Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Demokratiška kūryba pagal Arpadą Schillingą

 
Režisierius Árpádas Schillingas./
Režisierius Árpádas Schillingas./ Lauros Vansevičienės nuotrauka

Sausio pabaigoje Jaunimo teatre repeticijas pradėjęs vengrų režisierius Árpádas Schillingas stato spektaklį darbiniu pavadinimu „Autonomija“.

Kovo 9 ir 10 dienomis įvyksiančios premjeros repeticijos jau įgavo pagreitį ir persikėlė į antrąją pusę. Kaip tik šiomis dienomis spektaklyje vaidmenis kuriantys aktoriai turėjo galimybę susipažinti su ką tik užbaigta režisieriaus ir jo bendraautorės bei kūrybinės bendradarbės Ildikó Gáspár specialiai šiam spektakliui parašyta pjese. Jos centre – vienos šeimos pasakojimas, per kurį skleidžiasi visuomenės ir tautos istorija. Ji – tarsi nesibaigianti sovietizmo epocha žvelgia į kiekvieną iš mūsų ir primena apie laisvę pasirinkti bei ryžtą pasakyti „ne“.

Apie kiekvieno iš mūsų autonomiją, visuomenę, atsakomybę ir praeitą amžių kalbamės su režisieriumi Árpádu Schillingu.

– Statote spektaklį, kurio pasirinkta tema – autonomija. Tai labai plati tema, turinti nemažai krypčių. Kas yra autonomija Jums? Kaip Jūs suprantate šį žodį?

– Gyvenu Vengrijoje, o joje egzistuoja nemažai problemų, kurios yra panašios ir į vyraujančias Lietuvoje. Pavyzdžiui, visas XX amžius: Vokietija, Rusija, gyvenimas priespaudoje, nuolatinis melas, su kuriuo savo gyvenimuose susidurdavome, tautos herojai, nacionalizmas, nepriklausomybė... Žinoma, Lietuvos situacija buvo sunkesnė, čia egzistavo gilesnių problemų, bet fenomenas liko toks pat. XX amžiaus pabaigoje sistema pasikeitė, bet iki tol įvyko Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, Sovietų Sąjunga, daugybė dalykų, prie kurių mūsų šalys turėjo prisitaikyti... Po XX amžiaus autonomija yra didelis ir labai svarbus klausimas. Kas iš tiesų mes esame? Mes dalyvavome tokioje daugybėje masinių judėjimų, tarp kurių – nacizmas, sovietizmas, dabar susiduriame su kapitalizmu ir kiekvieną kartą bandome kaip nors prisitaikyti, padaryti geriausia, ką galime.

Mums labai sunku pasakyti: „Ne. Aš to neprašiau, aš renkuosi ką kita.“ Manau, tai kyla iš švietimo sistemos spragų. Čia visada buvo kur kas svarbiau faktai, datos ir t. t. Bet švietime niekada nebuvo dirbama prie žmogaus, jo asmenybės, vidinių savybių, sąmoningumo. Kaip mes galime būti stipresni, autonomiškesni, laisvesni? Tai yra istorijos ir kultūros klausimas. Šioje Europos dalyje būti autonomiškam labai sudėtinga, nes mes per daug kartų savo autonomiškumą turėjome apleisti, atiduoti į kažkieno kito rankas. Jaučiant priespaudą, išlaikyti savo tautos ar asmeninę autonomiją yra labai sunku. Per visas šias patirtis mes išmokome būti masės dalimi, karta po kartos prie to pripratom ir prisitaikėm. Juk tuomet buvo lengviau pasakyti: „Aš tiesiog seksiu paskui minią, seksiu iš paskos, nors galbūt tam nepritariu, galbūt esu visai ne toks.“ Tokiu būdu kur kas lengviau išvengti konkretaus atsakymo, savo nuomonės. Taip yra paprasčiau išgyventi, beje, ir ne taip pavojinga. Žmonių ar tautų neteisiu, bet mes privalome pripažinti, kokios pasekmės buvo po to, kai prisitaikėm. Man autonomija yra sugebėjimas pasakyti „ne“. Ir tikiu, žinau, kad praktikuodamasis kiekvienas iš mūsų gali išmokti pasakyti „ne“ dalykams, kurie mums yra nepriimtini.

