Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Biografinių romanų rašytoja apsuko Vytauto Mačernio vežimą: vietoj Vakarų – pas mylimąją

 
2018 02 22 20:15
Aldona Ruseckaitė
Aldona Ruseckaitė Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Kūrybinė laisvė su griežčiau ar laisviau traktuojama archyvine medžiaga leidžia padaryti gana įdomių atradimų. Jų nemažai ir Aldonos Ruseckaitės „Dūžtančiose formose“ – romane apie anksti žuvusį poetą Vytautą Mačernį.

Pasak Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorės Janinos Riškutės, autorė sugeba talentingai ir įdomiai propaguoti lietuvių rašytojus, atrasti tas jų gyvenimo atkarpas, per kurias geriausiai atsiskleidžia asmenybė ir kūryba.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus vadovė poetė ir prozininkė A. Ruseckaitė jau yra parašiusi knygas apie Maironį ir Žemaitę. Neseniai savo gerbėjas(-us) nudžiugino romanu, skirtu jauniausiam mūsų literatūros klasikui V. Mačerniui (1921–1944).

Kodėl jis?

Visų pirma, iš egoizmo. Tiesiog norėjusi apie jį parašyti. Antra, leido Maironio lietuvių literatūros muziejuje sukauptos vertybės: V. Mačernio rankraščiai, laiškai, dienoraštis, studijų knygelė, asmeniniai daiktai, fotografijos.

Buvo surengusi keletą ekspedicijų į Šarnelę, V. Mačernio gimtinę, esančią už 7 km nuo Žemaičių Kalvarijos. Sutiko poeto seserį, nekalbius brolius, giminaičius, bendramokslius, kraštotyrininkus. Susipažino su V. Mačernio sužadėtine Brone Vildžiūnaite.

„V. Mačernis niekam nėra per jaunas. Kai sulaukė 23-ejų, buvo padaręs tiek, lyg jam būtų 70 metų. Jame buvo daug gyvenimo“, – kalbėjo „Dūžtančių formų“ autorė.

Mokydamasis Sedos progimnazijoje, būsimasis poetas jau rašė referatą apie Fiodorą Dostojevskį. Rusų kalbos beveik nemokėjo, naudojosi žodynu. Telšių gimnazijoje anglų kalba skaitė ir konspektavo „Ulisą“. Viena talento paslapčių – nepaprastas darbštumas. Vadovavosi šūkiu: „Džiaugsminga yra švęsti, kai padarytas darbas.“

Mažesnis už vyrelį, didesnis už Šarnelę

Anot A. Ruseckaitės, V. Mačernį suformavo jo mylima žemė – Šarnelė. Čia parašė visus savo eilėraščius ir vienintelį užbaigtą ciklą „Vizijos“. Kai skaitė jį artimiausiems bičiuliams Alfonsui Nykai Niliūnui, Mamertui Indriliūnui, Broniui Krivickui, Kaziui Bradūnui, Eugenijui Matuzevičiui, buvo palydėtas susižavėjimo šūksnių. Tik Bernardui Brazdžioniui kilusi dvejonė, ar čia poezija.

Berniukas buvo įdomus ir keistas. Mačernių šeima susilaukė 13 vaikų, užaugino septynis. „Iš kur tas vaikas mumyse atsirado? – svarsčiusi Vytuko motina. – Mažesnis už vyrelį, didesnis už Šarnelę.“

Pasak romano rašytojos, poeto tėvai buvo bohemiški. „Tėvas – medžiotojas. Visada atlapas, jam rūpėjo svečiai ir viešnagės. Mama rūkė pypkę, mėgo pobūvius. Vytautas ne kartą rašė, kad mamai buvęs nemylimiausias vaikas“, – pasakojo A. Ruseckaitė.

Iki mokyklos Vytautas buvo be galo išdykęs, nepaklusnus, ėjo kiemais, laukais ir medžiais. Mokyklos suole tiesiog persimainė. Nuo pirmųjų pamokų kibo į mokslą. Žuvo mokėdamas septynias kalbas, perskaitęs visą pasaulinę klasiką.

Meilės legenda

V. Mačernis labai mylėjo savo bendramokslę B. Vildžiūnaitę, kuri studijavo teisę. Bronė tebegyvena Vilniuje, eina 98 metus. „Šeimos nesukūrė – gyveno už save ir Vytautą“, – vaizdžiai sakė A. Ruseckaitė. Knygoje V. Mačernio sužadėtinė vadinama Sofija.

Maironio muziejuje saugomi jųdviejų meilės laiškai. V. Mačernio sužadėtinė juos, taip pat leidimą tuoktis ir studentišką Vytauto kepuraitę atidavė visai neseniai, 2016-ųjų rudenį.

Vytautas ir Bronė nutarė susituokti. Bronė gavo vokiečių valdžios leidimą, sužadėtinis atskubėjo į Vilnių. Tačiau apie poros ketinimus sužinojusi Bronės mama puolė į isteriją. Buvo nutarta, kad kiek palauks, dar spės sumainyti žiedus. Kitą dieną B. Vildžiūnaitė išvažiavo į Anykščius, kad ten praleistų karą. Įsimylėjėliai daugiau nesusitiko.

„Vytautui Bronė buvo labai svarbi“, – pabrėžė A. Ruseckaitė. Tokia svarbi, kad knygoje rašytoja ryžosi savaip interpretuoti visuotinai priimtą V. Mačernio žūties istoriją.

„Vytautas neketino trauktis. Ne į Vakarus važiavo, o namo. Kam jam trauktis, kai žinojo, kad Lietuvoje jo laukia mylimoji“, – sakė A. Ruseckaitė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"