Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Begėdė: nepatikėsit, koks paprastas ir konservatyvus mano gyvenimas

 
2018 02 28 17:05
Monika Furmana./
Monika Furmana./ Asmeninio albumo nuotrauka

Sostinės galerijoje „Meno niša“ tapytoja Monika Furmana atidarė naujausių kūrinių parodą „Eat myself, drink myself“. Kūnas ir siela, tikrovė ir išmonė, šventumas ir nuopuolis čia – greta. „Mane įkvepia grasos ir grožio santykis: jų priešprieša ir artumas“, – pabrėžė autorė.

Ryju save ir malšinu savimi troškulį... Pavadinimą parodai, svarstydama pridurti ir gana riebų trečią dėmenį, M. Furmana (Furmanavičiūtė) pasiskolino iš poetės Linos Buividavičiūtės eilėraščio (pridedamas teksto pabaigoje).

„Lietuvos žinioms“ teigė su Lina susipažinusi feisbuke, visai neseniai. Ją maloniai supurtė socialiniame tinkle perskaitytos poetės, rinkinio „Helsinkio sindromas“ autorės, eilės. Pajutusi sielų giminystę.

„Liną pirmą kartą pamatysiu, – nekantriai laukdama susitikimo, prieš parodos atidarymą sakė Monika. – Ji irgi tokia begėdė kaip aš.“

Reikia pripažinti, kad ir kūrybos braižas – nesentimentalus, drastiškais vaizdiniais svyruojantis ties perversijos riba – šias menininkes gerokai saisto.

M. Furmana pakvietė L. Buividavičiūtę perskaityti „programinį“ parodos eilėraštį. Poetė, papasakojusi, kad jį įkvėpė Marilyn Mansono daina „Eat Me, Drink Me“, tai padarė publikos akivaizdoje.

Sako siekianti susieti

„Meno nišoje“ M. Furmana rodo 9 tapybos darbus ir 4 akvarelinius piešinius. Dar viena drobė, kaip išsiaiškino vienas feisbuke garsėjantis parodų fotografas, buvo slepiama Marytės Dominaitės emalio kambaryje.

Autorės kompozicijos lyg koliažas lipdomos iš neįprastai vaizduojamų kūno dalių ir kasdienių detalių, buities rakandų, prietaisų. Ji provokuojamai ir drąsiai dekonstruoja (kaip dabar madinga sakyti) moters kūną. Sako siekianti susieti jį ir elektros prietaisus, pasikrauti energija.

„Mano studijoje laidai raizgosi kaip gyvatynas. Nelabai jų mėgstu, bet pamažu jie pereina į mano paveikslus. Gal bent taip juos įveikiu – pasisavindama?“ – svarstė menininkė.

Po kosminio sprogimo

M. Furmanos drobėse ima rastis moteris kiborgė, žmogiškos formos netekusi judanti sąmoninga mašina. Mobilūs telefonai, lempos, kabeliai, vaizdo kameros ir elektros laidai styro iš kūniškos masės, sukasi verpetu, veržiasi palikti drobę.

Judesys svarbus. Figūros tveriamos tarsi iš kosminių dulkių, veikiamų gravitacinės jėgos. Detalės sukasi aplink vieną ašį, telkiasi, artėja („Choras“, „Kartą tarė ji „aš nebijau“ ir jos priešai pradėjo bijoti jos. Pabaiga“, 2017 m.).

Arba priešingai – po vidinio sprogimo sklaidosi, lekia į šalis. Matome jas lyg kokiame Michelangelo Antonioni „Zabriskie Point“. Nors pavadinimas liudija ką kita, toks atrodo „Veneros gimimas“ (2017).

Marijos žemėje neišsitenka

Parodos „Eat myself, drink myself“ drobes nutapiusi garaže, slaptoje kūrybos oazėje. „Ten nėra nei langų, nei durų, vienintelis ryšys su pasauliu – internetas, nuotraukos ir mano atmintis, patyrimai“, – pasakojo M. Furmana.

Ar šiuos kūrinius rodanti savo vaikams? Autorė kiek suglumo. „Niekas nemato darbų, kuriuos darau garaže. Ne, – atsakė galerijos viešnia ir pridūrė: – Apie tai nesu susimąsčiusi. Manau, vaikai mato kitką nei suaugusieji. Nejau ta mano tapyba tokia baugi?..“

Nuo 2008 metų garsėjanti M. Furmana teigė, kad kol kas dar pilnai neatsiskleidė. „Galėčiau nutapyti ir labiau drastiškų dalykų, pagaliau išsivaduoti iš Marijos žemės kompleksų“, – sakė ji. Begėdė.