– Iki atvykimo į Lietuvą statyti spektaklio, ilgai ruošėtės, rinkote medžiagą. Kokios informacijos ieškojote? Ką Jums buvo svarbu sužinoti?

– Domėjausi Lietuvos dabartine politine situacija. Taip pat rinkau medžiagą apie atskiras Lietuvos politines partijas, apie Seimą, kokie pokyčiai politiniame lauke vyko atgavus nepriklausomybę. Domėjausi lietuviškais mitais, legendomis, pasakomis, Lietuvos istorija. Ieškojau informacijos apie pačią kalbą, taip pat norėjau susipažinti ir su lietuvišku menu, ieškojau informacijos apie svarbiausius Lietuvos menininkus, Fluxus judėjimą.

Kai atvykau kurti spektaklio, dariau interviu su kiekvienu aktoriumi atskirai. Man norėjosi pasikalbėti apie netolimą Lietuvos praeitį, šeimos, taip pat profesinius santykius bei teatrą. Norėjau išgirsti jų individualias nuomones apie dalykus, kurie mums yra bendri. Kalbėjomės apie istorinius įvykius, kaip ši šalis augo, plėtojosi bėgant amžiams. Sužinojau, kas Vilniuje įvyko 1991-aisiais. Nuostabu tai, kad kiekvienas iš aktorių atsiminė, ką veikė ir kur buvo Sausio 13-osios vakarą.

Gyvenu Vengrijoje, o joje egzistuoja nemažai problemų, kurios yra panašios ir į vyraujančias Lietuvoje.

– O kokia medžiaga Jus sudomino labiausiai?

– Keista, bet kažkodėl sovietiniam laikotarpiui jaučiu savotišką nostalgiją. Klausiausi aktorių ir supratau, kad kai kurie iš jų didžiają savo gyvenimo dalį nugyveno būtent sovietinėje sistemoje. O kai ši sugriuvo – žmonės liko tarsi gyvi paminklai, monumentai sistemos, kurios jau nebėra. Kaip jie prisitaikė prie naujo pasaulio? Ką jie turėjo padaryti, kad prie jo prisitaikytų? Aktorius Valentinas Masalskis save pavadino Homo Sovieticus. Jis pasakė, kad tik kai išmirs visa sovietinė karta, tik tada bus atidarytos durys naujai kartai ir naujam supratimui, požiūriui į pasaulį. Nes kol mes čia esame, Homo Sovieticus dvasią galima užuosti net ore, ji slypi net pastatuose... Pagalvojau, kad galbūt ir dalelė manęs yra užstrigusi tuose laikuose. Nes tokią žmonių natūrą aš suprantu labai gerai. Nuo Baltijos šalių iki Balkanų – tūkstantis kilometrų, o mus visus riša bendras supratimas, bendra sovietinė patirtis.

Po kiek metų, tikiu, tas ryšys nutrūks, nebebus dalykų, kurie mus visus kažkokiu būdu vienijo. Pavyzdžiui, mudu su aktoriumi Dainium Gavenoniu esame panašaus amžiaus. Ir mes visiškai suprantame vienas kitą. Galima sakyti, kad vienas kitą pažįstame labai gerai, nors jis gyvena Lietuvoje, o aš – Vengrijoje. Mes turime bendrų atsiminimų. Lygiai tokią pat patirtį turėjau su vienu vokiečių dramaturgu Štutgarte. Jis sovietų laikais gyveno VDR dalyje. Bet mes turėjome tokias pat istorines patirtis, panašius išgyvenimus, todėl gerai pažįstame vienas kitą net be ilgų pokalbių. Nes mūsų šaknys yra bendros. Bet esu įsitikinęs, kad po dvidešimties metų tuometinė karta neturės tokių pačių bendrų patirčių, pavyzdžiui, tarp vengrų, lietuvių ir vokiečių. Suprantu, kad sovietinė sistema buvo labai blogas dalykas, bet, matyt, nostalgija man kyla todėl, kad taip mes turėjome kažką bendra, nepaisant savo tautybės. Tas keistas būvis, tos aplinkybės, bendra patirtis, matyt, suformavo ir tokią visur atpažįstamą postsovietinių šalių ironiją, tam tikrą juoką, kurį supranta tik mūsų sovietinėje sistemoje gyvenę žmonės.

