Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Geriausia jaunoji bibliotekininkė laiminga tarp vaikiškų knygų

 
2018 04 28 15:00
Studijuodama filologiją Inga Mitunevičiūtė net neįsivaizdavo, kad tikrasis gyvenimo pašaukimas - dirbti bibliotekoje. / 
Studijuodama filologiją Inga Mitunevičiūtė net neįsivaizdavo, kad tikrasis gyvenimo pašaukimas - dirbti bibliotekoje. /  Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Metų geriausio jaunojo bibliotekininko vardą pelniusi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus vadovė Inga Mitunevičiūtė prisipažino, kad apie darbą bibliotekoje studijuodama filologiją net neįsivaizdavo. Dabar doktorantūroje studijuojanti mergina sako atradusi pasaulį, kuriame jaučiasi sava, laiminga ir reikalinga.

„Žinojau kad esu nominuota šiam apdovanojimui, tačiau tikrai nesitikėjau, kad būsiu išrinkta geriausia. Apie save galvoju kaip apie filologę, dirbančią bibliotekoje, o ne tikrą bibliotekininkę. Baigiau rusų kalbos ir literatūros bakalauro ir magistro studijas, tačiau dabar studijuoju doktorantūroje ir rašau disertaciją vaikų lietuvių literatūros tema. Vis dar negaliu priprasti, kad buvau pripažinta geriausia jaunąja bibliotekininke, man tai labai daug reiškia. Matyt, bibliotekai tinka tai, ką darau. Tad ta kryptimi ir eisiu toliau“, – kalbėjo ketvirtus metus Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje dirbanti 31 metų I. Mitunevičiūtė.

Šiais laikais bibliotekos labai pasikeitusios, o jų funkcijos taip išsiplėtė, kad tapo bendruomenės centrais, mažuose miesteliuose veikia kaip kultūros židinys.

Gyvenimo vingis

Inga pasakojo, jog kitados eidama pro buvusį Vaikų literatūros centrą, įsikūrusį Gedimino prospekte kitapus M. Mažvydo bibliotekos, vis pasvajodavusi, kad labai norėtų jame dirbti. Tačiau neturėdama bibliotekininkės išsilavinimo nesitikėjo, kad ši svajonė galėtų išsipildyti. Tačiau vieną dieną sulaukė netikėto pasiūlymo – Vaikų literatūros centras ieškojo žmogaus, galinčio dirbti mokslinį darbą. „Mane pastebėjo konferencijose ir seminaruose kaip vaikų literatūros doktorantę, tad išėjo taip, jog doktorantūra mane atvedė ten, kur taip norėjau dirbti“, – laimingai susiklosčiusiomis aplinkybėmis džiaugėsi Inga.

Ji sakė esanti dėkinga Vaikų ir jaunimo literatūros departamento direktorei Aldonai Augustaitienei, kuri pasitikėjo tik ką magistro studijas baigusiu akademiniu žmogeliuku, tada dar neturėjusiu praktinės darbo ir vadovavimo patirties. Juokėsi prisiminusi, kad parašiusi pirmąjį prašymą priimti į darbą net užmiršo jį pasirašyti, tad būsimiems kolegoms reikėjo palakstyti po biblioteką jos ieškant dėl reikalingo parašo.

„Iki šiol vis dar padarau kokių juokingų ir žioplų klaidų, nes esu labiau abstraktaus mąstymo žmogus, nepastebintis, tarkime, neteisingai nurodytos datos dokumentuose“, – su šypsena prisipažino geriausia 2017 metų jaunoji bibliotekininkė. Pasak Ingos, ji iki šiol mokosi padedama savo vyresniųjų kolegų: jaunos moters vadovaujamame skyriuje dirba šeši ilgametę patirtį turintys bibliotekininkai, tad nuolat tariasi su jais.

Bėgdavo į knygų pasaulį

I. Mitunevičiūtė save priskiria „išprotėjusių skaitytojų“ kategorijai, o vienas kolega jai tiesiai šviesiai pareiškė, kad ji – pamišusi dėl knygų. Štai kartą kelionėje laukdama lėktuvo oro uoste susivokė, jog neturi jokios knygos nei žurnalo. „Tada kilo siaubinga mintis: o jeigu atsitiktų taip, kad nebeliktų nė vienos knygos? Kaip gyvenčiau? Nors labai mėgstu gamtą, gyvūnus, o ir kartais pavargstu nuo knygų, kurios yra ir mano darbas, ir laisvalaikis, vis tiek apima siaubas kilus tokiai hipotetinei minčiai apie pasaulį, kuriame nebūtų knygų“, – mintimis dalijosi pašnekovė.

