Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Chronometrai: vis esame laiko pusiaukelėje

 
2018 09 19 15:00
Liudo Parulskio kioskelis / 
Liudo Parulskio kioskelis /  Mindaugo Kluso nuotrauka

Niekas nesiginčys – šiuolaikinio meno parodai „Chronometrai“, atidarytai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose, tikrai nestinga šiuolaikiškumo, konceptualumo, įvairių medijų. Vis dėlto spalvų, tiesiogine žodžio prasme, norėjosi daugiau. Daugiau interaktyvaus judesio žiūrovo link, galbūt daugiau skulptūrinių akcentų. Bent vieno, centrinio.

Parodos kuratoriai – menotyrininkė Agnė Narušytė ir ekspozicijos dizaino autorius fotomenininkas Gintaras Zinkevičius – pamėgino atskleisti, kaip įvairiai lietuvių menininkai apmąsto tokį, regis, savaime aiškų reiškinį – laiką. Jų manymu, tai daugiasluoksnis fenomenas. Vieni kūriniai apeliuoja į objektyvųjį ir subjektyvųjį laiko tėkmės pojūtį. Kiti įtraukia politinio laiko dimensiją. Treti stebi gamtos, žmogaus kūno ritmą, laiko pradžią ir pabaigą, amžinumą ir laikinumą.

Rengėjai išsikėlė ir vieną papildomą užduotį – rodyti tik tuos darbus, kurie niekada nebuvo demonstruojami Klaipėdoje.

Chronometrai, o ne laikrodžiai parodos pavadinimui pasirinkti sąmoningai. Anot A. Narušytės, laikrodžiais matuojame išorinį, objektyvųjį laiką. Vis dėlto kiekvieno kūrėjo ir jo kūrinio laikas labai savitas, atsiskleidžia įvairiomis formomis, teka skirtingai. „Todėl mums labiau tiko chronometrai – individualaus laiko matuotojai“, – parodos pavadinimą paaiškino kuratorė.

Rengėjai išsikėlė ir vieną papildomą užduotį – rodyti tik tuos darbus, kurie niekada nebuvo demonstruojami Klaipėdoje.

Be abejo, parodoje dominuoja fotografija. „Tradiciškai ji yra laiko medija. Neverta nė sakyti, kad laikas sudaro pačią fotografijos prigimtį. Iš esmės visa jos istorija yra nuolatinės derybos su laiku“, – „Lietuvos žinioms“ teigė A. Narušytė.

Dvi laiko arkos

Visų parodos kūrinių radimosi laiką aprėpia du fotomenininko Remigijaus Treigio darbai. 1989 metais jis įamžino ir vienu vieninteliu egzemplioriumi atspaudė „Rudą peizažą“. Tai seniausias parodos kūrinys.

Po 25 metų, 2014-aisiais, Remigijus vėl išsiruošė į gamtą fotografuoti. Kas čia keisto, sakysite, R. Treigys į laukus buvo išėjęs ne kartą ir ne tik tais metais. Tačiau būtent 2014-aisiais jam teko gerokai nustebti.

Fotomenininkas išvydo, kad naujasis jo kūrinys savo nuotaika, kompozicija, aplinkos charakteristikomis nepaprastai primena ankstesnįjį. Pavadino jį „Rudu peizažu po 25 metų“ ir parodoje priglaudė prie pirmtako.

„Manau, mano kūryboje laiką geriausiai atskleidžia peizažas. Jame nėra jokio objekto, tik pieva, tyla, ūkai ir horizonto linija, atverianti laiko beribiškumą. Visi mes esame laiko pusiaukelėje, todėl apie savo darbus sakau: taip buvo, taip yra, taip gali būti“, – teigė R. Treigys.

Jo „Rudas peizažas“ – seniausias, o naujausią darbą, visišką parodos „šviežieną“ paskutinę dieną prieš ją atidarant atvežė menininkė Aurelija Maknytė. Iš tiesų, tai dar ne kūrinys, o tik intriguojamas būsimo kūrinio ar net viso jų ciklo pažadas, anotacija.

Į menininkės rankas pateko kino ir videoarchyvas, Aurelijos spėjimu, priklausęs sovietų kino cenzoriui. Ji sumontavo nespalvotų archyvinių vaizdų seką, palydėjo ją savais tekstais, pasakojančiais pirkinio atsiradimo istoriją. A. Maknytės „Dėžė“ į parodą įtraukia politinio – sovietinio – laiko dimensiją.

