Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Birutė Mar: maldos pratrūko scenoje

 
2018 10 23 14:00
1941 metų birželio 14-oji – kultūros puslapiuose dabar dažnai minima data. /
1941 metų birželio 14-oji – kultūros puslapiuose dabar dažnai minima data. / Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Spalį režisierė aktorė Birutė Marcinkevičiūtė-Mar dalyvavo XV tarptautiniame monodramų festivalyje „Marija“ Kijeve. Ten ji rodė spektaklį „Ledo vaikai“, 2015 metais sukurtą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Kurdama spektaklį pjesės autorė rėmėsi tėvų prisiminimais, kitų tremtinių eilėraščių fragmentais, Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ bei Eglės Gudonytės knygos „Karta nuo Sibiro“ motyvais. Taip pat – nuotraukomis iš Lietuvos nacionalinio, Okupacijų ir laisvės kovų muziejų rinkinių, šeimos archyvo, tremtinio Gintauto Martynaičio piešiniais.

„Kolegos juokavo: „Pasiimk į gastroles, dėl visa ko, šiltų rūbų...“

Nepelnytos tremties aukoms

B. Mar kūrinys skirtas tėvams ir nepelnytos tremties aukoms. Jos mama Jūratė Vaičiūnaitė-Marcinkevičienė 1941 metais (tuo metu ketverių) su šeima buvo ištremta į Sibirą. Iki Nepriklausomybės atgavimo tėvai dukrai beveik nepasakojo, kad augo lediniame Laptevų jūros kyšulyje. Tik 1991 metais, kai Sankt Peterburge studijavusi B. Mar išvyko į Ameriką stažuotis pas režisierių Joną Meką, susitiko su ten gyvenančiais giminaičiais ir daugiau sužinojo apie skaudžią tėvų praeitį.

Detalės iš tremtinių istorijų šokiruoja: mama dėl bado vestuvinį žiedą išmaino į bulves. Jurtoje vaikai švenčia Kalėdas – pripjausto medžio gabaliukų, ant jų nupiešia kumpio griežinėlių. Kalėdų eglutę jie taip pat surentė iš pagaliukų, nes prie atšiaurios Laptevų jūros eglės neaugo.

Ukrainiečiams nesvetima

Spalio 4–9 dienomis Kijeve vykęs festivalis „Marija“ pavadintas ukrainiečių aktorės Marijos Zankoveckos (1854–1934) vardu. Ji buvo viena pirmųjų profesionalaus Ukrainos teatro kūrėjų, 1918 metais įkūrusi „Ukrainos trupę“. Šiemet minimas šio teatro įkurimo šimtmetis. Talentinga dainininkė (mecosopranas) M. Zankovecka suvaidino pirmuosiuose ukrainietiškuose filmuose, kūrė muzikinius, dramos spektaklius, daugiausia – ukrainietiškus tautinius dramos kūrinius ir tapo nacionaliniu Ukrainos scenos simboliu.

„Marijos“ festivalį organizuoja aktorė Larysa Kadyrova. Kaip rašo teatrologė Daiva Šabasevičienė, ji garsina Ukrainos teatrą pasaulyje ir puoselėja tarptautinius kultūrinius ryšius. Į festivalio programą buvo įtraukti ukrainiečių, taip pat – svečių iš Lenkijos, Slovakijos, Izraelio, Alžyro, Ispanijos, Armėnijos, Baltarusijos monospektakliai.

Pernai festivalyje pristatytas B. Mar spektaklis „Dostojevskio angelai“. „Ledo vaikus“ aktorė vaidino rusų kalba. Trėmimai vyko ir Vakarų Ukrainoje, tad ši tema ukrainiečiams nesvetima

Salė nuščiuvo

– Kaip publika Ukrainoje sutiko jūsų spektaklį? Rezistencija, trėmimai – ši istorijos dalis pažįstama ukrainiečiams, todėl vieta, kur parodyti jūsų „Ledo vaikai“, tampa ypač aktuali, – kalbinome iš Kijevo grįžusią Birutę Mar.

– Ukrainoje esu vaidinusi bene visus savo spektaklius, tad Kijeve turiu savo žiūrovą, kuris laukia naujų darbų. Ir teatro festivalyje „Marija“ esu vaidinusi „Unę“ (aktorės Unės Babickaitės likimas ir reikšmė lietuvių teatro istorijoje savaip siejasi su M. Zankoveckos kūryba Ukrainoje), o pernai – „Dostojevskio angelus“.