– Lietuvoje lankotės nuo ankstyvų, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laikų. Iškart po to, kai sovietinė sistema sugriuvo. Čia, teatro festivalių metu, Lietuvos žiūrovai ne kartą turėjo progą pamatyti Jūsų spektaklius. Bet, galima sakyti, kad Jūs taip pat buvote tam tikras stebėtojas, kuris kiekvieną kartą čia sugrįždamas matė, vertino ir susiformavo savo nuomonę apie mūsų šalį ir joje vykstančius pokyčius. Kokią Lietuvą savo akimis matote šiandien?

– Nedalyvavau šios šalies kasdienybėje, bet nuo pat pirmų kartų pajutau ryšį su Lietuva ir jos žmonėmis. Kai pirmus kartus čia atvežiau savo spektaklius, buvo didžiulis pasisekimas. Mane maloniai nustebino, kaip publika mano spektaklius priėmė, kaip suprato ironiją, juoką, tam tikrus spektaklio motyvus. Prisimenu, tuomet pagalvojau: jei publika taip puikiai supranta mano spektaklius, koks artimas ryšys mus sieja!

Aš nemėgstu didelių susibūrimų, todėl, kai atvykstu čia, į Lietuvą, man gera jausti erdvę. Gera, kai nėra didelių minių. Buvau neįtikėtinai nustebęs, kai kartu su Audroniu Liuga automobiliu važiavome iš Vilniaus į Klaipėdą. Ilgas kelias, jokio miesto, tada pravažiuoji Kauną. Vėl ilgas kelias, aplinkui – vien laukai, taip nuvyksti iki pat Klaipėdos. Jausmas toks, tarsi būtum kokiame Teksase. Čia daug nepaliestos gamtos. Ir net žmonės kaip gamta: jie ramūs, o dirbdami labai susikoncentravę į tai, kas jiems yra sakoma. Jie moka tylėti ir klausytis. Bet žmonės čia atrodo uždari.

Lietuvoje gyvena labai mažai žmonių, žinau, kad pastaruoju metu Lietuvos miestai ir miesteliai dar labiau ištuštėjo, daug žmonių iš šalies emigruoja. Tai labai liūdnas dalykas. Baisu girdėti, kad visa tauta taip sparčiai nyksta.

– Spektaklį, galima sakyti, pradėjote statyti nuo nulio. Bet pristatydamas būsimus darbus akcentavote, kad Jums labai svarbus aktorių indėlis, jų improvizacijos... Ar aktorius gali nulemti Jūsų statomo spektaklio kryptį?

– Tai yra labai organiškas kūrybinis kelias. Žinoma, aš, kaip režisierius, siūlau tam tikras temas. Pirmiausia aš su aktoriais kalbuosi apie aplinkybes. Po to jie turi kalbėtis vienas su kitu ir sukurti etiudą. Kadangi aktoriai neturi scenarijaus, jie improvizuoja. Bet tarp režisieriaus instrukcijos ir aktorių improvizacijos yra labai svarbu tai, kad aktoriai kažką kuria kartu, tarpusavyje, jie šnekasi, diskutuoja. Ir tai yra kur kas daugiau nei improvizacija: juk improvizacijoje dalykai gali įvykti visiškai atsitiktinai, bet, jei apie etiudą yra kalbama, galvojama, tai peržengia improvizacijos ribas. Taip aktoriai gali dalyvauti kuriant spektaklį, čia jie turi priimti sprendimus.

