Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Į gobeleną įaudė šviesą ir muziką

 
2018 10 20 12:00
Iškart po vidurinės mokyklos baigimo įgyvendino savo svajonę – įstojo į Vilniaus dailės akademiją
Iškart po vidurinės mokyklos baigimo įgyvendino savo svajonę – įstojo į Vilniaus dailės akademiją Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Vilniaus senamiestyje esančiuose Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namuose eksponuojama Ievos Augaitytės tekstilės instaliacija „Prisilietimas. Tylos aidai“ – šviesos ir muzikos projektas, kurį sudaro gobelenų poliptikas bei Michailo Skalskio muzika. Kurčioji menininkė muzikos negirdi, bet ją jaučia savaip.

I. Augaitytė gimė Klaipėdoje, tačiau mergaitei buvo vos dveji metukai, kai šeima persikėlė gyventi į Vilnių. Jau nuo ketverių ji pradėjo lankyti girdinčiųjų vaikų meninę studiją „Gama“. Čia taip pat baigė pradines klases.

Ieva gimė girdinti, bet metukams nesuėjus mergaitė susirgo, karščiavo. Gydoma ligoninėje dėl šalutinio antibiotikų poveikio prarado klausą. Buvo net inicijuota peticija, kad nesaugius vaistus pašalintų iš rinkos...

Deja, klausos nepavyko grąžinti. Kalbėti Ievą mokė ir šeima, ir specialistai: logopedai, surdopedagogai. „Laikėmės tokios pedagoginės metodikos, kad kurčią vaiką galima išmokyti kalbėti, skaityti iš lūpų. Stengėmės naudotis ir klausos likučiais, kiek įmanoma“, – sunkų periodą prisiminė Ievos mama Jelena.

Po pradinės Ieva ėmė lankyti kurčiųjų mokyklą. Teko pritapti prie naujos aplinkos – integruotis į kurčiųjų bendruomenę. Bendraklasių padedama Ieva išmoko gestų kalbą, įsiliejo į kolektyvą.

Padėjo atsiskleisti

Iškart po vidurinės įgyvendino savo svajonę – įstojo į Vilniaus dailės akademiją (VDA). Buvo sunku, tačiau pavyko. Sulaukė ne tik palaikymo, bet ir padrąsinimo.

Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos ugdytinė visus nustebino savo pasirinkimu, juk dauguma manė, kad stos į tapybą, grafiką ar keramiką. Bet tekstilė?

Merginos laukė sudėtingos studijos – teko išmokti įvaldyti daugybę įvairiausių technikų. Labiausiai I. Augaitytei patiko austi, veltinio dirbtuvės, dažymas, skiautinių, aplikacijų kūrimas... Tad nenuostabu, kad po bakalauro studijų pasirinko tekstilės meno ir dizaino specialybės magistrantūrą VDA.

J. Augaitienė negali atsidžiaugti VDA dėstytojais. „Tokia paspirtis, jėga ir energija buvo sudėta į Ievą... Padėjo jai atsiskleisti. Magistro darbo vadovai Eglė Ganda Bogdanienė ir Jonas Stankevičius sugebėjo apvainikuoti tai, ką Ieva turėjo, ir ko ne. Koks sklido supratimas, palaikymas, tolerancija, išmintis, humanizmas, nuoširdumas...“ – negailėjo gražių žodžių Jelena.

Šiandien I. Augaitytė aktyviai dalyvauja respublikinėse bei tarptautinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jos darbai eksponuoti Lenkijoje, Estijoje, Vengrijoje, Kroatijoje ir kt. šalyse.

Gobelenas „Prisilietimas. Negaliu tylėti“ buvo rodomas 2017-ųjų XVIII tarptautiniame jaunųjų dizainerių konkurse „Generation NEXT“ Sankt Peterburge. Čia gautas bene pirmas rimtas apdovanojimas – darbą įvertino specialiuoju diplomu.

Šviesa, spalvos, garsas

I. Augaitytės pastangos į gobeleną įausti šviesą ir muziką – ambicingos. Ji nuolat ieško būdų, kaip galima būtų sustiprinti meno kūrinio poveikį, praplėsti jo reikšmes, vaizdinius.

Menininkė atrado, kad audinio peršviečiamumo efektui išgauti puikiai tinka žvejybinis valas, kurį naudojo darbo metmenims bei ataudams. Šviesa prasiskverbia, bet kaip atrodys darbas? Tai visada mįslė.

