Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Į gerumo liūną neriame to nežinodami

 
2018 04 02 16:37
„Jei mišios baigėsi, o mes išėjome tokie, kokie buvome, tai – tuščiai sugaištas laikas“, - sakė kunigas Algirdas Toliatas.
„Jei mišios baigėsi, o mes išėjome tokie, kokie buvome, tai – tuščiai sugaištas laikas“, - sakė kunigas Algirdas Toliatas. Lietuvos žinių archyvo nuotrauka

Kunigas ir Lietuvos policijos vyriausiasis kapelionas Algirdas Toliatas pristatė pernai išleistą knygą „Gerumo liūnas“. Tai – antroji jo knygos „Žmogaus ir Dievo metai“ dalis.

Leisti trečiąją knygą planuojantis autorius savo skaitytojus ir mišių klausytojus įtraukia į gerumo liūną. „Mes, žmonės, vienokiu ar kitokiu būdu bandome savo nuomonę įpiršti, manome, kad mūsų įsitikinimai – geriausi. O Dievas veikia priešingai. Jis išprovokuoja žmoguje jo kūrybiškumą, atsižvelgia ne į savo norus, o mūsų poreikius. Tai ir yra gerumo liūnas. Nepajunti, kaip įsitrauki, pradedi norėti gyventi darnoje ir daryti gerus darbus svetimomis rankomis“, – svarstė A. Toliatas.

„Žmogus pradeda judėti Dievo ir savo sielos viršūnės link tuomet, kai jaučiasi įvarytas į kampą. Dažnai – dėl praradimo, ligos, išdavystės.“

Šio kunigo knygos sulaukė nepaprasto populiarumo. Pirmoji perleista 7 kartus, antroji – 3. Klausyti jo pamokslų susirenka tiek vyresni, tiek jaunesni. Jų autorius rašo nuoširdžiai, pozityviai, remiasi ne tik bažnyčios mokymu, bet ir įvairiais filosofais, savo patirtimi iš kelionių.

Turbūt todėl jo pamoksluose nėra moralizavimo, daugiau – pamąstymų, sentencijų. Yra sakęs: „Žodžiai kaip šūviai – jie arba taiklūs, arba jų daug“. Vienas tokių taiklių „šūvių“: „Kaip blogas ir geras vilkas žmogaus viduje – kuris vilkas gyvenimo pabaigoje laimės? Tas, kurį daugiau maitinsime“.

Nekaltas knygos prasidėjimas

Kunigu A. Toliatas dirba dešimt metų. Gerai prisimena pirmosios knygos atsiradimą. Leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė ne kartą jam sakė norinti išleisti jo pamokslų rinkinį. Jų kunigas neužsirašinėjo: „Deja, neturiu natų. Groju iš širdies. O kaip jums kilo tokia mintis?“ – teiravosi. „Mielas, kunige, nuėjau pasidaryti manikiūro į grožio saloną. Ten manęs ir paklausė: „Kodėl neišleidžiate kunigo A. Toliato knygos?“ – prisiminė leidėja.

„Likimo vingiai: prieš keletą metų pats nuėjau į grožio saloną. Ko kunigas eina į grožio saloną? Nebent pašventinti arba duoti patepimo. Tą kartą buvo pašventinimas. „Dabar, merginos, darome mainus: aš atėjau pas jus, jūs ateikite pas mane“, – tada pasiūlė kunigas.

Taigi pamokslus surinko, knygą suruošė, L. Varanavičienė vėl į jį kreipėsi su prašymu. Šįkart – dėl autoriaus nuotraukos. Sakė: „Kunige, reikia“. O šis dvejojo: „Už tai mane gali nukryžiuoti“. Leidėja neatlėgo: „Pusę knygos sėkmės sudaro tai, ar skaitytojas paims ją į rankas“.

„Tuomet pagalvojau: ar šią žinią noriu laikyti sau, ar perduoti, pasidalinti ja? – prisiminė A. Toliatas. – Niekada netikėjau, kad parašysiu knygą. Ir nemaniau, kad knyga turės tokį pasisekimą. Kai kuriuos dalykus mes planuojame, o kiti suplanuojami be mūsų. Bet aš esu tik tarpininkas, žinios knygnešys. Visi kiti mūsų atradimai yra bendri – Žemėje neturime nieko vien savo.“

Gyvenimas tampa malonus

Paskui A. Toliatas sumanė vieną pamokslų transliuoti gyvai feisbuke. Išbandė – sulaukė daugybės emigrantų atsiliepimų ir padėkų. „Knygų mugėje priėjo mama. Sakė: „Turime mažą vaikutį, kaip gerai, kad yra jūsų transliacijos“. Kartais nė neįsivaizduojame: žengiame vieną žingsnį, o nusidriekia ištisas kelias“, – pastebėjo kunigas.

Algirdas Toliatas gerai prisimena šios knygos viršelio kūrimą. Leidyklos vadovė sakė: „Reikia nuotraukos“, o kunigas dvejojo: „Už tai mane gali nukryžiuoti“.
Algirdas Toliatas gerai prisimena šios knygos viršelio kūrimą. Leidyklos vadovė sakė: „Reikia nuotraukos“, o kunigas dvejojo: „Už tai mane gali nukryžiuoti“.

