Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Ir mes sovietmečiu turėjome daiktų!

 
2018 07 27 12:00
Lietuviško sportinio automobilio EVA kūrėjai – lenktynininkas Stasys Brundza ir dizaineris Vygantas Ulickas.
Lietuviško sportinio automobilio EVA kūrėjai – lenktynininkas Stasys Brundza ir dizaineris Vygantas Ulickas. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Žmogaus sukurti daiktai – geriausia šalies istorijos iliustracija“, – rašė vienas parodos „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ rengėjų, menotyrininkas Ernestas Parulskis. Šiuo metu paroda veikia Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG). Apie praėjusį Lietuvos šimtmetį byloja gintaro dirbiniai, lietuviški sportbačiai – „inkariukai“, Vilniuje pagamintas sportinis „Lada“ automobilis, šaldytuvas „Snaigė“, televizorius „Šilelis“ ir kiti ženklai.

„Daiktų, kuriuos rodome, istorijos yra uždaros, tai – kaip nedidelis apsakymas intriguojančia pradžia ir pabaiga. Lyg viskas juo pasakyta. Bet paroda vyksta jau porą savaičių ir vis ateina lankytojų, kurie tas istorija pratęsia“, – pasakojo E. Parulskis.

Žinoma, kad pirmieji „Šileliai“ kainavo apie 150 rublių. Brangaus televizoriaus įsigyti neišgalėjo nė patys jo konstuktoriai. Tačiau ruošiant parodą šie prisiminė, kaip kadaise iš gamyklos išnešė detales ir surinko pirmąjį nelegalų „Šilelį“. Jį kolegos padovanojo inžinieriui Antanui Žiliui.

„Muziejininkams ir kuratoriams kartais svarbu ne atrasti, bet laiku prisiminti, kur kas galėjo būti pamesta.“

„Istorija asmeninė, galbūt nepatogi, tačiau byloja apie to meto realijas. Dizaineriai negalėjo turėti savo kuriamų daiktų, jų testuoti ar išbandyti. Sovietmetis – skurdo, kontrastų ir paradoksų kupinas laikotarpis“, – svarstė kita parodos kuratorė, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja ir „Dizaino fondo“ bendraįkūrėja Karolina Jakaitė.

Dar vienas parodos svečias anuomet dirbo moksliniame gamybiniame susivienijime „Elektronika“. Jis papasakojo, kaip sukurta mažųjų televizorių mikroschema. Ir prisiminė, kad to susivienijimo gamykla „Venta“ (kaip ir visos sovietinės gamyklos) turėjo gaminti ką nors liaudies ūkiui. Todėl jie gamino butelių atidarytuvus su mikroschemomis.

Vėliava su sidabro juosta

1919 metais antrosios Lietuvos vyriausybės prekybos ir pramonės ministras Jonas Šimkus tarp būsimos pramonės gairių įtraukė nuostatą gaminti daiktus. Tai yra: tekstilę, avalynę, namų ir prekybos įmonių įrangą, indus, mokslo instrumentus, žaislus, žemės ūkio mašinas, vagonus. Per du dešimtmečius išaugo lietuviškų prekių pasiūla, lietuviškas dizainas įvertintas apdovanojimais tarptautinėse parodose.

Viena parodos temų – „Dizainas iki dizaino“ – skirta tarpukariui. Šią ekspozicijos dalį kuravo tarpukario tyrinėtoja Giedrė Jankevičiūtė. „Visame pasaulyje šis laikotarpis vadinamas „Dizainu iki dizaino“ – tai reiškia, kad visgi dominuoja amatininkiškos tradicijos, vienetiniai daiktai. O dizainu vadiname tuos daiktus, kurie patenka į masinę gamybą“, – kalbėjo K. Jakaitė.

Dizaineriai projektavo ir gamino nacionalinę valiutą, pašto ženklus, apdovanojimus. Tautinė simbolika buvo reikalinga siekiant įtvirtinti valstybingumą. Dėl tautinės vėliavos spalvų buvo kilusi vieša diskusija. Siūlyta, kad vėliavą sudarytų geltonos (aukso), raudonos ir baltos (sidabro) juostos. Sovietų okupacija 1940 metais nutraukė šiuos ginčus.

Lenktynės dėl daiktų

1959 metais Maskvoje veikė JAV dizaino paroda, į kurią amerikiečiai atvežė geriausius savo daiktus: skalbimo, indų plovimo mašinas ir kitą buitinę techniką. Tada Nikita Chruščiovas pasigyrė JAV prezidentui Richardui Nixonui: „Mes taip pat turime tokių daiktų“. Ir paskatino Sovietų Sąjungoje steigti dizaino studijų programas.

