie, būdami bunkeryje, irgi nieko nežinojo. O čia prasidėjo krata, daug kariuomenės!

Jau krečia ūkinius pastatus, smaigais bado aplinką. Ateina ir į kambarį – į tą koridoriuką. Ma­ma, kaip ji sako, sėdėjo arčiausiai, o ten – praverta anga. Įėjo kareivis į trobą – dabar jau kareivių balsus iš­girdo ir sėdintys bunkeryje, toks triukšmas! Mama dar pasilypėjo iš bunkerio pasižiūrėti, kas čia darosi. Ir pamatė priešais save rusų kareivį. O tas kareivis dairosi, bet kai jo klausia viršininkas: „Na, kaip ten, kas ten yra?“ – atsako rusiškai, kad čia nieko nėra.

Mamai buvo kilusi abejonė: „Man atrodo, kad jisai tikrai mane matė“. Bet kareivio atsakymas buvo toks, po kurio jie visi atsitraukė. …Ar sąmoningai pasakė, kad nieko nėra? Bet saugumo sumetimais kitą dieną jie persikėlė.

Dar prisimenu, kad mama bun­ke­ryje siuvinėdavo – labai gražiai siuvinėdavo. Ir man vaikystėje įstrigo tie siuvinėjimo siūliukai (dabar tokių siūlų parduotuvėje net nėra).

Tie siūlai šilkiniai ir labai blizgėdavo. Kadangi neturėdavau žaislų, tai man tie siūlai būdavo kaip žaislai. Ne­žinau, gal ir netinka taip sakyti, bet aš labai norėjau tų siūlų atsivynioti. Ir atsivyniodavau – visokiausių spalvų. Žinau, kad negerai darau – juk jie perkami, ryšininkės, moterys, parūpindavo. Mama gi neišeidavo pa­ti nusipirkti. Ir aš vis tiek atsivyniodavau tų siūliukų – na, toks vaiko žaidimas buvo. O močiutė (nes buvo toks laikas, kad mes gyvendavom ir keturiese) megzdavo kojines.­ Atei­da­vo žiemos, rudens metas, ir vaikams jų reikėdavo. Tais mezgimais ji sten­gėsi prisi­dėti. Arba lauko, daržo darbais. Kai sutemsta, kažkaip padedi šeiminin­kams, kad ir tiems žmonėms būtų lengviau.

O kaip vaikas, atsimenu, kad tu turi būti drausmingas, tylus. Bet vaikui atsibosta. Kartais paklausda­vau, ką man dabar veikti? Su mani­mi užsiimdavo – man skaitydavo, pasa­kodavo. Tačiau tai pasibaigia. Retai būdavo, kad gali išeiti su vaikais į kiemą. Tėvai abu buvo pedagogai, jie mokėdavo susitvarkyti. Susierzinimo neatsimenu, kad sakytų: „Netruk­dyk, nelįsk“. Aš jaučiau tėvų dėmesį ir meilę, kada buvome kartu.

Mama buvo tvirto charakterio žmo­gus, niekada nenusimenanti, vi­sada situacijas priimanti taip, kad tu­ri būti išeitis. Su svetimais žmonėmis jinai buvo gana maloni, tačiau užda­ra.

Mama buvo tvirto charakterio žmo­gus, niekada nenusimenanti, vi­sada situacijas priimanti taip, kad tu­ri būti išeitis. Su svetimais žmonėmis jinai buvo gana maloni, tačiau užda­ra. Kai grįžo iš lagerio, niekas iš kai­mynų nežinojo jos praeities, bet visi ją gerbė. Nes ji turėjo vidinį orumą. Ji tuos žmones irgi gerbdavo ir visada santykiai būdavo labai gražūs. Su­tikdavo įvairių žmonių.

Sekimas bu­vo visą laiką, mama tai jautė. Todėl buvo uždara. Mama buvo labai atsargi. Net atėjus Nepriklausomybei, kai kas net pykdavo, kad ji tokia uždara. Norėdavo iš jos išklausti kažkokios informacijos, bet mama sakė, kad kai bus laikas, papasakos. Ir niekam nie­ko nepasakojo. Ji buvo savotiškai iš­didi, jokių lengvatų niekada neprašė. Ji dideles aukas atidavė, bet nieko ne­prašė. Ir būdama garbaus amžiaus, aktyviai domėjosi Lietuvos gyveni­mu. …Labai sunku buvo grįžus iš la­gerio, nes buvo sunku rasti darbą, kai sužinodavo, kad ji politinė kalinė.

Dir­­bo sezonine darbininke – sandėliuos dėžes krauti. Vėliau baigė buhalterių mokyklą ir dirbo buhaltere. Bet ji visą laiką jautė sekimą. Kažkaip tas gyvenimas klostėsi, sunkus, bet…

Nuotrauka iš archyvų ir filmo kūrybos proceso.
Nuotrauka iš archyvų ir filmo kūrybos proceso.

Apie paskutinį pasimatymą su tėveliu… Na, kambarys – kaip jį įvar­dyti, net nežinau.