Lietuvos radijo studijoje Inga drauge su literatūrologu prof. Kęstučiu Urba pristato geriausių vaikiškų knygų šimtuką. / Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Lietuvos radijo studijoje Inga drauge su literatūrologu prof. Kęstučiu Urba pristato geriausių vaikiškų knygų šimtuką. / Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Pasak Ingos, knygos ją gelbėjo pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais: vaikystėje ji sunkiai ir ilgai sirgo, tačiau gydytojai ilgai negalėjo nustatyti priežasties. Mergaitę kamavo stiprūs galvos skausmai, tad gydytojai uždraudė lankyti mėgstamus užsiėmimus – šokius ir dailę. „Labai patiko dailė, tačiau medikai manė, kad tie baisūs galvos skausmai gali būti provokuojami dažų, piešimui naudojamų chemikalų. Liko tik gulėti lovoje ir skaityti knygas. Taip į jas įsijausdavau, kad atrodė, jog pati gyvenu aprašomuose pasauliuose. Dabar būdama suaugusi žinau, kad viena literatūros funkcijų vadinama eskapistine – pabėgimu nuo realybės ir rūpesčių, tada vaikystėje pati taip bėgdavau nuo savo bėdų pasinerdama į knygų pasaulį“, – prisiminė pašnekovė.

Dirbdama vaikų literatūros srityje, dabar ji puikiai supranta, kodėl vaikams ir paaugliams taip patinka fantastinės knygos – tai galimybė pabėgti į kitokį pasaulį, atsiriboti nuo kasdienybės. Vaikystėje pati taip darydavusi. „Turiu labai padėkoti savo mamai, pirkusiai man kalnus knygų, neskaičiavusiai joms išleidžiamų pinigų. Mano vaikystė sutapo su pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, tada pradėjo rastis daug puikių vaikiškų knygų, jų vertimų, o aš galėjau visas jas skaityti. Iki šiol namuose visos sienos nukrautos knygų lentynomis, jau nebežinau, kur jas dėti, niekur nebetepla“, – šypsodamasi prisipažino Inga.

Nebuvo nutolusi

Dirbdama M. Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamente ji nuolat sulaukia aplinkinių klausimo, kada, jau būdama suaugusi, iš naujo atrado vaikų literatūros pasaulį. Paprastai vaikystėje skaitytos knygos užaugus pasitraukia į užmarštį ir vėliau atrandamos jau kaip mokslinio tyrinėjimo objektas. „Man atrodo, niekada nebuvau išaugusi iš vaikų literatūros. Net mokydamasi universitete skaitydavau visas knygas, reikalingas pagal programą, tačiau jeigu būdavo vieniša, liūdna, negera, visą laiką grįždavau prie vaikiškų knygų. Jos veikia kaip psichologo terapija. Tiesa, iki doktorantūros studijų net neįsivaizdavau, jog vaikų literatūrą galima tyrinėti kaip mokslinį objektą, o atradusi šią galimybę supratau, kad tai ir yra mano gyvenimo prasmė, ir niekur kitur nesijaučiu geriau, nei pasinėrusi į vaikų literatūrą. Jaučiuosi radusi savo tikrąjį kelią“, – tikino I. Mitunevičiūtė.

Inga veda protmūšį vaikams apie Harį Poterį. / Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Inga veda protmūšį vaikams apie Harį Poterį. / Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Ingos teigimu, iki šiol jos mėgstamiausias žanras – magiškasis realizmas, gerai parašytos fantastinės knygos. Jauna bibliotekininkė itin mėgsta trumpo žanro kūrinius – apsakymus, noveles. Stebėjosi, kad šiais laikais jie nėra populiarūs, leidėjai net nesiima leisti tokio stiliaus kūrinių, nors pasiūlymų iš rašytojų netrūksta. „Man novelės ir apsakymai labai patinka. Džiaugdavausi kai mokykloje reikėjo skaityti Juozo Apučio noveles, Guy de Maupassant'o apsakymus, labai patiko Jono Biliūno trumpi kūrinėliai – ten tiek visko sutelkta, kad skaitydamas tarsi gauni smūgį į galvą ir gali ilgai apie tai mąstyti“, – sakė pašnekovė. Nespjauna Inga ir į gerai parašytą detektyvinę literatūrą, ypač ji praverčia, kai reikia atsipūsti nuo įtempto mokslinio darbo.

Su pasakotoju iš Airijos. / Vygaudo Juozaičio nuotraukos
Su pasakotoju iš Airijos. / Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Būti žingsniu priekyje

Ingos teigimu, dar gana dažnai gali susidurti su požiūriu, jog bibliotekininko darbas – surasti ir paduoti skaitytojui knygą, vėliau ją padėti atgal į lentyną, užpildyti skaitytojo kortelę. „Šiais laikais bibliotekos labai pasikeitusios, o jų funkcijos taip išsiplėtė, kad tapo bendruomenės centrais, mažuose miesteliuose veikia kaip kultūros židinys, teikia net psichologinę ir teisinę pagalbą. Pati 2016 metais vykdžiau labai įdomų projektą ir apvažiavau daugybę Lietuvos bibliotekų, pamačiau gausybę nuostabių dalykų. Bibliotekininkės nuolat dirba su vaikais, net valgyti jiems atneša, nes dažname mažame miestelyje vaikams biblioteka yra vienintelė vieta, kur jie gali pasislėpti nuo nejaukių savo namų. Bibliotekininkai yra universalūs žmonės – šiais laikais jie daro viską. O mes, kaip nacionalinė biblioteka, privalome būti žingsniu priekyje, pateisinti visus lūkesčius, kurie kyla žmonėms“, – įsitikinusi pašnekovė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"