Kūrybai menininkė pasitelkė ne tik tradicinę gobeleno audimo techniką, bet ir šiuolaikines technologijas – LED juosteles, arduino plokštes su programuojamais mikrovaldikliais. Šviesa tai ryškėja, tai silpsta, tai pulsuoja. Pati I. Augaitytė programavimu neužsiėmė – bendradarbiavo su elektronikos specialistais. Tiesa, sumanymas rodyti vaizdo medžiagą – šį kartą liko neįgyvendintas. Tai, anot menininkės, – jau kita istorija.

Garsai Ievai nepasiekiami, bet ji gali juos savaip suvokti. Yra muzikali. Gobelenui „Prisilietimas. Tylos aidai“ muzikas M. Skalskis sukūrė muzikinę interpretaciją pagal tekstilininkės išaustas linijas.

Linijos techniškai sugulė į gobeleną, sujungdamos įvairias medžiagas: džiutą (augalinis pluoštas, gaunamas iš vienamečių džiuto žolių), vilną, viskozę, lininį siūlą ir kt. Išėjęs reljefas Ievai priminė ritmišką, muzikalią kompoziciją. Instaliacijai sukurti menininkei prireikė trejų metų.

Įgimtas polinkis į muziką

Vaikystėje Ievai buvo sunku suvokti, kad yra negirdinti. Mergaitė augo muzikų šeimoje: mama groja fortepijonu, o tėtis – valtorna. Įkvėpta savo tėvų pavyzdžio ji net svajojo stoti į muzikos akademiją. Atgimimo metais Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje pradėta kurčius vaikus mokyti muzikavimo. Ieva noriai lankė tas pamokas, ją traukė muzika. „Įgimti muzikiniai gabumai prasiveržė kitur – savo vizualiuosius darbus sieja su muzika“, – šypsojosi į dukrą žvelgdama Jelena.

Ieva įgyvendino savo svajonę – įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Sulaukė ne tik palaikymo, bet ir padrąsinimo.

I. Augaitytę visada žavėjo M. K. Čiurlionio gebėjimas susieti muzikos ir dailės kalbas. Tai inspiravo sukurti šviesos bei muzikos tekstilės instaliaciją. Prie M. K. Čiurlionio Ieva ypač priartėjo studijuodama magistrantūroje. Pasiūliusi temą iš dėstytojų sulaukė skirtingų nuomonių – vieni palaikė, kiti sakė, kad per didelė atsakomybė, esą bus sunku darbą apginti. Tačiau Ievai jos sumanymas buvo aiškus. Ir jokie pasakymai neturėjo didelės įtakos pasirinkimui, nesutrikdė.

Menininkė analizavo M. K. Čiurlionio kūrybą, jam būdingą spalvų gamą. Buvo aišku, kad ausdama sieks išgauti panašią tonaciją. Nebuvo paprasta – I. Augaitytė visus audimo siūlus pati dažė, džiovino, vyniojo...

Garsiojo kompozitoriaus keliai motiną su dukra nuvedė į Leipcigą. Nors kalbama, kad Vokietijoje praleisti metai M. K. Čiurlioniui nebuvo patys geriausi, tačiau būtent čia atsiskleidė jo didis talentas dailei.

Kultūrinis maršrutas

Ieva ėmė gilintis į M. K. Čiurlionio laiškus. Būtent Leipcigo laikotarpis gausus laiškų – puikus epistoliarinės literatūros pavyzdys. Pagal laiškus pavyko atsekti – kur Čiurlionis gyveno, kur lankėsi, ką veikė. Priėjo namą, kur kompozitorius nuomojosi butą, nors visiems iki šiol atrodė, kad jis neišlikęs, galbūt subombarduotas. „Pradėk gerą darbą, ir Dievas atsiųs pulką pagalbininkų, – stebėjosi J. Augaitienė. – Padedamos istorikės ir kitų žmonių atsekėme, kad ta gatvė turi kitą pavadinimą. Namas stovi, kaip stovėjęs. Tie patys langai, apie kuriuos jis rašė, – viskas sutapo.“

Ieva su mama suplanavo kultūrinį-turistinį maršrutą, kurį tariamasi įteisinti. Pajėgos pasirodė per mažos, tad pasitelkė į pagalbą M. K. Čiurlionio namus. Kartu viliasi pasieksiantys oficialių rezultatų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"