Taip 1961 metais Lietuvos valstybiniame dailės institute įkurta Pramonės gaminių meninio konstravimo katedra. Po kelių metų studijas baigę jauni dizaineriai iškart susidūrė su sovietinės gamybos ir vartojimo realybe.

„Tiek dizaino biurai, tiek juose sukurti prototipai vadinti „eksperimentiniais“. Nors buvo įdomūs ir progresyvūs, jie taip ir likdavo pavyzdžiais. Sistema buvo nelanksti: daugybė meno tarybų, vengta inovacijų, gamybos viršininkai atsainiai žvelgė į naujoves, – aiškino K. Jakaitė. – Vengta ir paties žodžio „dizainas“. Vietoj to vartoti ilgi sudurtiniai pavadinimai, kaip „techninė estetika“. Šiandien, kai dizaineriai kuria kartu su mokslininkais, inžinieriais, medikais ir įvairių profesijų specialistais, toks pavadinimas įgyja logikos.“

Pasak parodos kuratorės, kiekvienas iki 1990-ųjų Lietuvoje pagamintas ir akį džiuginantis daiktas – atskiro pasakojimo vertas paradoksas. „Sovietmečio dizainas ir jo paradoksai – jau daugiau nei dvylika metų yra mano tyrimų tema. Iššūkis rengiant šią parodą buvo rasti artefaktų. Kita vertus, jų autoriai gyvi – gali parodyti, papasakoti, ką kūrė. Dauguma jų mumis pasitikėjo, buvo atviri ir nukreipė pas savo kolegas – taip pasakojimai pasipildė, atradome unikalių eksponatų“, – pridūrė K. Jakaitė. „Dizaino fondo“ tinklalapyje galima peržiūrėti interviu su žinomiausiais lietuvių dizaineriais, architektais ir dėstytojais.

Lietuviškas – bulvių – rekordas

„Inkaro“ fabrikas gamino sportinius batus, kuriems prigijo „inkariukų“ pavadinimas. Fabrike buvo dirbama trimis pamainomis: rytine, popietine ir naktine. Krepšininkai kreipdavosi į „Inkarą“ su specialiais užsakymais. Pavyzdžiui, Arvydui Saboniui reikėjo 53 dydžio avalynės.

Architektas Albinas Purys sukūrė radiolos-magnetolos „Lietuva“ dizainą. Masinei gamybai šis modelis nebuvo patvirtintas. Gali būti, užkliuvo jo pavadinimas. Tarkime, vien „Inkaro“ gamykloje veikė net trys meno tarybos, kurios tvirtino produktus masinei gamybai.

Bulvių tarkavimo mašinos atsiradimo istorija – kiek kebli. 1963 metais Valstybinis elektrotechnikos komitetas prie SSRS Valstybinio plano komiteto reorganizavo konstravimo biurą OKB-278 į paslaptingą įstaigą pašto dėžutės pavadinimu – p/d Nr. 174. Po kelių metų įstaiga buvo pervadinta į Specialiųjų elektrinių mašinų mokslo tyrimo institutą (SEMMTI). 1978 metais SEMMTI bazėje įkurtas Sąjunginis mažųjų elektros mašinų mokslo tyrimų projektinis-konstrukcinis ir technologinis institutas (SMEMMTPKTI), kuriame ir buvo suprojektuota bulvių tarkavimo mašina.

Ją E. Parulskis vadina absoliučiu lietuviško dizaino rekordu. 1984 metais į prekybą paleistas prietaisas be dizaino pakeitimų gaminamas iki šiol ir vis dar turi paklausą.

Dingusio lobio nepasigedo

Kitas iššūkis „Daiktų istorijų“ organizatoriams buvo įvardyti tikruosius šių produktų kūrėjus. Nei reklaminiuose lankstinukuose, nei kataloguose neminimos autorių pavardės. „Garsiosios bulvių tarkavimo mašinos, kurią daugelis turime namuose, autorė – Ina Novikova. Neatrodė svarbu užfiksuoti, kad pirmojo lietuviško kompiuterio „Rūta“ dizainą kūrė Algirdas Šarka. Įdomi jo dėstytojo Felikso Daukanto, gimusio JAV, biografija“, – vardijo K. Jakaitė.

