Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Arvydas Reneckis: „Pasiliksiu lietuviuose“

 
2018 02 10 12:00
Dokumentinių filmų kūrėjas Arvydas Reneckis Lietuvoje ieškojo medžiagos serialui apie Amerikos lietuvius.
Dokumentinių filmų kūrėjas Arvydas Reneckis Lietuvoje ieškojo medžiagos serialui apie Amerikos lietuvius. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Iš Vilniaus kilusį, dabar Čikagoje gyvenantį dokumentinių filmų kūrėją Arvydą Reneckį įtraukė Amerikos lietuvių istorija. Kuriant filmą apie Amerikos lietuvius, formuojasi įdomus modelis, kas yra išeivija.

Kaip pasakojo projekto „Amerikos lietuvių istorija“ autorius, kai Lietuvai blogai, ištinka kokia nors nelaimė, visi išsibarstę emigrantai, vieni kitus koneveikę, staiga susitaria ir pasiekia aukščiausius Amerikos valdžios sluoksnius – Kongresą, Senatą, ir į Baltuosius rūmus juos įsileidžia. Visuomeninė organizacija Amerikos lietuvių taryba nuo 1940 metų eina ir reikalauja, kad JAV valdžia nepripažintų Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, ir Vasario 16-ąją Amerikos Kongrese būdavo giedamas Lietuvos himnas.

A. Reneckis Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo Lietuvos kino studijoje. 1989 metais išvyko į JAV. Iš pradžių ėmėsi atsitiktinių darbų, tačiau netrukus fotografas Algimantas Kezys, Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje filmavęs Dr. Stasio Budrio lietuvių fotoarchyvui, į šią veiklą įtraukė ir A. Reneckį. Tarp dokumentininko darbų – filmai apie dailininką Viktorą Petravičių, filosofą dr. Juozą Girnių, mokslininką ir visuomenės veikėją dr. Adolfą Damušį, rašytoją Marių Katiliškį, poetą Kazį Bradūną. A. Reneckis buvo Amerikos lietuvių televizijos įkūrėjas ir vadovas, 13 metų dirbo ir televizijos laidų vedėju. Kai Amerikos lietuvių televizija buvo uždaryta, ketverius metus vairavo tolimųjų reisų sunkvežimį. Tačiau ir važinėdamas po visą Ameriką kaupė medžiagą savo senai svajonei, o prieš pusantrų metų rimtai ėmėsi dokumentinio filmo apie Amerikos lietuvius.

Pačią temą pradėjau rutulioti prieš trisdešimt metų. Kai kuriuos gabaliukus esu rodęs per Amerikos lietuvių televiziją.

„Šituo dalyku mane užkrėtė filosofas Girnius. Kai apie jį kūriau filmą, savaitę gyvenau filosofo namuose Bostone. Klausiu jo: „Studijavai pas Heideggerį, Lozanos universitete gavai daktaro laipsnį, kaip neradai darbo universitete kur nors Amerikoje? Kaip visi tituluoti. Pavyzdžiui, Krėvė.“ „Matai, – sako jis, – pagalvojau: išleisi pagal reikalavimus kokią vieną knygelę per metus, išspausdins 300–500 egzempliorių, gal koks referentas ar magistrantas pacituos. Reikia išleisti Lietuvių enciklopediją, parašyti apie tą ir aną.“ Jis redagavo bostoniškę Lietuvių encikopediją, buvo didžiausias ateitininkų ideologas, rašė „Žmogų be Dievo“ ir kitus dalykus. Sako: „Nusprendžiau pasilikti lietuviuose, nes čia vis dėlto yra prasmingiau.“ Svarstau: „Aš irgi pasiliksiu lietuviuose! – prisiminė A. Reneckis ir šypsodamasis pridūrė: – Nors kai viskas ėjo žemyn, profesionaliam kultūros darbui pradėjo trūkti lėšų ir galimybių, keikiau filosofą.“

Dokumentinių filmų kūrėjas Arvydas Reneckis kelias savaites viešėdamas Lietuvoje atsakė į „Lietuvos žinių“ žurnalistės klausimus.

Reikia veikti kartu

– Koks šios kelionės tikslas?