Atsispyrę nuo horizonto

Atsispyrę nuo horizonto linijos R. Treigio kūriniuose, parodos kuratoriai horizontams atidavė net kelias Parodų rūmų sienas. Čia rodomi Alfonso Budvyčio, Arūno Kulikausko, Valentyno Odnoviuno, Gintauto Trimako darbai.

Gal jau bus praėję pora metų, kai fotomenininkas A. Kulikauskas savo feisbuke rodydavo kelis mėnesius trunkančią saulės kelionė per dangų. „Chronometrai“ atvėrė progą pamatyti tą įspūdingą reiškinį – virš trobesių įšalusį saulės lanką – ekspozicijos salėje.

Iš pažiūros V. Odnoviuno „Horizontai“ primena saulėtekio lyžtelėtas akmenines dykvietes ar kalnų kupras. Tačiau iš tiesų ukrainietis menininkas įamžino Lenkijos kalėjimų laiptus, šalia kurių (arba – ant kurių) socializmo laikais vykdytos egzekucijos, kankinimai. Taip parodoje tęsiama politinio laiko potemė.

Nėra kitos tokios

Fotomenininkė Violeta Bubelytė į parodą atvežė pačių naujausių, dar niekur nerodytų darbų. Jų veikėja, sugebanti vienu metu būti skirtingose vietose, kuria teatrines mizanscenas, nestokojančias aliuzijų ir į dailės istoriją.

V. Bubelytei klijuojama „kūno fiksuotojos“ etiketė, prisipažino menininkė, gerokai pakyrėjo. Savo darbus, nusiklausiusi vienos bičiulės, ji vadinanti taip: „Minimonospektakliai“. Vis dėlto kuratorei A. Narušytei svarbu laiko motyvas: „Nežinau, nėra kitos tokios menininkės pasaulyje, kuri taip nuosekliai visą gyvenimą fiksuotų kūno laiką.“

Fotografijos „reikalą“ jau kitomis laiko kategorijomis pratęsia parodos videodarbai – Algimanto Kunčiaus, „Cooltūrisčių“, Dariaus Žiūros. Nuotraukose ir videofilme įamžintas Dainiaus Liškevičiaus „fluxiškas“ performansas, per kurį menininkas, mojuodamas plunksna, iš dūmų kūrė Jurgio Mačiūno portretą, sakantį „Ciao!“. Efemeriška, laikina.

Parodoje eksponuojamas vienas tapybos darbas – Eglės Ridikaitės „Lapcės, arba Negalėjimas apsispręsti“, Alekso Andriuškevičiaus ir Remigijaus Pačėsos piešiniai, Kęstučio Grigaliūno archyvų dėžė.

Paminklas 1993 m. birželio 29-ajai

Paradoksalu, tačiau patys šauniausi parodos kūriniai nedaug teturi bendra su laiko kategorijomis. Tai Ričardo Šileikos „Mažosios galerijos“. Mat gerumas – belaikis. Poetas, sutiktuosius nuolat pradžiuginantis netikėtomis dovanėlėmis (pats esu apdovanotas smėlio maišeliu), nenuvylė ir šį kartą, parodoje.

Nereikia Ričardui nei Mo, nei MoMA – jo asmeninę ambiciją visiškai patenkina galerija degtukų dėžutėje. Gražiai pravertame „langelyje“ eksponuojama kasdienybės smulkmė, visiškai nereikšmingi objektai: sagos, skalbinių segtukai, „paišelių“ galai. Poetinė pasaulėjauta ir nuojauta sugeba net tokius daiktus pakylėti virš kasdienybės.

Iš linksmiausių parodos darbų nevalia nepaminėti Liudo Parulskio kioskelių. Dešimtasis dešimtmetis, nepriklausomybės pradžia dabar, kaip sakoma – labai „hip“, todėl dvi miniatiūrinės ir labai tikslios kioskelių kopijos neatsigynė žiūrovų. Filmuojančių, fotografuojančių.

Ir būta ko: laukdama pirkėjų su „vagnorkėmis“ ir naujaisiais litais, kioskininkė (aktorė Eglė Mikulionytė) dainavo ano meto įkvėptą šlagerį: „Aš tavęs taip laukiu, laukiu, laukiu – tu žinai...“ L. Parulskis bus sukūręs paminklą 1993 metų birželio 29-ajai, kai pradėjo cirkuliuoti lietuviška valiuta. Tai tiek žinių iš Klaipėdos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"