Savo raštuose jis skatina toleranciją, dvasingumą, rašo apie išmintį, asmenybės brandą, pamatines žmogiškąsias vertybes. Nesutinka: „Nemanau, kad mums atlyginta bus tik anoje karalystėje. Dievo karalystė jau prasidėjo ir mes joje gyvename“. Ir toliau mąstė: „Stebuklai Biblijoje nėra tie, kad ėmė ir pasikeitė situacija. Pirmiausia pasikeitė požiūris. Dykuma pasidarė gyvenama vieta. Nereiškia, kad pradėjo augti palmės ir bananai, galima išvertus bambą nieko neveikti ir nedirbti. Tai jau – pragaras. Jame nėra kūrybos, alkio ir noro. O Dievo karalystė – nuolatinis ieškojimas ir kelionė. Nepatogu, bet mūsų siekiai mus gena į priekį. Tada gyvenimas tampa pilnas ir turiningas, tuo pačiu – malonus.“

Apie rūpestį ir procentus

A. Toliatas taip pat yra Lietuvos policijos vyriausiasis kapelionas. Policininkai jam guodžiasi, kai jaučiasi bejėgiai. Būna, pas asocialias šeimas nuvažiuoja septyniskart per mėnesį. Ką galima padaryti, jei ne važinėti pirmyn ir atgal? Kapelionas svarstė: „Kaip pakeisti mūsų mentalitetą susidūrus su tokia problema? Kad vietoje ieškojimo, kieno galvą nukirsti, visi – seniūnija, mokykla, bendruomenė – sėstume prie stalo ir nuspręstume, ką kiekvienas galime čia padaryti. Tai nėra lengvas sprendimas. Daug paprasčiau sukelti mažą triukšmą, pakalbėti apie tai ir nepasikeisti“.

„Kai kuriuos dalykus mes planuojame, o kiti suplanuojami be mūsų. Bet aš esu tik tarpininkas, žinios knygnešys. Visi kiti mūsų atradimai yra bendri.“

Klausiamas, ar tikrai norime keisti pasaulį, kuriame gyvename, kunigas prisiminė neramumus Ukrainoje. Ir abejojo: „Kol neišliejome nė vienos tikros ašaros, „Mums rūpi“ tėra gražūs žodžiai. Jei tam, kad nebūtų karų, kas mėnesį nurėžtume po du procentus nuo mūsų atlyginimų? Susimąstytume. O jei dešimt? Dvidešimt? Kiek esame pasiruošę atiduoti? – klausinėjo jis. – Žmogus pradeda judėti Dievo ir savo sielos viršūnės link tuomet, kai jaučiasi įvarytas į kampą. Dažnai – dėl praradimo, ligos, išdavystės. Širdį perveria abejonė. Iki tol mus įtraukusi tuštybių mugė ir nėra kada susimąstyti apie svarbiausius dalykus.“

Kalnuose – dvasingumo pamokos

Dar ankstesnėje knygų mugėje A. Toliatas pasakojo apie savo susižavėjimą kalnais. Palygino: „Kai kurios pamokslų temos – gyvybiškai svarbios, vertybinės. Į jas galima žvelgti iš įvairių pusių, kaip į kalnus – rytą, vakare, saulei leidžiantis, jie kaskart skirtingi.“

„Man kalnai – stipri dvasinė patirtis, – toliau kalbėjo jis. – Tai, ką alpinistai pasakoja apie kalnus – bibliška. Žmonės lipa susirišę virve. Turi besąlygiškai pasitikėti vienas kitu, iš kiekvieno virvės virptelėjimo nujausti, kas vyksta viršuje. Negali pajudinti nė vieno grumstelio ar paleisti jo į apačią, nes tai sukeltų griūtį. Lipu į kalną ir nežinau, kas manęs laukia viršuje. Bet žmonės prieš mane užlipo ir nuėjo, taigi ir aš kabinuosi.“

Antroji knyga „Gerumo liūnas“ perleista jau daugiau nei 20 kartų.
Antroji knyga „Gerumo liūnas“ perleista jau daugiau nei 20 kartų.

Užlipus į kalną reikia nuo jo ir nusileisti. Kuo labiau alpinistas atsilošia, tuo didesnė tikimybė, kad nusileis nenusibrozdinęs nosies. „Bet tai taip baisu! Kaip pasiduoti nebūčiai, – stebėjosi kunigas. – Protu suvoki, kad viskas bus gerai, bet visai kas kita atsilošti ir žengti žingsnį atgal nuo uolos. Tai – visai kaip tikėjimas.“

Eilinis sekmadienis

A. Toliatas ir pamokslus sako kaip lipa į kalnus: sekmadienį sakykloje atsistoja „su slidėmis“, apsidairo, pasižiūri į susirinkusiuosius ir nusprendžia, ką kalbės. „O paskui vis tiek nuvažiuoju kitu keliu. Ir griuvimas – dalis to. Keliesi kaip Kristus – tris kartus ir daugiau“, – sakė jis.

Kunigas yra rašęs, kad mišios prasideda tada, kai jos baigiasi. „Jei mišios baigėsi, o mes išėjome tokie, kokie buvome, tai – tuščiai sugaištas laikas. Išgirdome Dievo žodį – kaip jį įkūnysime savo kasdienybėje? Sutikę mielus arba nemielus žmones? Kai važiuosiu namo ir kažkas užkiš automobilio nosį? Kai ateisiu į darbą, o kas nors bandys mane įskaudinti, pažeminti ar paniekinti? Nepateisinu šuniško gyvenimo. Bet dažnai kitas kanda dėl to, kad tokiu (kad ir neteisingu) būdu sprendžia savo problemas. Gali jam spirti atgal, aploti arba susimąstyti: kur slypi bėda? Nepulti – pamatyti kitą žmogų ir save jo akyse“, – paaiškino A. Toliatas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"