Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Dalia Tamošauskaitė. Ne būti, o atrodyti

 
Eugenijus Ališanka. „Buvusieji XVIII (Hodžos bunkeris Tiranoje)“ / 
Eugenijus Ališanka. „Buvusieji XVIII (Hodžos bunkeris Tiranoje)“ /  literaturairmenas.lt

Ne kartą girdėjau sakant, jog psichologija – pseudomokslas. Esą kiekvienas žmogus toks unikalus, kad iš anksto numatyti, kaip jis pasielgs, neįmanoma. O dar pritaikyti elgsenos modelius... Apskritai nerealu. Tačiau aš bent porą kartų per dieną pagalvoju, jog tikrų tikriausias pseudomokslas yra literatūrologija. 

Jeigu būčiau tuos metus, kuriuos sugaišau jos studijoms, pavyzdžiui, Ispanijoje skynusi mandarinus ar Švedijoje dirbusi daržovių šiltnamiuose, bent pinigų turėčiau. O dabar... Tik bereikalingos išlaidos, nuostoliai. Tiesa, mokiausi valstybės finansuojamoje vietoje, tad ne tik nereikėjo mokėti už mokslą, bet netgi gaudavau stipendiją. Tačiau juk nuostoliai nebūtinai finansiniai: tai ir studijoms sugaištas laikas, ir „sudegintos“ nervų ląstelės. Mokymąsi stacionare derinant su darbu, prisiėjo nemiegoti daugybę naktų, kad pasiruoščiau paskaitoms!.. O gavusi diplomą supratau, jog jis niekam nereikalingas. Kadangi, kaip kasdien įtikinamai parodo ir įrodo tikrovė, universitete mokė su ja prasilenkiančių dalykų. Pavyzdžiui, ir šiandien prisimenu, kaip į paskaitą dėstytojas atsinešė visą pluoštą nedidukų lapelių su išspausdintais eilėraščiais... Ir, išdalijęs juos, liepė per keletą minučių pasiruošti tuos tekstus nagrinėti. Pabandyti pasakyti, kas galėjo vieną ar kitą parašyti: žinomas poetas ar tik pradedantis. Išsilavinęs ar baigęs vos keletą klasių. Ką tuo tekstu norėta pasakyti. Kokia jo meninė vertė. Ir paskaita buvo išties smagi – pradėję atlikinėti užduotį, negalėjome susilaikyti nesijuokę...

O štai šiandien kone kasdien skaitau ir girdžiu panašius kūrinius, bet juoktis neturiu teisės. Ką ten juoktis – netgi atvirai pasakyti, jog man vienas ar kitas tekstas nepatinka!.. Kadangi net menkiausia nepasitenkinimo gaidele galiu lengvai įžeisti, sužeisti, pažeisti ar kitaip sužaloti trapią kūrėjo sielą. Tiksliau, įgyti dar vieną priešą. Tačiau neretai knygos pristatyme ar kūrybos vakare išgirdusi kokį nors tekstą, tyliai pagalvoju, jog tai ne tik ne eilėraštis, bet ir apskritai ne kūryba. Juo labiau ne literatūrinė kūryba. Ak, jeigu tas švent­vagiškas mintis girdėtų tų tekstų autoriai... Nors lygiai taip pat jie įsižeistų ir pavadinti autoriais: dabar visi nori būti tik rašytojais, prozininkais, poetais. Juk neretai kokiame nors renginyje savo pirmąjį gyvenime parašytą tekstą perskaitęs autorius pristatomas kaip poetas arba rašytojas. Nors, pavyzdžiui, prieš tai kas nors gal skaitė kad ir Sigito Gedos eiles, kurių autorius taip pat vadinamas poetu. Žodžiu, jokio skirtumo – visi lygūs. Kaip komunizme. Antai kažkada Gintaras Grajauskas pasakojo buvęs pakviestas į renginį. Koks tai renginys, jis iš anksto nepasidomėjo. Tad nuvažiavo... O ten – eilėraščių skaitymai. Iš pradžių pristatyta ir pakviesta paskaityti geriausia poetė vieno kaimo, paskui – kito... Tad jam, atsidūrusiam „šešėlyje“, beliko tik atsistoti ir išeiti.