Tačiau parodyti čia „Ledo vaikus“ buvo ypatinga misija. Dabartinis tautinis pakilimas Ukrainoje primena 1992–1993 metus Lietuvoje. Maidano aikštėje, prie per pasipriešinimą žuvusiųjų nuotraukų kasdien dedamos gyvos gėlės, deginamos žvakelės. Juntama sparti ekonominė raida, o ir Kijevas – tarsi pakylėtas, sklidinas tautinės stiprybės, noro sukti Vakarų link, būti savarankiška šalimi. Net festivalyje „Marija“ ir jo metu vykstančioje teatrologų konferencijoje (pernai Lietuvos teatro pristatymu visus sudomino D. Šabasevičienė ir menotyrinininkas Helmutas Šabasevičius) kalbama daugiausiai ukrainiečių kalba. Mano spektaklio žodžiai, kuriais lietuvių tremtiniai buvo pasitikti Rusijos provincijose – „Fašisty prijechali!“ – po Krymo okupacijos čia kaip niekada gyvi.

Per spektaklį salė nuščiuvo, lyg būčiau pasakojusi žiūrovų istoriją, tarsi spektaklis būtų malda už juos. Ypač sujaudino tai, kad po spektaklio į sceną išėjo tautiniais rūbais vilkinti, pirmoje eilėje sėdėjusi 91-erių Ukrainos liaudies artistė Galina Jablonska. Apkabinusi mane ji ėmė verkti publikos akivaizdoje. Tuomet atsisuko į žiūrovų salę ir ukrainietiškai pradėjo pasakoti savo šeimos tremties istoriją.

Į sceną ėmė kilti ir kiti žiūrovai. Viena moteris pasakojo, kad tremtyje Irkutske, kur teko būti jos šeimai, gyveno beveik vien lietuviai, visi buvo draugiški. Kita ukrainietė logopedė prisiminė, kaip Lietuvos sąjūdžio metais Ukrainoje buvo nelegaliai platinamos „Sąjūdžio žinios“. Į jas Kijevo medikai suvyniodavo medicininę įrangą ir siųsdavo į Ukrainos regionus. Taip tenykščiai gyventojai gaudavo „Sąjūdžio žinias“.

Ta mergaitė buvau aš

– Pernai šis spektaklis rodytas ir tarptautiniame teatro festivalyje „Stanislavskio sezonas“ Maskvoje. Ar galite palyginti, kaip skirtingai jis vertinamas įvairiose šalyse? Sakėte: „Paradoksas, kad tremties temos mes bijome labiau nei žiūrovai Rusijoje“.

– Taip, šį paradoksą teko patirti prestižiniame festivalyje „Stanislavskio sezonas“, kur daugelį metų rodomi Eimunto Nekrošiaus pastatymai. Maskvos publika ypač išranki. Kodėl festivalio organizatorė pasirinko „Ledo vaikus“, galėjau tik spėlioti. Kolegos juokavo: „Pasiimk į gastroles, dėl visa ko, šiltų rūbų...“

Tačiau netikėtai jautrus ir prasmingas spektaklio priėmimas Maskvoje (taip pat su daugybe po spektaklio papasakotų žiūrovų tremties istorijų) leido suprasti, kad ši tema, užsilikęs tėvų, protėvių skausmas – stiprus ir gyvas. Tai – ir Rusijoje tebepūliuojanti žaizda. Rusai buvo dėkingi apie trėmimus išgirdę iš lietuvių kūrėjų. Sakė: „Reikia kalbėti dar aštriau! Reikia rodyti šį spektaklį visame pasaulyje“.

Tada supratau, kad Lietuvoje tremties temos bijome labiau nei Rusijoje. Tarsi tūno baimė: gal ką nors įžeisime – Rusiją, jos politiką, būsime pavadinti nacionalistais? Po gastrolių Maskvoje susimąsčiau: kodėl holokausto tema kalbame atvirai, o apie tremtį – puse lūpų? Bijome įvardyti, kad ir tai buvo genocidas. Šios gastrolės su „Ledo vaikais“ suteikė drąsos ir naujos energijos spektakliui.