– Grynai darbinis, susijęs su kuriamu filmu apie Amerikos lietuvius. Projektas didžiulis, numatytos kelios dalys. Dabar stengiuosi sukurti epizodą nuo XIX amžiaus, kai Amerikos lietuviai jau yra susipratę, iš tikrųjų tautinę tapatybę pajutę net greičiau nei lietuviai Lietuvoje. Ir lietuviškas spektaklis pastatomas 10 metų anksčiau nei „Amerika pirtyje“ (pirmasis originalus lietuviškas veikalas Antano Turskio „Be sumnenės, arba kaip ant svieto einasi“ suvaidintas 1889 metų gruodžio 31 dieną Plimute – aut.), ir knygos rašomos, ir spaudos labai daug, nes jos niekas nevaržo, ir yra daugybė skirtingų ideologinių srovių.

– Tokia ir būtų filmo pradžia?

– Antra arba trečia filmo dalis. Pirma istorijos dalis – ją labai sunku sukurti – kaip lietuviai susiformavo. Kaip atvažiavo ir kūrėsi Amerikoje, steigė savo draugijas, lietuviškas parapijas, kaip iš pradžių jungėsi su lenkais ir kaip vėliau nuo jų atskilo, kokios čia buvo kovos, kokie teismai...

Tiesiog sąlygos ir aplinkybės verčia pradėti nuo antros dalies. Nuo lietuvių tautinio susipratimo iki 1922 metų, kai Lietuvos valstybę pripažino JAV. Ką Amerikos lietuviai padarė, kiek prie to prisidėjo ir kaip veikė.

Pagrindinės šios dalies gairės yra Kražių skerdynės, pažadinusios lietuvius veikti, jų atgarsis Amerikoje, lietuvių kova ir pasipiktinimas. Pirmą kartą, nors pusiau atsitiktinai, prancūzų spauda parašo apie Kražiuose persekiojamus lietuvius. Gandas pasiekė per lenkų spaudą iš Amerikos.

Kalbinant Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų. / Arvydo Reneckio archyvo nuotrauka
Kalbinant Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų. / Arvydo Reneckio archyvo nuotrauka

Dar galėčiau paminėti „Lietuvių kalbos gramatiką“, kuria dabar remiasi visa mūsų švietimo sistema ir bendrinė kalba, kokiomis įdomiomis aplinkybėmis ji buvo parašyta. Susivaidijo Amerikos lietuviai, skirtingų pažiūrų ir ideologijų, kad net pirštais pradėjo badytis: „Tu nemoki rašyti!“, „Ne taip, blogai rašai!“ „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“ paskelbė konkursą, kas parašys geriausias gramatikos taisykles, ir visi sutars, kad jų laikysis. Medicinos studentas Petras Avižonis tą idėją pagauna Dorpato (Tartu) universitete ir pats ima rašyti gramatiką. Bet jam sunkiai sekasi ir per vasaros atostogas nuvažiuoja pas Joną Jablonskį pasikonsultuoti. Susėda jiedu ilgiems mėnesiams ir po 50 dolerių pasidalija „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“ prizą.

„Lietuvių kalbos gramatika“ išleista 1901 metais Tilžėje Petro Kriaušaičio slapyvardžiu. Obuolaičiu J. Jablonskis jau negalėjo pasirašinėti, nes buvo susektas, o bendraautorio paimtas tik vardas, nes ir Avižonio pavardės nebuvo galima skelbti. Iš 3 tūkst. gramatikos egzempliorių 2600 buvo išsiųsta į Ameriką ir 400 – į Lietuvą. Amerikos lietuviai finansavo ir ten buvo paklausa. Dabar tų gramatikų dar yra ir Amerikoje, lietuvių archyvuose bei kitur, yra ir Lietuvoje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

1900 metais Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje lietuviai sumanė parengti ekspoziciją apie Lietuvą. Amerikos lietuviai bendradarbiauja su Lietuvos šviesuoliais, o finansuojama daugiausia iš JAV. Ekspozicijoje akcentuota knygų leidyba ir spaudos draudimas, kurią dalį spaudos lietuviai išleido JAV ir kurią dalį finansavo iš leidžiamos Mažojoje Lietuvoje, nes ilgainiui susiprato, kad pigiau spausdinti Tilžėje ir siųsti į Lietuvą, negu plukdyti iš Amerikos.