Turbūt tardytojo ka­binetas, aš gi tos KGB struktūros nežinojau. Vienas sėdėjo, o kiti, kurie jį įvedė, irgi. Iš pradžių leido kalbėti trumpai, persimetėm keliais sakiniais. Tėvelis paklausė, kaip man seka­si, ar aš nepamiršau to, ko jis mane mokino, ar aš ruošiu pamokas…

Bet jisai buvo ir kažkoks kitoks, aplinkos nė nepamenu – tuo metu aš mačiau tiktai jį, jaučiau tą buvimą kartu… bet paskui įvyko baisus jo išstūmimas, atplėšimas nuo manęs…

Jisai ve­­damas pro duris dar kartą atsisuko į mane akimis pilnomis ašarų. Jisai turbūt žinojo, kad paskutinį kartą ma­tomės, o aš taigi nieko nežinojau. Mane tik kaustė baimė, kas bus toliau…

Jonas Arbačiauskas (ryšinin­kas). Kada pamačiau pirmąkart Va­na­gą, sunku ir pasakyt. Bet jau gerai atsimenu, kad, kai man buvo septy­niolika ar aštuoniolika metų, kai jau baigėsi partizaninis karas ir tik slapstėsi vadai bei likę partizanai, tai jis ateidavo pas mano tėvus ir gyvendavo ant lubų.

Ateidavo jo žmona kitą kartą – atvažiuodavo dviračiu ir ant bagažinės atsiveždavo mažą mergai­tę. Stamboka moteris – tai buvo jo, Vanago, uošvė. Tai jie po vieną susi­rinkdavo, po vieną išsiskirstydavo. Va­nagas pabūdavo vienas ilgiau. Kai saulėta diena, būdavo, kad išeidavo visa šeima į miškelį, ten arti namų mū­sų, ir mama nunešdavo pintinėj pietus.

Pavakarėj grįždavo visi. Pen­kiasdešimt trečiaisiais metais vieną kartą pabaladojo ir pasikvietė mane ant tų lubų, kur jis gyveno. Atsisėdo ir pradėjo mane kalbinti. Buvo vienoj pusėj prirašyti popieriaus lapai, kitoje – švarūs. Sako: „Čia – Lietuvos isto­rija, čia rašau apie partizanų veiklą“.

Pradėjo mane klausinėti šio to: apie mokyklą, apie mokytojus, apie moki­nius, apie jų nuotaikas, ką matau sa­vo miestelyje, kuris nuo mano tėviš­kės buvo už keturių kilometrų. Kaip stribai – ką kada veikė, ar matėsi partizanų kūnai miesto aikštėje. O aš vi­sa tai buvau matęs, eidamas į mokyklą ir iš mokyklos. Ir, prisimenu, aš jam ir papasakojau. Na, jis pagyrė. Klausia – ar sportuoju. Sakau: „Spor­tuoju“. Tai pagyrė ir už tai. Kažkada, gal trečiais, gal ketvirtais metais, sa­ko: „Jūs, jauni, būkit atsargūs, saugo­kitės, nes jūs esat Lietuvos ateitis“. Paklausė, ar šachmatais žaidžiu. Sakau: „Žaidžiu“. „Gal turi šachmatus namuose?“ „Turiu“. „Atsinešk“. At­sinešiau ir žaidėm. Jis tada žaisda­mas papasakojo, sako: „Aš tada Klai­pėdoj, pedagoginėj mokykloj (ar ten institute – kaip jisai pasakė, neprisimenu) išmokau ir paskui karinėj mo­kykloj žaisdavau Kaune šachmatais“. Tai toks buvo mūsų tas bendravimas. Penkiasdešimt ketvirtaisiais metais jis tik vasarą pas mus būdavo, gal žie­mą ir užeidavo, bet aš nemačiau, ne­žinau, būdavau mokykloj. Bunkerio nebuvo, tai tik ant lubų gyveno.

A. Ramanauskas-Vanagas jaunystėje.
A. Ramanauskas-Vanagas jaunystėje.

Kas laimėjo šachmatų partiją, o čia jau partizaniška paslaptis. Jis laimėdavo, kai tik pradėjom žaist, tai jis man porą partijų užmetė, o paskui sako: „Oi, netyčia praradau kara­lienę“. Tai, va, dabar žinau, kad jis no­rėjo, kad ir aš išloščiau, tai jo peda­­goginė tokia taktika. Taip, jis už ma­ne geriau žaidė, aš šachmatais tada silpnokai žaidžiau.

Penkiasdešimt ketvirtais, sako, visur dabar pavojinga be dokumento eiti, ar nesuveiktum man ir mano uoš­vei paso? Sakau – pasistengsiu. Tai man buvo didžiulis džiaugsmas, kad toks žmogus paprašė būtent ma­nęs!

Pasijutau, kad prisidedu prie par­tizaniškos veiklos. Tą patį vakarą nubėgau pas savo bendramintį Albi­ną Arbačiauską, ten į Gerkiškių kai­mą, netolimai, ir pasakiau, ką turiu suveikti. Viską aptarėm, sutarėm. Du ištikimi draugai, moksleiviai, kurie ne čia gyveno, o Butrimonių mokyklos bendrabutyje, suveikė pasą uoš­vei.

Vanagui pasą padirbo tas mano geriausias draugas Albinas. Aš jam atnešiau tuos pasus. Štai penkiasde­šimt šešti metai, per tą laiką jau at­važiuodavo dviračiu ar ateidavo; atsi­vesdavo mergaitę tik uošvė, jų su žmo­na daugiau jau nebemačiau pas mus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"