Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Audra MO kolekcijoje: talentai, pavydas ir išpirkta kaltė

 
2018 10 24 15:00
Nepasimesti šiuolaikinio meno vingrybėse padės MO muziejuje rengiamos edukacinės programos. /
Nepasimesti šiuolaikinio meno vingrybėse padės MO muziejuje rengiamos edukacinės programos. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Per pirmas keturias dienas naująjį MO muziejų sostinėje aplankė daugiau nei 10 tūkst. lankytojų. Muziejų įkūrė privatūs mecenatai Danguolė ir Viktoras Butkai, įsigiję sklypą, finansavę pastato statybą, meno kūrinių rinkimą ir viso to išlaikymą. Pirmoji MO muziejaus paroda – „Visas menas – apie mus“.

„Išgyvename audringus jausmus, – vesdama po parodą, pažindinančią su Butkų kolekcija, sakė jos kuratorė, menotyrininkė Raminta Jurėnaitė. Ir paaiškino: Po ilgo ir įtempto darbo – dešimties metų šios kolekcijos rinkimo – matome, kad jos reikėjo. Pirmojoje parodoje nebuvo įmanoma parodyti visų brangakmenių, slypinčių skrynios apačioje – kolekcijos saugykloje. Tačiau norėjosi, kad ji būtų tarsi įžvalga, fragmentas to, kas surinkta.“

„Kartą prastoje parodoje (einu ir galvoju: kam jie išvis tapo?) užtikau du mažyčius darbelius. Tokių stebuklų nebūna!“

Pavyduliavo kaimynams

D. ir V. Butkų kolekciją sudaro 5 tūkst. pastaruosius 60 metų lietuvių menininkų kurtų darbų. Praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį Lietuvos dailėje įvyko lūžis – menininkai drąsiai atsisakė tada vyravusio socrealizmo ir grįžo prie modernizmo. Jie siekė būti modernaus pasaulio dalimi net ir uždaroje Sovietų Sąjungoje.

Šis meno lobynas, savaime suprantama, negalėjo patekti į valstybės muziejus. Jie kūrinius pirko, tačiau autorių parinkimą ribojo cenzūra. Po nepriklausomybės atgavimo situacija nepasikeitė. Latviai, lenkai, taip pat – estai ir vengrai savo muziejuose greit užpildė žiojėjusią spragą. Lietuvių kūriniai liko dailininkų dirbtuvėse ar privačiuose rinkiniuose.

„Dar tragiškiau nutiko su menu, atsiradusiu atgavus nepriklausomybę. Tų kūrinių Lietuvos valstybiniai muziejai tenupirko porą dešimčių, – pasakojo R. Jurėnaitė – Latvijos tarptautinės meno tarybos narė, kurią latviai pakvietė padėti įsigyti šiuolaikinių kūrinių. – Man nepaprastai skaudėjo širdį, kad to nedarome Lietuvoje. Todėl, kai Butkai ryžosi rinkti visuomenei atvirą kolekciją, nuoširdžiai ėmiausi darbo.“

Vargas dėl laisvės

Debiutinę MO muziejaus parodą „Visas menas – apie mus“ menotyrininkė sumanė kaip 60 metų apžvalgą. Apie šešis dešimtmečius pasakoja įvairių kartų dailininkai. Visais laikais jiems bendros buvo kelios temos: universalumo paieškos, istorinės dramos, kasdienybė ir kintanti realybė.

Universali pasipriešinimo kalba buvo abstrakcionizmas. „Šaltojo karo metais dar viena konfrontacija tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos buvo tai, kad vieni tapė laisvai, o kiti tai draudė. Abstrakčiai kurti pasirinkę menininkai iškart atsidūrė užribyje. Jie negalėjo dalyvauti didelėse parodose, negaudavo užsakymų – pasmerkė save laisvei varge“, – tęsė R. Jurėnaitė.