Arvydas Sabonis su sūnumis. / Arvydo Reneckio archyvo nuotrauka
Arvydas Sabonis su sūnumis. / Arvydo Reneckio archyvo nuotrauka

Lietuvių gyvenimas Amerikoje buvo labai nevieningas. Jie amžinai pykosi tarpusavyje, ypač nesutarė tikintieji ir laisvamaniai. Buvo Lietuvių katalikų susivienijimas Amerikoje ir Susivienijimas lietuvių Amerikoje. Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Čikagoje susirinko katalikai ir įsteigė Amerikos lietuvių tarybą. Į pirmąjį jų seimą neatvyko nei socialistai, nei tautininkai, „sandariečių“ grupė. Rengė savo susibūrimus, suvažiavimus. Įsteigta net keletas atskirų fondų nukentėjusiesiems nuo karo remti.

Dar praleidau Juozo Tumo-Vaižganto vizitą ir lėšų telkimą „Saulės“ gimnazijai Kaune. Jonas Basanavičius ir Martynas Yčas rinko aukas Tautos namams.

– Aprėpiama gausybė medžiagos.

– Ta filmo dalis prabėgs maždaug per akademinę valandą. Visi tie dalykai minėtini, nes labai svarbu, kad vėliau, 1918 metais, Amerikos lietuviai pamato, kad pyktis nebegali, reikia veikti kartu, ir Niujorke susirenka į Didįjį lietuvių seimą maždaug 1300 delegatų. Vienas delegatas atstovauja ne mažesnei nei 100 narių turinčiai organizacijai. Nuo kokios gausybės susiorganizavusių lietuvių atvyksta delegatai ir paskelbia savo Lietuvos nepriklausuomybę! Nuvyksta pas JAV prezidentą Woodrow Wilsoną, įteikia visas rezoliucijas ir – dabar jau laikysimės Lietuvos. Atsiranda ir Informacijos biuras. Jis tampa ambasados pradininku, sudaro visas sąlygas atsirasti diplomatijai. Atvyksta ir pulkininkas Povilas Žadeikis, ten buvo ir Jonas Vileišis, ir surenkamas milijonas parašų įrodyti, kad Lietuva turi būti pripažinta. O amerikiečiai nenori pripažinti, laukia, kada Rusija susitvarkys su komunizmu. Daug visokių peripetijų iš to laikotarpio.

Čikagos lietuviai. / Arvydo Reneckio archyvo nuotrauka
Čikagos lietuviai. / Arvydo Reneckio archyvo nuotrauka

Amerikos lietuvių akimis

– Ko ieškote Lietuvoje?

– Būdamas čia daugiausia bandau rasti vaizdinės medžiagos. Labai graži ekspozicija yra Signatarų namuose Vilniuje. Tie objektai – ir archyvai, ir biblioteka, ir muziejai, ir Išeivijos institutas Kaune. Čiurlionio galerijoje yra daug Aleksandro Račkaus archyvinės medžiagos. Jis buvo kolekcininkas ir atvažiuodamas į Kauną iš Čikagos daug ką atsivežė.

Kitas dalykas, kas mane čia atginė, – mes nebeturime mokslininkų. Arba amžinatilsį, arba niekas nerašo tomis temomis iš pačių Amerikos lietuvių. Lietuvoje yra žmonių, kurie tyrinėjo, susistemino tuos laikotarpius, temas, išleido knygų. Yra lankęsi ir pas mus, Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje, remdamiesi rastais šaltiniais, archyvine medžiaga, atliko tam tikrus mokslinius darbus. Prašau jų, kad papasakotų. Tai ir Giedrė Milerytė-Japertienė iš Martyno Mažvydo bibliotekos, ir Daiva Dapkutė... Visų neišvardysiu – negerai. Labai kietas yra Juozas Skirius. Dar ambasadorius Alfonsas Eidintas. Su jais jau esu susitaręs. Danutė Petrauskaitė tyrinėjo lietuvių muzikinę kultūrą Amerikoje. Ten parašytos pirmosios Stasio Šimkaus chorinės dainos. Mikas Petrauskas buvo įkūręs konservatoriją. Iš jos išėjo visa plejada dainininkų, vėliau dainavusių Valstybės teatre.

