Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Artūras Areima: teatras neturėtų būti šezlongas

 
pixabay.com nuotrauka

Aš nežinau, kodėl sugalvoja kažkas, kad esu chuliganas ar maištininkas. Aš nežinau, čia kažkoks keistas dalykas: jei žmogus bando sakyti kažką atviriau, tai jau yra maištas, provokacija. Aš manau, jog tai, ką aš darau, kuriu, Vakarų kultūroje jau seniai yra norma, ne kažkokia marginalija ar maištas. 

Artimiausiu metu galima pamatyti tris skirtingus režisieriaus Artūro Areimos spektaklius: balandžio 21 d. Menų spaustuvėje paskutinį kartą rodomas Artūro Areimos teatro (AAT) spektaklis „Klamo karas: pradžia“; balandžio 27 d. Jaunimo teatro edukaciniam projektui „Müllermaschine“ Areima parengė Heinerio Müllerio pjesės „Hamletmachine“ eskizą/skaitymą; balandžio 28 ir 29 d. Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje – spektaklio „Pabudimas“ pagal Antano Škėmos pjesę premjera.

– Kartais esi apibūdinamas kaip teatro chuliganas-maištininkas. Kaip pats save matai?

– Nematau. Nebent pasižiūriu į veidrodį kartais (juokiasi). Bet tai darau retai. Aš nežinau, kodėl sugalvoja kažkas, kad esu chuliganas ar maištininkas. Aš nežinau, čia kažkoks keistas dalykas: jei žmogus bando sakyti kažką atviriau, tai jau yra maištas, provokacija. Aš manau, jog tai, ką aš darau, kuriu, Vakarų kultūroje jau seniai yra norma, ne kažkokia marginalija ar maištas.

Esmė, kad mums čia, Lietuvoje, viskas turi būti aišku, turi būti labai toks konkretus, suprantamas, pamokantis teatras, su kažkokiomis metaforomis, simboliais, kurie žmones turėtų tarsi ugdyti doresniais, geresniais, bet neatskleidžia iš tikrųjų koks šiandien yra žmogus. AAT mes bandom atskleisti tai, kas vyksta su šiandieniniu žmogumi. Tai, greičiausiai, todėl yra toks manęs, mūsų teatro įvardijimas – maištavimas.

– Kodėl AAT teatro veikla vystoma Vilniuje? Ar aplinka, esanti čia, diktuoja kūrybines temas? Ar žiūrima globaliau?

– Tai aišku, žiūrima globaliau, ir norėtųsi žiūrėti dar globaliau nei dabar, bet yra susidariusi tokia liūdna situacija, arba jausmas, galbūt dar taip galima būtų įvardyti – ne tiek liūdnas, kiek nostalgiškas, kad mūsų teatras dar šiek tiek vėluoja su atvirumu. Ir netampa aikštele, kurioje būtų galima daugiau kalbėti šiandienos aktualijomis arba šiandienos temomis.

Norėtųsi žymiai greičiau tai daryti, bet jei kartais paskubam, tai visada susiduriam su tokiu dalyku, kad spektaklis tampa „nežiūroviškas“. Jo nesirenka žiūrovas. Turbūt todėl daug kūrėjų daro tą patį, daro nuolaidas dėl žiūrovų, aš kalbu ne apie bilietų nuolaidas, o apie menines nuolaidas, tam, kad žiūrovą po truputį augintų, bet... Man atrodo, kad reikia kardinalesnių ėjimų, į viską pažiūrėti kardinaliau, braukti kažkokią ribą, perskyrą tarp to buvusio, to įprasto teatro ir keliauti į drąsesnes paieškas.

– Ką AAT teatras sau leidžia? Ar kūrybine, socialine prasme leidžiate sau daugiau, nei įprasta teatro kūrėjams Lietuvoje?

– Aš iš viso manau, kad iš esmės žmogaus prigimtis yra būti laisvu. Jis gimė būti laisvu ir man apskritai tai yra svarbiausia gyvenime. Nežinau, ar tai pavadinti sąvoka, ar apibrėžtimi – ieškoti savo laisvės, asmeninės laisvės, individualumo; o jo galima pasiekti tik per sąmoningumą, aš taip manau. Labai daug žmonių bijo būti sąmoningais. Arba apsimeta sąmoningais, nors vadovaujasi kitų žmonių sąmoningomis spekuliacijomis. Jie neina savo keliu, nerizikuoja, bijo. Tas pats vyksta su kūrėjais. Labai keista tendencija kūryboje yra komfortabilumas.