Savo darbus abstrakcionistai rodydavo namuose. Laisvėjant režimui abstrakcija „įleista“ į dabartinės Vilniaus dailės akademijos koridorius ir Dailininkų sąjungos rūsius, po to – į Šiuolaikinio meno centrą.

Viena tema – trys dailininkai

Antrąją parodos dalį – „Didžiosios dramos ir mitai“ – geriausiai iliustruoja trijų kartų dailininkų darbai apie holokaustą. Jonas Švažas nutapė ciklą „IX fortas“. Kaune gyvendamas Rimvidas Jankauskas-Kampas apsistojo ir dirbo šaltoje neveikiančioje sinagogoje. Šio menininko gyvenimas buvo trumpas ir tragiškas, o jis pats jautėsi įspaustas į kampą, todėl pasirinko ir tokį slapyvardį.

Skulptorius, piešėjas Mindaugas Lukošaitis atkūrė žydų gyvenimą mažuose Lietuvos miesteliuose, fotografijose nefiksuotus holokausto įvykius. Jis pavaizdavo aukas ir budelius, suniokotus žydų namus, išgraibstytą turtą, karo nusikaltimus. Apie juos jaunas menininkas dabar gali sužinoti tik iš tuo metu gyvenusių žmonių liudijimų ir prisiminimų.

Modernistai novatoriai

1960 metais meno scenoje pasirodė vienas ryškiausių Lietuvos modernistų Vincas Kisarauskas. Vyro šešėlyje neliko jo žmona – grafikė, taip pat talentinga tapytoja Saulė Kisarauskienė. Jų darbų, kuriuos kruopščiai saugo šeima, o puoselėja dukra Aistė Kisarauskaitė, atsirado ir šioje kolekcijoje.

Taip pat – Nacionalinės premijos laureatų Svajonės ir Pauliaus Stanikų kūrybos. Pirmojoje MO parodoje rodoma jų skulptūra „Paslapčių paslaptis“. „Dailininkų pora susitiko dar Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje ir nuo pirmos dienos kuria (kaip ir valo lentynas ar pjausto morkas) kartu. Jei jų klausia, kuris ką sumanė, jie neturi atsakymo. Ką vienas pradeda, kitas tęsia, kai vienas galvoja, kitas toliau tapo – jie nemąsto, nedirba ir negyvena atskirai“, – gyrė R. Jurėnaitė.

Už atleidimą iš darbo – kūriniai

Kasdienybės tema geriausiai atsiskleidžia MO muziejaus antrajame aukšte, kur sutelkta fotografijų ekspozicija. Joje – fotomenininkų Antano Sutkaus, Aleksandro Macijausko, Algimanto Kunčiaus ir kitų kadrai.

Interpretuoti prabėgantį, išnykstantį laiką mėgo ir dailininkai. Kostas Dereškevičius, Arvydas Šaltenis, Algimantas Kuras rodė skirtingus kasdienybės ženklus, socialinę aplinką, didelius ir mažus žmonių džiaugsmus bei nusivylimus.

„Kontroversiškas menininkas buvo Vincentas Gečas – ilgametis Vilniaus dailės instituto rektorius, tapęs ideologizuotus paveikslus. Jis išmetė mane iš darbo už estetines pažiūras. Nuoskaudų dėl to neturiu, nes žaviuosi kita jo kūrybos dalimi: portretais, natiurmortais, gatvės ir buities siužetais. Gal dėl to kaltės jausmo mes ir gavome tokių puikių darbų, – juokavo kolekciją sudaryti padėjusi R. Jurėnaitė. Ir pridūrė: – Visgi mums svarbiausia ne koks žmogus buvo vienas ar kitas dailininkas, o kokia jo kūryba. Jei vertintume asmenybę, tai žmogų nužudžiusio Caravaggio paveikslus reikėtų išnešti iš muziejų.“

Atgavo gerą reputaciją

Su R. Jurėnaite keliaudami po parodą sužinojome pasakojimų iš menininkų, įėjusių į Lietuvos dailės istoriją, gyvenimo. Štai ramaus būdo, santūrus inteligentas Mikalojus Šalkauskas dalyvaudamas susibūrimuose prašydavo įpilti jam tiek gėrimo, kiek telpa į siuvėjos antpirštį, ir ne daugiau. Tapytojo drobių neišliko daug, nes jis sunaikindavo viską, kas jam pasirodydavo netobula.