Kai Lietuvai blogai, visi išsibarstę emigrantai, vieni kitus koneveikę, staiga susitaria ir pasiekia aukščiausius Amerikos valdžios sluoksnius.

Yra daug dalykų, kuriuos norisi papasakoti apie tuos žmones, lipdžiusius, palaikiusius, kūrusius Lietuvą. Mažai žinome apie juos. Ir kiek įmanoma, bandau papasakoti tą istorijos tarpsnį Amerikos lietuvių akimis, nes ir mokslininkai, jį tyrinėjantys, remiasi ten surastais raštais, dokumentais, kitais dalykais. Pavyzdžiui, labai įdomus Tautos fondo susirašinėjimas su Nukentėjusiems nuo karo remti draugija, vėliau tapusia Lietuvos Taryba. Ir svarstymai, susitarimai ir nesutarimai, ir finansinė parama, matyti čekiai, siunčiamų pinigų sumos... „Skubiai išsiųsti 10 tūkstančių ir dvi skryni drapanų...“ Tokie rankraščiai atskleidžia to laiko kalbėjimą ir pasako, kad Lietuvos Taryba, kai kurie žmonės čia, matyt, labai sunkiai vertėsi, ir reikėjo paremti ne tik lėšomis, bet ir drabužiais. Jie turėjo važiuoti į Ženevą, Paryžių derėtis ir reikėjo kuo nors apsirengti. Informacijos centrai Lozanoje, Ženevoje ir Paryžiuje taip pat buvo labai stipriai remiami iš Amerikos lietuvių lėšų.

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui

– Kiek iš viso bus Amerikos lietuvių istorijos dalių ir kada filmas planuojamas baigti?

– Žiūrėsiu, kaip viskas seksis. Filmas kainuoja. Gerai, kad yra žmonių, kurie sutinka skirti savo laiko ir pasidalyti medžiaga. Tačiau kainuoja ir kelionės, ir paslaugos, ir autoriaus teisės. Lietuvių fondas JAV yra parėmęs šį projektą penkiais tūkstančiais. Net nustebau, kad vadinamajam scenarijaus rašymui, kitaip tariant, tiriamiesiems darbams, lėšų skyrė Lietuvos kultūros taryba. Filmo leidėjas – Lituanistikos tyrimo ir studijų centras. Jis yra vienas pagrindinių informacinių šaltinių, o ir spaudos, knygų leidėjas. Džiaugiuosi, kad sutiko globoti šį filmą.

Naktis Lietuvoje. / Arvydo Reneckio archyvo nuotrauka
Naktis Lietuvoje. / Arvydo Reneckio archyvo nuotrauka

Pačią temą pradėjau rutulioti prieš trisdešimt metų. Kai kuriuos gabaliukus esu rodęs per Amerikos lietuvių televiziją. Taip pamažu ir lipdėsi. Šiemet, manau, išleisiu antrą dalį. Ji kaip tik skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, todėl ir paskubinau. Kita vertus, jei filmas pasiseks, bus lengviau judėti toliau. Nes, pavyzdžiui, iš ankstyvosios emigracijos yra labai daug įdomių tekstų, teismo protokolų, visokių straipsnių. Kai kuriuos dalykus reikia suvaidinti ir sugalvoti, kaip tai padaryti, nes sudėtinga atkurti, labai didelis biudžetas. Manau, būtų galima paprasčiau – pateikiant galbūt per spektaklį, vaizdelius.

Kitas dalis lemia laikotarpiai. 1922–1940 metai atskleidžia ir entuziazmą, ir Amerikos lietuvių nusivylimą Smetonos valdžia, kai grįžę prarado pinigus ir daug kas išvyko atgal, bet vis tiek stengėsi palaikyti Lietuvos dvasią; 1940–1990 metai – sudėtingas ir ilgas laikotarpis, norisi skelti dar į dvi dalis; ir nuo 1990-ųjų yra gana daug įdomios medžiagos: ir tokių Amerikos lietuvių, kurie mano, jei ne jie, Lietuva tikrai nebūtų NATO (čia, be abejo, nekalbu apie Lietuvos išrinktą prezidentą, nors ir jis nufilmuotas), ir naujoji emigracijos banga, jų santykiai su ankstesnėmis kartomis. Labai daug aspektų iki šių laikų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"