Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Iš lietuviškos Tamošaičių sodybos Kanadoje

 
2018 04 01 12:00
"Gyvename labai sudėtingu laikotarpiu, kai pasaulyje daug grėsmių, daug tamsos, kai nežinia, kas bus toliau", - rodydama savo paveikslą "Pasimetęs angelas" kalbėjo Jūratė Mažeikaitė-Harrison. /Romo Jurgaičio nuotrauka
"Gyvename labai sudėtingu laikotarpiu, kai pasaulyje daug grėsmių, daug tamsos, kai nežinia, kas bus toliau", - rodydama savo paveikslą "Pasimetęs angelas" kalbėjo Jūratė Mažeikaitė-Harrison. /Romo Jurgaičio nuotrauka

Karo metais tėvams pasitraukus į Vakarus, jau Vokietijoje gimusi, JAV užaugusi, vasaras leidusi pas garsius giminaičius Anastaziją ir Antaną Tamošaičius, Kanadoje įkūrusius lietuvių tautodailės institutą, dabar Jūratė Mažeikaitė-Harrison prisipažino: „Keistas jausmas, nors čia neaugau, bet kasmet atvykusi į Lietuvą jaučiu, kad čia mano namai.“

Sostinės senamiestyje, Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“, Sietle (JAV) gyvenanti J. Mažeikaitė-Harrison ir jos vyras Jeffas Harrisonas atidarė iki balandžio 21 dienos veiksiančią parodą. Jūratė pristato savo dailės darbus, Jeffas – fotografijas.

„Lietuvoje nuo 1994 metų pradėjome lankytis kasmet. Ir toks jausmas kaip namie, mano siela atsigauna.“

„Esu simbolistė, norisi savo paveikslais tarsi įspėti žmones, kad gyvename labai pavojingu laikotarpiu, nežinia, kaip viskas bus, – rodydama kūrinius sakė Jūratė. – Tikiu, kad menas yra tarsi tarpininkas tarp realybės ir kito, mistinio pasaulio, juo pasakoma tai, ko nematome, bet jaučiame, kas yra šalia mūsų. Svarbiausia, kad atsibustume iš abejingumo. Daugelis žmonių pasaulyje tiesiog užmigę, jiems neįdomu, kas vyksta aplink. Pavyzdžiui, Amerikoje trečdalį gyventojų galima laikyti tiesiog užmigusiais. O menininkai turi galimybę supurtyti žmones, pasakyti, kad laikas atsibusti. Kitaip pasauliui gresia pražūtis. Įvairiomis prasmėmis.“

Menininkė prisipažino, kad dažnai kaip simbolį, norėdama pasakyti žmonėms, kokiais neramiais laikais mes gyvename, naudoja Baltaragio malūną, varpus ir varpines. „Tai su Lietuva susijęs simbolis: tautą cariniais laikais budino laikraštis „Varpas“, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis mėgo varpus, o ir apskritai skambantis varpas kviečia atsibusti, – aiškino dailininkė. – O šis paukštelis, nežinau iš kur man į paveikslą nutūpė. Matyt, įstrigo pas dėdę Antaną matyta liaudiškais ornamentais ir simboliais išpiešta skrynia.“

Nors audėja netapo

Dailės pagrindus Jūratė gavo iš dėdės A. Tamošaičio (1906 – 2005). „Kai vasaromis viešėdavau pas juos Kanadoje, jis duodavo man dažų ir ragindavo piešti. O teta Anastazija, mano tėvo Povilo sesuo, norėjo, kad būčiau audėja kaip ji. Bet audėja netapau, kantrybės tiek neturiu, o su tapyba susigyvenau, – prisipažino Jūratė. – Tamošaičiai Kanadoje, Kingstone, prie Šv. Lauryno upės buvo pasistatę labai gražią lietuvišką medinę trobelę su drožiniais, žirgeliais ant stogo, etnografinėmis langinėmis. Jų sodyba buvo tapusi tikru lietuvybės židiniu, čia viešėdavo daugelis lietuvių išeivių.“