Retkarčiais, pasirodo, menininkai nė nesužinodavo apie savo darbų likimą. 1986 metais lietuvių liaudies meistrai gintaro dirbinius – karolius, apyrankes, statulėles – rodė SSSR ir Airijos draugystės festivalyje. Dėl nežinomų priežasčių šis nacionalinis lobis pragulėjo Dublino oro uoste beveik trisdešimt metų. 2015 metais Lietuvos ambasada Airijoje sulaukė oro uosto tarnybų prašymo pasiimti krovinį.

Kodėl niekas nepasigedo lagamino, pilno gintaro dirbinių? Sovietmečiu buvo įprasta, kad į tarptautines parodas išsiųsti eksponatai nebegrįždavo į Lietuvą. Patys autoriai į jas nevykdavo, o dažnai ir nežinodavo, kam būtent kuria ar kur jų darbai bus eksportuojami. „Kai ką išparduodavo, kita pasilikdavo. Nebuvo tradicijos, kad parodoms skirti objektai būtų parsivežti ir naujai rodomi čia. Kūriniai gyveno laikiną gyvenimą“, – pastebėjo pašnekovė.

O E. Parulskis juokavo: „Muziejininkams ir kuratoriams kartais svarbu ne atrasti, bet laiku prisiminti, kur kas galėjo būti pamesta.“

Kaip 75 parodos

Parodos eksponatai rinkti dvejus metus. Juos rengėjai skolinosi ne vien iš muziejų, fondų, archyvų, bet ir privačių savo, kolegų, menininkų kolekcijų. Iš viso parodoje papasakotos 75 istorijos ir rodomi 333 daiktai, sukurti per pastarąjį šimtmetį.

Didžiausias eksponatas – vienas iš dviejų Lietuvoje pagamintų sportinių automobilių EVA. „Automobilis visuomet būna didžiausias objektas dizaino parodose. Ir šiuolaikiniai dizaineriai vis bando išrasti ar patobulinti kokią nors transporto priemonę. Pavyko atrasti ir prieš tris dešimtmečius ruoštus automobilio eskizus. Jie rodomi pirmąkart“, – kaip serijiniai žiguliai virto sportiniais bolidais rodė K. Jakaitė.

Iš viso parodoje papasakotos 75 istorijos ir rodomi 333 daiktai, sukurti per pastarąjį šimtmetį.

„Pagyvenusių išeivių grupė teiravosi, kodėl nerodome Antano Gustaičio suprojektuotų ANBO lėktuvų? Kuratoriniuose susitikimuose apie juos kalbėjome ne vieną valandą. Visgi ANBO yra įdomus technologijos istorijos pavyzdys, ne dizaino produktas, – svarstė E. Parulskis. – Tačiau kiekvieno daikto istorija tokia įdomi, kad būtų galima surengti 75 atskiras parodas. Ir visos jos būtų viena su kita susijusios užuominų voratinkliu.“

Iki šiol žmonių širdyse

Ne vien bulvių tarkavimo mašina, o ir parodoje matyti baldai tebegaminami ir perkami iki šiol. Pavyzdžiui, architektės Brigitos Adomonienės foteliai, kuriuos ji sukūrė 1957 metais, po studijų. Dar po dešimtmečio šaldytuvų gamykla „Snaigė“ užsakė reklaminę nuotrauką. Joje matome du B. Adomonienės fotelius (po 60 rublių), šaldytuvą (apie 200), televizorių (300) ir sofą (200). E. Parulskis skaičiavo: iš viso – 820 rublių arba apytiksliai – padoriai uždirbančio profesionalo aštuonių mėnesių pajamos 1968-aisiais. (Ką ir kalbėti apie tai, kad visos šios prekės anuomet buvo deficitas.)

Dulkių siurblį „Saturnas“ parodai paskolino jo gamybos vadovas Ivanas Makmakas. Siurblys ne tik iki šiol veikia, bet ir yra naudojamas Makmakų sodyboje.

Dar yra ir žmonių, kurių kraujas teka dirbtine aorta. 1960 metais kraujagyslių protezus pagamino Kauno tekstilės fabrikas „Kaspinas“. Lietuvių medikų netenkino tuo metu Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) gamintų kraujagyslių kokybė. Rusiškuose protezuose buvo įvairių priemaišų, kurios sukeldavo uždegimą ir atmetimo reakciją. Kadangi gamybos technologija buvo slepiama, lietuviams teko ją išrasti patiems. Vėliau „apvalų“ kraujagyslių audimo principą „Kaspino“ dailininkė Venifrida Račkaitytė pritaikė vyriškiems kaklaraiščiams austi.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"