Jobšichmat, Amerika

Sausį dailininkę pasiekė džiugi žinia iš Užatlantės. Jos kūrinys „Motherfucker“ – autorė jį mūsiškai vadina „Jobšichmat“ – kovą bus rodomas viename garsiausių Niujorko meno renginių – per „Armory“ savaitę.

Susituokusi su Amerikos lietuviu, poetu ir vertėju Rimu Užgiriu Monika kone kasmet keliauja švęsti Šv. Kalėdų į JAV. Praleidžia ten ir kelis vasaros mėnesius. Vyro tėvai, lietuvių emigrantų atžalos, gyvena Niujorke.

Drobę „Jobšichmat“ sukūrė Lietuvoje, tačiau tapanti ir Amerikoje, sukurtus darbus dažniausia paliekanti ten. Kol neturėjo sąlygų tapybai, atrado akvareles, jos rodomos ir „Meno nišoje“. Vėliau vyro tėvai marčios kūrybiniams įnoriams atlaisvino garažą, išvarė automobilius. Tada jame karaliaudavusi viena.

Savųjų siužetų drovu

Anot Monikos, svetimas kraštas, kita laiko zona daro įtaką kūrybai. „Nepasakyčiau, kad gerą. Atsiranda nesaugumo jausmas, mano čakros užsisklendžia“, – teigė ji. Tačiau po kurio laiko įsibėgėjanti, apsiprantanti, visas kertes užpildanti savo energija.

Uošvis tapo gamtą, lieja nuostabias akvareles, tad marčiai savųjų siužetų būna truputį drovu. Galiausia Monika prisipažįsta apskritai dėl jų kompleksuojanti. Nors tie vaizdai lenda iš po teptukų – nors tu ką. „Nieko bloga juk nedarau. Tik žmonės linkę išsigąsti, ypač vyresni, – sakė menininkė. – Galbūt atrodau pasitikinti, atsipalaidavusi – nė velnio!

Iš tiesų esu pernelyg jautri, truputį neurotiška asmenybė. Nepatikėsi, koks paprastas ir konservatyvus mano gyvenimas. Tik tapyba, drobės man padeda išsisakyti, išsisiausti.“

Apie Moniką

Vilniaus dailės akademijoje ji baigė tapybos bakalauro ir magistro studijas. 2016-aisiais įgijo meno daktaro laipsnį, apgynusi meno projektą tema „Naujojo realizmo tendencijos Lietuvos jaunosios kartos tapyboje“.

Menininkė jau surengė 14 autorinių parodų. Jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Belgijos, Suomijos ir JAV kolekcininkai, taip pat „Lewben Art Foundation“ ir MO muziejus. Šiame saugomas ir vienas naujausių, dar niekur nerodytų M. Furmanos darbų – milžiniškų matmenų drobė „Juodoji našlė“.

***

„Eat myself, drink myself“ | Lina Buividavičiūtė

Labai saldu yra negyvėti,

pasaulio bausmių muziejuje

rasti savo asmeninę

kolekciją, Tu esi

stambiausias jos eksponatas,

Mazoche, Tau tai patinka,

o, Tau tai patinka, ir

baisu, taip baisu šito

polinkio į religingumą –

badauti iki ekstazės,

ardyti save iki neigiamo

elektringumo laipsnio, atlikti

šalčio akupunktūrą širdies

raumenyje, priimti ostiją

iš savo kūno mėsos, būti savo

pačios vampyru, įsisiurbti

į lašančias lūpas, prakąsti

geismo gyslas – Avele,

Avele, Avele, altorius

drėgnas nuo Tavo sapnų

seilių, aukuras rusena

nuo Tavo sekamų šiurpių,

labai saldu yra

negyvėti, puotaujant savim,

dar saldžiau yra

žinoti, – aš nelauksiu

Tavęs su žibintu, mylimasis,

nes esu savo pačios sužadėtinė,

nes man niekada neužteko mažosios ir saldžiosios,

nes mane užpisa šita kasdieninė

rusiška ruletė – aš pati pasirinksiu –

trečią nakties valandą –

nebedirbsiu viršvalandžių –

ištuštinusi kraujo indus –

ištuštinusi laiko indus –

ištuštinusi obsesijų indus –

galiu išeiti iš Tavo šešėlio olos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"