Man labai svarbu, kad aktoriai patys kurtų etiudus. Galbūt juose mes kartu surasime ką nors tinkamo spektakliui, galbūt ir ne, bet svarbiausia tai, kad aktoriai padeda statyti spektaklio konstrukciją. Man patinka, kai vyksta bendra kūryba. Toks darbo pobūdis aktorius įkvepia, jie į spektaklio kūrimą žiūri entuziastingai. Tai puikus būdas mums visiems kartu susikurti santykį su nauja medžiaga, spektakliu. Kai repetuojame, aktoriai gali jausti, kad jų pasiūlymai yra naudojami, jie atsispindi visoje spektaklio medžiagoje. Aktoriai žino, kad jie prisidėjo prie spektaklio, sukurdami konkretų etiudą ar vaidmenį. Taip pat jie turi teisę pasakyti, kad nenori spektaklyje naudoti kurio nors elemento, o galbūt nori šį tą pakeisti. Žinoma, taip dirbti kartu mes turime išmokti. Tie, kurie yra dirbę su manimi anksčiau, žino, kad mane gali sustabdyti ir pasakyti, kad su mano siūlymu nesutinka. O visi, su kuriais aš dirbu pirmą kartą, šito dar tik mokosi. Man nėra labai svarbu, ar pasiūlyta idėja buvo mano, ar ne, svarbiausia man – rezultatas, būtent tai, ką mes sukuriame. Neseniai repeticijų metu aktoriams pasakiau: „Dar nesuradau tinkamo spektaklio pavadinimo. Jei turite idėjų, pasiūlymų – sakykite.“ Mano karjeroje yra kelis kartus nutikę taip, kad pavadinimą surado aktoriai, o ne aš. Jei tai yra geresnė idėja, kodėl gi ne? Mes juk galime ją panaudoti. Man patinka, kai aktoriai dalijasi savo požiūriu, idėjomis su kitais, nebijo siūlyti. Tai yra tikras bendradarbiavimas.

Kai pirmus kartus čia atvežiau savo spektaklius, buvo didžiulis pasisekimas. Mane maloniai nustebino, kaip publika mano spektaklius priėmė, kaip suprato ironiją, juoką, tam tikrus spektaklio motyvus.

– Ar taip ir būtų galima apibūdinti kaip Jūsų darbo metodą?

– Aš taip nesakyčiau, nes nežinau, kaip dirba kiti režisieriai. Kai buvau jaunas, daug dalykų išmokau iš įvairių Vengrijos teatro trupių. Jos taikė skirtingus metodus, kurdamos spektaklius. Aš savo darbuose stengiuosi surinkti medžiagą, diskutuoti, keistis nuomonėmis ir kurti kartu. Be to, tai tik dalis mano darbo. Pavyzdžiui, kai statau operas, visos scenos būna labai apibrėžtos. Bet kai dirbu teatre, man patinka aktorius įtraukti į procesą. Juk mes visi esame labai skirtingi. Būtent dėl to pirma aš su aktoriais kalbuosi. Tam, kad galėtume pasidalyti skirtingomis nuomonėmis. Todėl esu atviras keisti tam tikras scenas ar dalis. Jei aš iš tiesų scenoje noriu parodyti tikrus žmones, atskleisti jų mąstymą, jausmus, privalau su aktoriais dirbti ir keistis nuomonėmis. Turiu juos įtraukti ir palikti teisę jiems patiems nuspręsti tam tikrus dalykus.

– O kokias temas Jums svarbu šiame spektaklyje atskleisti?