Atsiranda tokia „noriu išgyventi“ kūryba. Pradedama kurti tai, ką pasiūlo, vėl lieka režisieriaus, kaip monarcho, patriarcho statusas didžiulis, nes jis viską renkasi: medžiagą, aktorius ir tada aktorius turi paklusti, dažniausiai visi ir paklūsta... Čia toks labai užsisenėjęs dalykas, nesuprantamas paradoksas, kad va „čia nerandu laisvės“. Atrodo, tie patys žmonės, kūrėjai, jie aktyviai reiškiasi socialiniame gyvenime, visuose socialiniuose tinkluose, reiškia ten savo nuomonę ir požiūrį atvirai, bet kūryboje daro visiškai jiems net nepriimtinus, tolimus jiems dalykus. Tai tada apie kokią meno laisvę galima kalbėti?

– Kada tau nuogas kūnas yra būtina išraiškos priemonė, kuriant spektaklį? Ar nemanai, kad tavo darbuose ji kartojasi per dažnai, todėl gal jau yra neįdomi, neišteisinta?

– O kodėl apsirengęs kūnas netampa neįdomus? Čia irgi klausimas, nes man nuogas kūnas susijęs su laisve, su atvirumu, tai, kad „aš galiu būti nuogas prieš jus visus“ arba stovėti, kaip aktorius ir va, jūs matot va tokį mane, visą. Aišku, vis tiek kartais išlieka tam tikros kaukės personažų, bet tai yra atviriausias momentas. Aš manau, kad kiekvienas, kuris pabandytų atsistoti prieš auditoriją nuogas, tą pats suprastų. Suprastų tą jausmą, ką reiškią stovėti nuogam prieš pilną žmonių auditoriją ir tą santykį, tą žiūrovų vis dar nepatogų santykį.

Aišku, vis tiek, kad ir koks – teigiamas ar neigiamas tas santykis yra reiškiamas, reiškia, kad jis vis tiek yra. Reiškia, kad mes tikrai nesam iš jo išsilaisvinę. Čia jau atsiranda ir religinės normos visos, kurios žmogaus kūną užslapsto, įvairios mūsų psichologinės traumos ir panašiai. Aš tiesiog manau, kad nuogo kūno reikėtų dar daugiau Lietuvoje, ir ne tol, kol atsibos, o tol, kol mes priimsime tai, kad nuogas kūnas nėra kažkoks maištas ar provokacija. Nuogas kūnas yra normalus dalykas. Nes mes juk visi esam nuogi, gimstame nuogi. Tada nebūtų to priekabiavimo tiek daug, nebūtų tiek daug kažkokių gašlių minčių, jeigu mes nuogą kūną dažniau matytumėme, kaip normą.

– Kokia buvo/yra įsimintiniausia žiūrovo reakcija gyvai/internetinėje erdvėje?

Gyvų įsimintiniausių yra tikrai nemažai. Daug yra tų kartų buvę. Buvo, kad žiūrovas pašoka iš savo vietos ir pradeda rėkti, kad „uždarysim šitą teatrą“, tada dar koridoriuj rėkė. Yra lipęs žiūrovas per kitus žmones ir šaukęs ant aktorių „Ką jūs čia veikiat, ką jūs čia darot?“.

Galbūt svarbiausia reakcija, kurią sužinojau po ilgo laiko, buvo, kai žmogus atėjo padėkoti į Menų Spaustuvės recepciją ir pasakė „nežinojau, kaip susisiekti su tais žmonėmis, bet noriu padėkoti už spektaklį „Klamo karas“, nes aš per jį supratau, kad esu netinkamoje profesijoje“; sakė, kad išėjo iš savo darbo, iš mokytojo darbo, ir, kad dabar jis yra be galo dėkingas. Kad visa tai įvyko spektaklio dėka. Aš manau, tai įsimintiniausias dalykas.

Kaip jauteisi, kai sužinojai, kad esi įtrauktas į Europos teatro sąjungos prizo „Naujosios teatro realybės“ kandidatų sąrašą? Kaip matai savo kūrybą Europos teatro kontekste?