– Jis gyvuoja jau trečius metus. Kas dabar ateina pasižiūrėti „Ledo vaikų“?

– Smagu, kad spektaklis Vilniuje vaidinamas pilnose salėse, ir didžioji publikos dalis – jaunimas. Nustebino, kad moksleiviai patys nusiperka bilietus ir ateina į spektaklį su klasės draugais, o ne mokytojų verčiami. Arba, kai po spektaklio sako: „Matėme visokių siaubo filmų, bet tokio – dar ne“.

Mano tėtis, kurio istoriją pasakoju spektaklyje, per premjerą palinkėjo: „Norėčiau, kad šis spektaklis būtų svarbus kitai kartai. Mes tą patyrėme, o „Ledo vaikai“ tai leis išgyventi ir jauniems“. Džiaugiuosi, kad taip ir vyksta.

Po „Ledo vaikų“ esu gavusi kaip niekada daug laiškų, žinučių, išgirdusi žmonių istorijų. Kartą po spektaklio priėjo moteris, kuri, pasirodo, yra mano spektaklio herojė – toji dar vaikščioti nemokanti mergaitė, kurią mama pririšdavo prie stalo kojos, kai tremtyje išeidavo dirbti. Jos istoriją paėmiau iš E. Gudonytės knygos „Karta nuo Sibiro“. Po vieno spektaklio prie manęs priėjo senyva šviesaus veido moteris ir tarė: „Ta mergaitė buvau aš“.

Nebaigta tema

– 1941 metų birželio 14-oji – kultūros puslapiuose dabar dažnai minima data. Kino teatruose pasirodė Mariaus Markevičiaus filmas „Tarp pilkų debesų“ pagal Rūtos Šepetys romaną. Prisiminta tremtinės Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės istorija, kuria rėmėsi rašytoja. Daug dėmesio skiriame šiai datai ir toks reiškinys, matyt, – pozityvus. Jei ne mene adaptuotos tremtinių patirtys, galbūt jos ir numirtų nesužinotos?

– Tremtinių užrašai, liudijimai – labai brangūs. Bet gebėjimas žodžiais perteikti savo patirtis, kad jas pajustų ir kiti – meninis talentas. Iš tokių liudytojų, palikusių vertingų meno kūrinių – D. Grinkevičiūtė, E. Gudonytė, Vladas Kalvaitis. Kiekvienas kūrinys – tai žvilgsnis į istoriją jau iš savojo laiko, mėginimas žiūrovui, skaitytojui padėti ją suvokti ir išgyventi.

Man artimas Audriaus Juzėno filmas „Ekskursantė“, savaip susisiejantis su „Ledo vaikais“. Šiuolaikinių kūrinių tremties, Lietuvos partizanų tema nėra daug. O taip svarbu mene apie tai liudyti, iš kartos į kartą perduoti skausmingą patirtį, pasimelsti už žuvusius ir kentusius badą, padėkoti jiems už jų gyvenimo auką. Ir pati galvoju prie šios temos dar grįžti.

– Ar ukrainiečiai mėgsta ir lanko, vertina monospektaklius? Ar todėl jie turi monodramų festivalį, kokių galbūt mums trūksta?

– Ukrainiečiai – tikri teatro fanai. Jų teatras emocionalus, lietuviams, atrodytų, net pernelyg. Žiūrovų salės dažniausiai – pilnos, jie pasitinka atviromis širdimis. Populiarus čia ir monospektaklio žanras. Gaila, kad Ukrainos ekonominė situacija nėra lengva, kultūrai ir festivaliams beveik neskiriamas valstybės finansavimas. Mūsų pareiga – paremti Ukrainą, kaip kitados turtingesnės šalys rėmė Lietuvą.

Tarptautinis monospektaklių festivalis rengiamas Visagine. Gaila, nutrūko festivalis „Monobaltija“ Kaune – jis gyvavo keletą metų, bet buvo aukšto lygio profesionalus renginys. Svajoju, kad toks festivalis būtų ir Vilniuje. Neseniai su bendraminčiais įkūrėme „Solo teatrą“ – galbūt ateityje pavyks surengti solo festivalį sostinėje.

Lapkričio 15 dieną „Ledo vaikai“ bus rodomi Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"