– Šeimos temą, kurioje vienam kitą reikia suprasti. Šiame spektaklyje mes susiduriame su didele šeima. Taip pat svarbi kartų konflikto tema. Taip pat vyro ir moters pozicija šeimoje ir už jos ribų. Mes vis dar gyvename patriarchalinėje sistemoje, net ir Vakarų Europa. Nors ten ši tema yra aktualesnė, Vakarų visuomenė ją stengiasi išspręsti. Man tai yra labai svarbus klausimas. Kalbu ne tik apie tokio paties dydžio atlyginimus moterims ir vyrams ar tokias pačias darbo sąlygas (nes man tai atrodo akivaizdu ir savaime suprantama). Kalbu apie komunikaciją ir disbalansą, kai vyras visuomet yra viršuje, o moteris žemiau. Nemėgstu visų Biblinių istorijų, pradedant nuo Adomo ir Ievos rojuje. Šiai istorijai visiškai nepritariu. Manau, kad tokios istorijos pridarė daug problemų dabar jau galime sakyti, tūkstantmečiais. Netikiu ir man nepatinka visos Mesijo arba Jėzaus Kristaus, Mohamedo istorijos. Man nepatinka, kad visi svarbūs žmonės visuomet buvo vyrai. Vilniuje pamačiau didelį plakatą apie pirmą nepriklausomą parlamentą Lietuvoje dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Manau, kad tuo verta didžiuotis, bet nuotraukoje buvo dvidešimt ar trisdešimt vyrų. Mane tokie faktai gąsdina. Žinau istoriją, žinau, kad taip vyko visur. Bet man šis moters ir vyro netolygumas, sprendimų priėmimas pagal vieną lytį, yra kraupus. Aš daug galvoju apie moterų ir vyrų praeitį. Keliu vis tą patį klausimą: „kodėl?“

Taip pat man labai rūpi visa partizaninė praeitis, žydų žudymas Antrojo pasaulinio karo metu... Tai siaubingi dalykai. Beveik visos žydų bendruomenės Vengrijoje buvo išgabentos į Vokietiją. Daugybė žmonių buvo nužudyta. Man atrodo siaubinga ir skaudu, kad mes apie tai negalime pakankamai kalbėti, kad šių temų vengiame. Vyresni žmonės sako, kad tai jų reikalas, ir tik jie turi teisę apie tai kalbėti. Jaunesni stengiasi šių temų neliesti, vengti. Įdomu žvelgti iš bet kurios šalies perspektyvos: kaip mes bandome apsivalyti nuo praeities. Tarsi bandome ją nuplauti arba patraukti į šoną. Mes statome nacionalinius herojus, nes mums jų reikia, Lietuvai – juo labiau. Nes mūsų nepriklausomybė prasidėjo nuo XX amžiaus – prieš kelis šimtmečius mes galėjome naudoti savo kalbą, turėjome didesnę galią. Todėl, žinoma, Lietuvai reikia herojų, gražių istorijų. Bet jauni žmonės negali kurti savo gyvenimo čia, jei jie negali prisiliesti prie praeities, jei jiems draudžiama ją atverti. Man įdomi būtent ta paslėpta praeitis.

Svarbus autonomijos klausimas, kaip mes galime pasakyti „taip“ arba „ne“. Kova prieš tėvus, vaikus, darbdavius ir t. t. Kaip mes galime būti nepriklausomi viduje. Masių visuomenė, tauta, šeima ir asmenybė, žmogaus individualumas...

– Kiek kiekvienas iš mūsų galime būti autonomiški šiais laikais? Su kokiomis problemomis, Jūsų manymu, susiduriame dabar, kovodami dėl savo asmeninės laisvės?