Dar prieš emigraciją Tamošaičiai Lietuvoje buvo žinomi kaip meninės tekstilės pradininkai. Antanas su Viktoru Vizgirda nuo 1927 metų motociklais važinėjo po Lietuvą, rinko liaudies meno dirbinius, tautinius kostiumus. Anastazija kūrė, modeliavo ir audė tautinius drabužius, meninius gobelenus, dalyvavo tarptautinėse parodose. Būtent tada, tarpukariu, kilo didelis susidomėjimas tautiniais kostiumais, imta juos dėvėti per įvairias šventes. Tamošaičiai buvo sumanę idėją, kad tų kostiumų pagrindu taptų lietuvių valstiečių drabužiai. Surinkę daugybę atskirų etnografinių regionų pavyzdžių jie išleido ne vieną knygą, supažindinančią su liaudies drabužiais. Todėl nekeista, kad Kanadoje jie tęsė veiklą – įkūrė lietuvių tautodailės institutą išeivijoje. Ilgėdamiesi Lietuvos tautinių drabužių į Tamošaičius kreipdavosi ne tik Kanados, bet ir JAV lietuviai. Tokioje aplinkoje nuolat sukosi ir Jūratė. Niekada nebuvo mačiusi Lietuvos, bet nuo mažų dienų apie ją labai daug girdėjo. „Lietuvai atgavus nepriklausomybę nuo 1994 metų pradėjome lankytis kasmet. Ir toks jausmas, kad aš čia iškart pasijuntu kaip namie, mano siela atsigauna“, – tikino pašnekovė.

Ypatingas krovinys

Paklausta, kaip jų giminė atsidūrė už Atlanto, J. Mažeikaitė-Harrison pasakojo, kad jos tėvo sesuo Anastazija Mažeikaitė (1910 – 1991), jau ištekėjusi už A. Tamošaičio, Antrojo pasaulinio karo metais gavo darbą Austrijoje, dėstė Glasenbache prie vieno vienuolyno įkurtoje audimo mokykloje. Pas ją greitai persikėlė ir jos tėvai, broliai bei seserys. „Mano tėvas Povilas Mažeika, prieškariu baigęs jūreivystės mokslus, paskui trejus metus Neapolyje studijavęs okeonografiją, tada su visa šeima nespėjo išvažiuoti, – pasakojo Jūratė. – Jį Lietuvoje suėmė vokiečiai ir išsiuntė į darbo stovyklą. Iš ten jis pabėgo. Sugautas buvo išsiųstas į koncentracijos stovyklą, iš jos Povilą išpirko senelis, turtingas Žemaitijos ūkininkas, atidavęs visas turėtas santaupas. O tetos Anastazijos vyras A. Tamošaitis karo metais vis dar buvo Kaune, svarstė, kaip išgabenti sukauptus vertingus tautodailės eksponatus. Vokiečiai išsiųsti neleido nieko, tačiau jis Kaune susidraugavo su vokiečiu paštininku, kurio hobis buvo antikvariniai daiktai. Gal todėl vienas kitą suprato.“

Pasak Jūratės, tas paštininkas viską supakavo ir uždėjo antspaudą, kad tai vermachto reikmenys. Taip į Austriją iškeliavo didžiulė Tamošaičių biblioteka ir visi jų surinkti tautiniai kostiumai, kiti liaudies meno dirbiniai. „Nežinau kaip, bet juos iš pašto atsiėmė teta Anastazija. Kaip yra pasakojusi, krovinys buvo toks didžiulis, kad jai teko pasisamdyti du jaučius, jų traukiamu vežimu viską atsigabeno į vienuolyną, kuriame dirbo, – dalijosi prisiminimais Jūratė. – Tada atvyko ir A. Tamošaitis. 1946 metais jiems pasiūlė darbą Freiburgo dailės amatų mokykloje Vokietijoje. Su visu didžiuliu kroviniu jie ir persikėlė į Freiburgą.“