O jeigu žmogus yra išleidęs knygą, rašytojo vardas jam garantuotas. Visam gyvenimui. Nepriklausomai nuo to, kokia ta knyga: fotoalbumas su prierašais prie nuotraukų, iš įvairiausių informacijos šaltinių surinkti, t. y. perrašyti, faktai ar eilėraščiai, novelės, dramos kūriniai. O pavadintasis rašytoju paprastai noriai to vaidmens imasi: visur, kur tiktai įmanoma, organizuoja savo kūrybos vakarus, knygų pristatymus... Pastaruosiuose ne tik pardavinėja, bet ir – ko aš labiausiai bijau! – veltui dalija savo knygas, kuriose labai rimtu veidu užrašo autografą. Štai neseniai viename renginyje, tiksliau, konkurso užbaigtuvėse, viena autorė sako: „Patiems svarbiausiems, garbingiausiems žmonėms atvežiau dovanų. Tegu neįsižeidžia kiti susirinkusieji, bet vertinimo komisijos nariams noriu dovanoti po naujausią savo knygą.“ Ir pakiliai – tarsi nešina ostija – priėjo prie dviejų šalyje žinomų rašto žmonių. Kad kas žinotų, kaip tada apsidžiaugiau, jog ne prie manęs! Iš įvairiausių susibūrimų, susiėjimų knygų parsinešu tiek, kad jau seniai nebėra kur dėti ‒ pilnut pilnutėlė sekcija, apkrautas rašomasis stalas, nuo svorio tuojau nulūš žurnalinio stalelio kojos... Nors daugelio iš tų namuose esančių leidinių niekada neskaičiau ir neskaitysiu. O juk jų autoriams to nepasakysi! Ir negali dovanos nepriimti. Nepaisant to, kaip konstatuoja vienas bičiulis, labai gaila leidybai autoriaus išleistų pinigų: kai kurie puoselėdami idėją išleisti knygą paaukoja netgi tokią šventenybę, kaip tėvų žemė ar gimtoji sodyba. Arba kas mėnesį iš savęs atima po dalį varganos pensijos. Ir, savaime aišku, gaila miškų. Tad visa laimė, kad yra „Knygų Kalėdos“: iš visų susikaupusių leidinių atrinkęs bent kiek vertingesnius, gali juos padovanoti bibliotekai. Tačiau su literatūrine prasme menkaverčiais tenka dalytis būstu ir toliau: ką darysi – juk nuo mažens įteigta knygos į krosnį nekišti.

Dar gerai, jei žmogus tik siekia išleisti kokius memuarus, kuriuos paliks vaikams, anūkams ir proanūkiams. Tačiau neretai imama pretenduoti į literatūros olimpą. Kitaip sakant, nestokojama ambicijų turėti reikšmės visam Lietuvos, Europos ar netgi pasaulio literatūros procesui. Na, o tada jau kenčia ne tik pats autorius, bet ir aplinkiniai bei visi, kuriuos jis pažįsta. Juk varstomos įvairių leidinių redakcijų durys –­ siekiant įrodyti savo talentą ar net genialumą, trukdomas ten dirbančių žmonių laikas. Ir, be abejo, trumpinamas nuosavas gyvenimas nirštant, kad talentas nevertinamas, genialumo neįžvelgiama. Aną dieną solidaus amžiaus dėdė, gal prieš mėnesį atnešęs nemažą pluoštą tekstų ir galiausiai išgirdęs, jog jie niekada nebus išspausdinti, pyko: „Jūs nieko nesuprantate: aš juk rašau kaip Maironis!“ Kitas, išgirdęs tą pačią „diagnozę“, pareiškė: „Aš gi – antrasis Whitmanas!“ Trečias tik numojo ranka: „Ir nespausdinkite – siųsiu į rimtesnius leidinius!“ Na, o viena „kūrėja“, kaip savo pateikianti knygose rastus ir perfrazuotus aforizmus bei sentencijas, išdidžiai tarė: „Puikiai suprantu, kodėl manęs nemėgstate, – aš rašau geriau už visus! O juk niekas nenori konkurencijos.“

Nors, ko gero, nereikėtų sau gadinti kraujo dėl daiktavardžio „rašytojas“ vartojimo. Juk vienas originaliausių šiuolaikinių lietuvių poetų Stasys Jonauskas, kažkada paklaustas, kas yra rašytojas, ramiai atsakė: „Tas, kuris moka rašyti.“ Ir netrukus paaiškino, jog viskas labai paprasta – lygiai taip pat, kaip ir su kitais sugebėjimais ar mokėjimais: tas, kuris moka vairuoti ir vairuoja, – vairuotojas; mokantis skaityti ir skaitantis – skaitytojas. Jeigu į pasaulį žvelgi taip, jis atrodo daug sukalbamesnis. O juk literatūrologijos dėstytojai teigdavo, jog siekia visų pirma išugdyti tam tikrą studentų pasaulėjautą ir pasaulėvoką – gebėjimą suprasti, kas yra gera literatūra, bei gebėjimą išskirti ją iš didžiulės šiandienės pasiūlos. Ne veltui viena bendramokslė per apklausą, kodėl pasirinko literatūrologiją, parašė: „Kad patirčiau didesnį skaitymo malonumą.“ Nors išėjo juk visai priešingai: daug didesnį malonumą patiria tokių studijų nebaigusieji.