Ilgai nepastebėtas buvo Inos Budrytės talentas. R. Jurėnaitė nesistengė pagražinti: dailininkė patekdavo tik į prastas parodas, kur dalyvaudavo negabūs menininkai. „Kartą tokioje prastoje parodoje (einu ir galvoju: kam jie išvis tapo?) užtikau du mažyčius darbelius. Tokių stebuklų nebūna! Jei geri šie darbai – dirbtuvėje turi būti daugiau, – tikino menotyrininkė. – Radau autorę, surengėme jos parodą, išleidome katalogą, įsigijome darbų. Nuo tada menininkų bendruomenė I. Budrytę priima išskėstomis rankomis ir kviečia tik į puikias parodas. Matote, kaip greitai galima atkurti teisybę.“

Talentingi vaikinai

Broliai dvyniai Algirdas ir Remigijus Gataveckai piešė hiperrealistinius Alytaus globos namų auklėtinių portretus. Žadėjo darbus jiems padovanoti, tačiau seriją nusižiūrėjo kolekcininkai. Galiausiai menininkai priėjo kompromiso – kūrinius pardavė, o gautus pinigus atidavė vaikams jų gyvenimo pradžiai.

„Broliai lankė dailės mokyklą, po to studijavo – per paskaitas man užduodavo keistų klausimų, – prisiminė Vilniaus dailės akademijos profesorė. – Matyt, nesugebėdavau nuslėpti nuostabos, nes kartą per pertrauką jie priėjo prie manęs ir pasakė: „Dėstytoja, jūs nesistebėkite, mes – iš internato“. Gataveckai mokėsi atkakliai, piešė ilgai ir kruopščiai – davė tiems vaikams laiko, dėmesio ir orumo. Broliai – labai ypatingi ir talentingi vaikinai.“

Nepasimesti mene

Paskutinė parodos dalis – „Kintanti realybė. Kontrolės praradimas“. Čia rodomi kritiški Mindaugo Skudučio, Henriko Natalevičiaus, Raimundo Sližio paveikslai. Pastarajam būdingas ir humoras, ir groteskas. Pavyzdžiui, smokingą vaizdavęs dailininkas veikiausiai tokio rūbo nebuvo regėjęs. 1979 metais pripiešęs kirmėlių R. Sližys paveikslą ironiškai pavadino „Ačiū partijai ir vyriausybei, kad suteikė galimybę paišyti tokius paveikslus“. Kartu su Broniumi Gražiu ir Romanu Vilkausku šis „Penketas“ buvo vadinamas „kirmėlistais“.

MO muziejus tiesiogine žodžio prasme įsigijo Jurgą Barilaitę, bandančią nepaskęsti pieno stiklinėje. Globalius pokyčius didelio formato drobėse vaizduoja Jonas Jurcikas. Kitas jaunas menininkas Andrius Zakarauskas tapė tapantį tapytoją.

Jei XX amžiuje viena ar kita meno kryptis dominavo, o vėliau ją pakeisdavo priešingos tendencijos, tai dabartinis menas – eklektika. „Matome, kaip pasikeitė situacija – per pastaruosius porą dešimtmečių radosi tikra stilių polifonija, nebėra dominuojančios krypties. Jei kas nors jums sako, kad šiuolaikinis menas yra videomenas, tai – melas. Taip būtų galima pagalvoti dėl to, kad videomeną atvežti pigiau, o kitam pritrūksta pinigų“, – nepasimesti šiuolaikinio meno vingrybėse mokė R. Jurėnaitė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"