Į Vakarus – be bagažo

„Baigiantis karui į Vokietiją turėjo pasitraukti ir mano mama Elena Jauniškytė su tėvais. Kadangi mano senelė Kaune mokytojavo, o senelis buvo mokyklų inspektorius, iš pažįstamų sužinojo, kad jų pavardės – tremiamųjų į Sibirą sąraše. Todėl nedelsdami susipakavo daiktus ir per Tauragę išvyko į Vakarus. Tuo metu tiltu per Nemuną jau traukėsi ir vokiečių kariuomenė, civiliams gyventojams būdavo paliktos tik kelios valandos. Pasienyje vežimą su visu bagažu liepė palikti, leido persikelti tik su daiktais rankose, – sakė J. Mažeikaitė-Harrison. – Taip septyniese jie atsidūrė Vokietijoje. Nebuvo kur apsistoti, negalėjo rasti darbo, neturėjo už ką pavalgyti. Gyveno traukinių stotyse, kartais pervažiuodavo iš vienos į kitą. Taip juos kartą pamatė Vokietijoje jau gyvenęs Povilas. Išgirdo kalbant lietuviškai, užkalbino, surado kur apsistoti, seneliui parūpino darbą. Na, ir įsimylėjo mano mamą, paprašė jos rankos. Aš gimiau 1947 metais karo pabėgėlių – vadinamųjų dipukų – stovykloje Flensburge.“

Dar prieš emigraciją Tamošaičiai Lietuvoje buvo žinomi kaip meninės tekstilės pradininkai: Antanas važinėjo po Lietuvą, rinko liaudies meno dirbinius, Anastazija kūrė, modeliavo ir audė tautinius drabužius, gobelenus.

Pašnekovės teigimu, 1949 metais atsirado galimybė išvykti už Altanto. „Mano mama labai norėjo į Australiją, tačiau ji nepriėmė vyresnio amžiaus žmonių. Kadangi mamos tėvai buvo jau senyvi, visi išvyko į Ameriką. Niujorke jiems įsikurti padėjo kiti lietuviai. Tėvas nemokėjo anglų kalbos, tad dirbti okeonografu negalėjo, įsidarbino jūrininku, – pasakojo Jūratė. – Su mumis gyveno ir seneliai, nuolat girdėdavau lietuvių kalbą, todėl kai gatvėje išgirsdavau angliškai, nesuprasdavau, kaip čia keistai žmonės marmaliuoja. Man, vaikui, jų būdavo labai gaila, manydavau, kad taip marmaliuodami jie negali vienas kito suprast. Iki mokyklos vien lietuviškai kalbėjau.“

Tamošaičiai 1949 metais įsikūrė Kanadoje, tada kasmet Jūratė su tėvais pradėjo važinėti į svečius. „Ten lankydavosi daug menininkų: V. Virgirda, Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys. „Man buvo didelė dovana ten leisti vasaras. Jie manęs net nepastebėdavo, bet aš mėgdavau klausytis, ką jie kalba“, – prisipažino Jūratė.

Įkvėpta tapyti ją mokiusio A. Tamošaičio, baigusi mokyklą J. Mažeikaitė meną studijavo Corcorano meno mokykloje, paskui Merilando universitete ir Otiso Parsonso dizaino mokykloje, Sietlo Gage akademijoje. O paskui sutiko savo vyrą Jeffą, kuris buvo, kaip pastebėjo, panašios sielos. „Jis buvo baigęs dailės bei fotografijos studijas, dirbo JAV jūrų laivyno kapitonu. Mes susipažinome Aliaskoje, – pasakojo Jūratė. – Mano tėvas, studijavęs okeonografiją, su Jeffu galėdavo valandų valandas kalbėtis, visad rasdavo bendrą kalbą. Jeffas tyrinėjo bangų fiziką, yra sudaręs Karibų jūros pavandeninių srovių žemėlapį, skirtą povandeniniams laivams. O mano tėvas, kaip okeonografas, yra lietuvių kalba parašęs knygą apie jūros bangų fiziką. Ta knyga, kaip žinau, naudojama ir Klaipėdos aukštojoje jūreivystės mokykloje.“

Grįžo į Lietuvą

Kaip sakė Jūratė, ji tikėjosi, kad į pensiją išėjęs jos tėtis su mama iš Misisipės persikels gyventi pas ją į Sietlą. Čia lietuvių nebuvo labai daug, be to, jie gyvena ganėtinai išsisklaidę po miestą. Tėvai atvažiavo, pasižvalgė ir iškart pasakė: „Mes kraustomės į Lietuvą.“ Buvo 2001 metai. „Dar bandžiau atkalbėti, sakiau, jau ne tokią Lietuvą rasite, kokią palikote. Ar mokėsite ten gyventi? Bet jie grįžo. Ir buvo labai laimingi. Veisiejuose prie ežero nusipirko namą ir 35 ha ūkelį su senu dvareliu prie Obelijos ežero netoli Alytaus. – pasakojo Jūratė. – Nelabai gilinausi, ką jie čia veikė, kaip gyveno, nes tuo metu Amerikoje dukras auginau – Maurutę ir Dainą. Tik atsimenu, kai buvau atvažiavusi pas juos žiemą, žiūriu pro langą – lyja, sninga, dargana, o jie tokie laimingi...“