Kita vertus, literatūrologijos studijos neišmokė pažinti, atskirti grožinės literatūros žanrus. Sykį vieno dėstytojo paklausiau, kas yra eilėraštis. Ir žinote, ką jis atsakė? Kad per sunkus klausimas. Kodėl? Todėl, kad šiandien riba, poeziją skirianti nuo prozos, baigia išdilti. Juk seniai dingo tokie formalieji poezijos požymiai, kaip rimas ir ritmas, o pastaruoju laiku eilėraštis net artėja (jeigu dar visai nepriartėjo) prie buitinės kalbos. Nors štai minėtas S. Jonauskas atkakliai laikosi nuostatos, kad tikra poezija – vis dėlto rimuota ir ritminga. Anot jo, tiktai tokioje poetas pasirodo, kas yra iš tikrųjų, – atsiskleidžia visi jo išmanymai, galios bei sugebėjimai. Kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama – tokia nuomonė turi teisę būti. Kaip ir visos kitos. Nors minėtas dėstytojas galiausiai atsakė labai trumpai: „Poezija – toks dalykas, arba yra, arba ne.“ Ir, anot jo, tai galima suprasti iš karto – be jokių literatūros teorijos žinių.

Bet negi, jeigu kas nors mano, jog eilutės „Ką galiu pasakyti dėl mūsų sodo? / Bet kuriuo metų laiku jis gražiai atrodo...“ – tikrų tikriausia poezija, iš tiesų taip ir yra?! Matyt. Juk nepasakyta, kad yra skirtumas, ar tekste poezijos ieško grafomanas, ar literatūros kritikas. O pastarieji pirmiesiems – joks autoritetas. Ypač, jeigu nerašo. Kai viena literatūrologė, pažįstamų priprašyta, ėmėsi padėti literatei rengti spaudai knygą, jų bendradarbiavimas truko neilgai. Vadovaudamasi savo kompetencija literatūrologė pradėjo „šienauti“ ne tik silpnus eiliuotus tekstus, bet ir siūlyti iš vieno šį tą išbraukti, prie kito – pridėti... Tad negi autorė su tuo taikstysis?! Ji tuojau pareiškė negalinti pakęsti, kai nerašantis žmogus taip nenuovokiai elgiasi su literatūrine kūryba. Na, o kai literatūrologė, nenorėdama aiškinti, kas apskritai yra eilėraštis, paklausė, ar daug poezijos autorė skaičiusi, pastaroji atšovė: „Visai neskaitau. Kad nepadarytų įtakos.“ Šį atsakymą literatūrologė neretai cituodavo savo studentams kaip absoliutaus bukaprotiškumo pavyzdį. Nors, kai pagalvoji, gal iš tiesų tam, kuris pats rašo, nereikia kitų raštų skaityti. Juk pasitaiko, kai koks „rašytojas“ atneša į vieno ar kito leidinio redakciją savaip perrašytą arba papildytą žinomo autoriaus žinomą kūrinį. Ir niekaip nenori patikėti, jog perrašymas – tai ne kūryba.

Trumpiau tariant, šiandien gyvenimas eina sau, o mokslas – sau. Tai, ką teigia pastarasis, gyvenimas neretai su fanfaromis paneigia. Sako, anksčiau visa buvę daug aiškiau: kol vienos ar kitos knygos autorius nėra Rašytojų sąjungos narys, jis rašytoju nevadintinas. Dabar pastebima, jog tapti šios organizacijos nariu vienam išties padeda kūrinių kokybė, o kitam – vis dėlto kiekybė. Tiksliau, darbštumas ir atkaklumas. O kai tampi, viena vertus, tarsi ir esi įpareigotas savo vardą pateisinti, apginti, patvirtinti – rašyti vis geriau ir geriau. Bet juk žmogus kuria vardą tik iš pradžių, paskui – vardas žmogų. Kai esi pripažintas, gali sau leisti ir su niekuo nebelenktyniauti, nebesivaržyti. Tiesiog rašyti. Nes retas literatūros kritikas ryšis konstatuoti, jog pripažintas poe­tas ar prozininkas štai parašė paskutinį šlamštą, – toks kritikas liktų nesuprastas, taptų nepopuliarus. Kaip paskelbęs, jog karalius nuogas. Nors natūralu, kad nė vienas kūrėjas nėra pajėgus kurti tik šedevrus: kartais iš kelių dešimčių parašytų ir išleistų knygų jų autorius literatūros procese išlieka reikšmingas tik dėl vienos. Arba į literatūros istoriją įeinama su vienintele teparašyta. Nors, aišku, kai bibliografijoje išvardijamos kelios dešimtys, – visai kas kita. Net jeigu tos knygos išleistos tik 100 egz. ar dar mažesniu tiražu ir išdalytos giminėms bei pažįstamiems... Iš kurių nė vienas jos nebuvo nė atsivertęs. Juk visi šiandien iš paskutiniųjų nori atrodyti, o ne būti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"