– Aš atvykau iš Vengrijos, kurios politikoje dabar vyrauja didžiulis nacionalizmas. Taip pat šovinistinis požiūris. Politikai oficialiai deklaruoja savo fašistines pažiūras. Jie nepagarbiai kalba apie tam tikras etnines grupes, pavyzdžiui, romus, arabus... Ir tai ne paprasti žmonės, kurie turi kokių nors rasistinių pažiūrų, tai oficialios paraiškos, oficialios politikų kalbos! Tai gėdinga ir baisu. Todėl kiekvienos dienos rasizmas man yra svarbus klausimas. Diskriminacija. Mes to nematome, galbūt net nepastebime. Tiesiogiai nenurodome, bet pabrėžame tautybes. Pavyzdžiui, „mes žinome, kokie tie lenkai ar kokie tie vokiečiai, ar rusai...“ Taigi, tokiu būdu mes prarandame savo individualią autonomiją, kai, pavyzdžiui, man neužtenka būti asmenybe, o automatiškai yra priskiriami ir mano tautos bruožai: tarkime, aš esu vengras, ir man kas nors sako: „Aš žinau, koks tu, nes tu vengras. O vengrai yra tokie ir tokie...“ Norisi paklausti: „Ar tikrai? Ką gi tu apie mane žinai, jei aš esu vengras? Tu juk manęs nepažįsti!“ Man toks tautybe paremtas žinojimas atrodo siaubingas. O juk su tokia diskriminacija, tokiomis situacijomis, kuriose sunku tiksliai įvardyti, užčiuopti rasizmą, susiduriame labai dažnai. Ir tai šiandieninėje visuomenėje tapo madinga. Bet juk iš tiesų tai labai žeidžia ir skaudina. Prieš 300–400 metų žmonės vaikščiojo gatvėmis su kalavijais ir daug kas priklausė nuo to, kur mes gyvenome. Bet juk dabar gyvename globalizacijos, interneto laikais, kai anglų kalba galime susikalbėti beveik visur. Mes galime rasti kokią tik norime informaciją, galime formuoti savo asmenybę visiškai nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje gyvename. Nes mes patys galime nuspręsti, pasirinkti, kas esame. Kai kurie žmonės savo tautybę stato į pačią pirmą vietą. Aš – ne, man tai nėra taip svarbu. Man nėra gėda būti vengru, bet šio fakto aš neišskiriu ir nesureikšminu. Juk yra kur kas svarbesnių klausimų, kuriuos sau turėtume kelti pirmiau nei mūsų tautybė.

– Repeticijų metu pažymėjote, kad kostiumai ir scenografija Jums nėra svarbūs dalykai. Pagalvojau, kad pastaruoju metu šiame teatre susiduriame su kontrastais. Prieš Jums atvykstant, spektaklį statė danų menininkė Kirsten Dehlholm, kuriai svarbiausia yra spektaklio forma, vizualumas. Susidarė įspūdis, kad Jums – gana priešingai, kur kas svarbiau – aktorius ir mintis, kurią jis perteikia scenoje.

– Kai kalbame apie meną, neišvengiamai kalbame ir apie jo formą. Jei aš nurodau, kad nenaudosime kostiumų, tai jau irgi yra tam tikra forma. Šis klausimas man yra svarbus nuo pat spektaklio kūrimo pradžios. Svarbu atrasti spektaklio kalbą, būdą. Todėl man labai įdomu stebėti, kaip dirba Eimuntas Nekrošius: kaip jis naudoja laiką, asociacijas, įvaizdžius. Tai labai įdomi forma, kurią aš taip pat kartais spektakliuose naudoju. Mes kuriame daug scenų, kuriose dominuoja kalba, dialogai. Tad į kokią formą galime juos įvilkti? Kai sakau, kad mums nebūtina naudoti kostiumų, turiu omenyje, kad mums nebūtini kostiumai, norint save išreikšti. Kiekvieno aktoriaus kasdieniai drabužiai tam puikiai tinka, ir vaidmuo, kurį kuria aktorius, gali pilnai funkcionuoti. Aktorių vaidmenis mes kuriame kiekvieną dieną per interviu, improvizacijas, taip pat ieškome tam tikros informacijos. Kuriamas vaidmuo nėra aktoriaus tapatybė ar atspindys. Bet galbūt mes galime panaudoti kažką, kas konkrečiam aktoriui, kaip asmenybei, yra būdinga? Pavyzdžiui, kažkokius gestus, tam tikras pažiūras, mintis, atsiminimus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, aktorių kasdieniai drabužiai puikiai tinka būti jų kostiumais scenoje. Kartu tai padeda suprasti, kad scenoje vaizduojamas personažas gali būti bet kuris iš mūsų. Taip lengviau atpažinti, lengviau priimti.

Kirsten Dehlholm idėjai pritariu, nes didžiausias meno klausimas ir yra forma. Kartais kūrėjai gali sakyti, kad jie nenaudoja jokios formos. Tačiau jos neturėjimas irgi savaime jau yra forma. Be formos, arba už formos ribų, mes negalime egzistuoti. Kai aš įsivaizduoju, kokią istoriją noriu papasakoti scenoje, tai jau irgi yra forma. Pavyzdžiui, noriu papasakoti tam tikrą istoriją, parodydamas tik kai kuriuos segmentus. Tai jau pasakojimo forma. Forma yra ir kokiu būdu personažai vienas su kitu kalbasi, kokius poetinius įvaizdžius naudoja. Taip pat koks politinis ar socialinis kontekstas yra įpinamas į istoriją. Taigi, keisčiausias dalykas, kalbant apie kostiumus, yra tas, kad mums jų nereikia, bet kartais jų reikia žiūrovui.