A. Tamošaitis į Lietuvą jau buvo grįžęs 2000-aisiais, tik Anastazija nespėjo, mirė 1991 metais. „A. Tamošaitis Kanadoje viską gana gerai pardavė. Jų sodybos prie ežero kaina buvo labai išaugusi, kažkoks milijonierius nupirko, trobą išardė, pasistatė pilį, – dėstė Jūratė. – Dėdė Antanas į Vilnių atsivežė ir visą savo kolekciją – tarpukariu Lietuvoje rinktus lietuvių liaudies drabužius ir audinius, juostas, savo ir Anastazijos kūrinius, atspindinčius tradicijų tęstinumą šiuolaikinėje dailėje bei išeivijos puoselėtus tautiškumo bruožus. Tarp eksponatų – ir pačių Tamošaičių kurti gobelenai, kilimai, tapybos ir grafikos darbai, meno leidiniai.“

Visa tai dabar saugoma jo įkurtoje Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“. Galerija priklauso Vilniaus dailės akademijai, joje 1940 – 1942 metais dėstė ir pats A. Tamošaitis. 1995 metais jam suteiktas akademijos garbės profesoriaus vardas.

Galerijos įkūrėjas mirė 2005 metais, būdamas 99 metų. Dabar galerijai vadovauja jo giminaitė Laimutė Lukoševičienė.

Pelenai – į Baltijos jūrą

Jūratės tėvas Povilas Lietuvoje mirė 2004 metais. „Paskutinis jo pageidavimas buvo palaikus sudeginti ir pagal pagoniškas apeigas išberti į Baltijos jūrą, – sakė Jūratė. – Taip ir padarėme. Kaip tarpukario Lietuvos okeanografui buvo skirtas nedidelis pakrantės apsaugos laivas, surengtos gražios išlydėtuvės, kurias organizavo senojo lietuvių tikėjimo „Romuva“ vyriausiasis krivis Jonas Trinkūnas.

Su dainomis ir mažyčiu aukuru laive išbėrėme pelenus į jūrą. O po laidotuvių labai susirgo mama, ji taip ir neatsigavo. Kartą atvykusi radau ją Lazdijų ligoninėje, du mėnesius buvau prie jos, tačiau giminės patarė vežtis atgal į Sietlą. Mama nenorėjo, bet prikalbinau, išsivežiau. Ji dar dvejus metus pagyveno.“

Prisimindama savo giminės istoriją Jūratė susigraudino. Ji prisipažino: „Viskas ratu atgal į Lietuvą. Nors jaunystėje net nesitikėjau, kad kada nors iš senelės pasakų pažintą Lietuvą pamatysiu.“ Menininkė labai džiaugiasi, kad jos dailės darbai, vyro Jeffo nuotraukos dabar iškabintos į meno pasaulį ją atvedusių Tamošaičių galerijoje.

Ar atvyks vasarą, sakė dar nežinanti. „Šiemet šimtmečio Dainų šventė, visa Amerika plūsta į Lietuvą, kiek žinau, visi bilietai išpirkti, liko jau tik labai brangūs – 3 tūkst. dolerių į abi puses. Bet mano dukra Daina į Dainų šventę tikrai atvažiuos.

Su savo draugu amerikiečiu. Pastebėjau, kad abiejų dukrų antrosios pusės labai džiaugiasi jų veikla lietuvių bendruomenėje, patys mielai dalyvauja renginiuose. Amerikoje labai daug vienišų, susvetimėjusių žmonių, o tie lietuviški būreliai, šventės labai sujungia žmones, jie susiranda daug draugų, turi bendros gražios veiklos. Mano vyrui taip pat Lietuvoje labai patinka. Kartą jis pasakė, kad vedė ne tik mane, bet ir visą tautą“, – šypsojosi J. Mažeikaitė-Harrison.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"