Svarbus autonomijos klausimas, kaip mes galime pasakyti „taip“ arba „ne“. Kova prieš tėvus, vaikus, darbdavius ir t. t. Kaip mes galime būti nepriklausomi viduje.

– Bet ar tai Jums yra svarbiausia statant spektaklį?

– Spektaklyje man svarbiausia sukurti tokią atmosferą, kad aktoriai būtų kiek įmanoma ramesni. Man patinka, kai aktoriai scenoje yra labai ramūs. Galbūt jie vaidina žmogžudystę ar kažkokius baisius įvykius, bet man labai svarbi vidinė aktorių ramybė, noriu, kad jie scenoje jaustųsi patogiai. Tai yra būdas, kaip aktoriai gali naudoti sceninį laiką. Jie turi pakankamai laiko priimti tam tikrus sprendimus ir jų neforsuoti. Nemėgstu tokių spektaklių, kuriuose aktoriai visą laiką bėgioja, kažkokiu būdu bando save išreikšti. Tada jie pasirodymą, galima sakyti, aptarnauja, bet jame iki galo nebūna, nes turi padaryti labai daug ekspresyvių veiksmų. Tada matau, kad tokiame spektaklyje aktoriai nepakankamai ramūs. Beje, viena iš pagalbų aktoriui nurimti, yra būti su savo drabužiais. Man norisi koncentruotis ties svarbesniais klausimais, svarbesnėmis problemomis. Skirdamas laiko kostiumams (labai nemėgstu to periodo), pavyzdžiui, kokias 3–4 dienas, jaučiu, kaip tuo metu apleidžiu ir savotiškai prarandu aktorius. Tuomet juos reikia susigrąžinti, prisiminti, ką mes darėme, kūrėme, ką dar turime padaryti. O štai tokiu būdu, kai kostiumai nėra reikalingi, aš aktorių neprarandu, taip pat mes neprarandame laiko, skirto repeticijoms. Tai labai praktiška. „Ar yra nors vienas dalykas, kurio aktorius negali padaryti, nedėvėdamas kostiumo?“ – klausiu aktorių. O jie man atsako, kad viską gali padaryti, įsivaizduoti, sukurti. Vadinasi, tai yra pakankama. Kartais žiūrovai tikisi kostiumų, spalvų, formos, nes jiems reikia daugiau ženklų, įrodymų, kad čia yra meno kūrinys.

Neseniai mačiau spektaklį, kuris buvo kaip vaizduojamojo meno kūrinys. Ten sudėta daug kūrybos, vaizduotės. Tai buvo labai profesionalus, labai įspūdingas, efektyvus darbas. Bet aš taip nenoriu komunikuoti su žiūrovu. Nenoriu žiūrovo veikti efektais, įspūdingais garsais, emocijomis ar spalvomis. Man norisi tiesiog paprašyti žiūrovo atidžiai klausyti to, ką scenoje pasakoja aktorius. Kviečiu išgirsti jo istoriją ir ją sekti. Man labai svarbu, kad žiūrovas suprastų. Jei scenoje įvyksta kažkas labai efektyvaus, neįsivaizduoju, kaip galima pasirodymą iškart tęsti. Po stipraus efekto žiūrovai kurį laiką negali koncentruotis. Jie yra paveikti. Tokiu atveju po efektingos scenos, reikėtų kokių penkių minučių pauzės. Tik taip žiūrovą galima sugrąžinti atgal į spektaklį. Aš noriu, kad jis pamatytų ir išgirstų pačią istoriją ir savo galvoje kažką apsvarstytų, kažką išsineštų. Man svarbu su žiūrovu užmegzti intelektualų ryšį, o tokia forma man padeda tai padaryti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"