Kažkaip jaučiausi taip, kad iki šiol, turbūt, dar nesuprantu, ar tai yra tiesa. Nors sako, kad tiesa, aš kažkodėl vis dar galvoju, kad tai nesąmonė (juokiasi). Nežinau, nieko nepadariau aš tokio, kad būtų kažkas kitaip. Aš nesijaučiu nusipelnęs kažkuo daugiau nei daugelis žmonių.

– Sunkiausias AAT etapas. Ar buvo/yra toks? Kokie liūdesiai aplanko kūrybinę komandą?

– Kartais būna tie etapai, kai norisi uždaryti šį teatrą. Nematau prasmės kartais. Aišku, jauti ir žinai, kad yra tų žmonių, kuriems reikia šito teatro, bet jų yra labai mažai. Labai didelės pastangos dedamos, kad AAT gyvuotų ir egzistuotų. Apskritai aš dažnai klausiu savęs, kam reikalingas teatras?

Dažnai iškeliu klausimą, ar iš viso dar reikia teatro, ypač Lietuvai, jeigu jis nepadeda žmogui kasdienybėje, kasdieniniam gyvenimui, išskyrus tuos atvejus, kai jis nueina atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos. Aš šito nesuprantu. Teatras neturėtų būti šezlongas arba minkštas fotelis su spragėsiais ir kelių ritmų šūdina muzika. Aš manau, jog teatras turi kažką pasakyti, tam, kad žmogus galėtų save keisti, keistis.

Nerandu kol kas atsakymo, kaip atvesti į teatrą žmones, kurie yra nusivylę juo, kurie jį laiko buržuazinės klasės menu ar kultūros dalimi, ar net ne kultūros dalimi, o tiesiog ta vieta, kur renkasi bobutės su paltais pažiūrėti gražių vaizdų, skambant klasikinei muzikai. Kaip atvesti tuos alternatyvius žmones, kurie patys knaisiojasi tame, vadinkime, gyvenimo sąvartyne, patys ieško savęs, pasiklydę, nerandantys gyvenimo prasmės, nes ieško jame gylio. Kaip juos atvesti? Jie lyg ir patys po truputį pradeda eiti į teatrą, bet ką reikia padaryti, kad įvyktų susijungimas su tais žmonėmis?

Norėčiau daugiau ir diskusijų su jais, bendravimo. Labai sunku bendrauti. Po spektaklio niekaip neįvyksta diskusijos Lietuvoje. Gaunasi taip, kad tu, kaip kūrėjas, turi atsakinėti į klausimus, tokius, kur maždaug viskas yra aišku. Bet nesidalinama nuomone, neduodama grąžos, neinama į konfliktą, konstruktyvų, turiu omeny. Ne tokį, kur vyktų kažkokios muštynės ar rietynės, bet tiesiog norėtųsi, kad įvyktų diskusija. Kad galėtume kalbėtis kartu, kaip mes galėtume kurti teatrą, kaip kartu jį keisti, kad jis būtų šiandieninis.

– Kokie ypač nepatogūs klausimai dabar yra svarbūs teatrui?

– Aš manau, kad vienas nepatogiausių klausimų, ir amžinų klausimų teatrui, gyvenimui – kas yra žmogus? Tai yra labai nepatogus klausimas, nes aš nežinau, kiek kartų ir kaip jau yra bandoma surasti atsakymą. Man labai patinka knyga „Žmogaus miestas“. Mes galime kalbėti apie šiuolaikinę architektūrą, apie šiuolaikinius automobilius, šiuolaikinę industriją, mašineriją. Bet kaip mes galim kalbėti apie šiuolaikinį žmogų, kai išvis dar nežinome, kas yra tas žmogus. Tada kyla tokia mintis, ji irgi man kažkaip susijungia su dar viena knyga – „Mes niekada nebuvome modernūs“.

Tos dvi knygos man skaitant kažkaip labai suvedė mintis į vieną tašką, kur susidūriau su tokia filosofine ironija, kad iš tikrųjų, visada bandai suprasti, atsakyti, kas yra žmogus. Vieni sako, kad tai pats baisiausias gyvūnas, kiti, kad išmintingiausias, bet atsakymo vis tiek nėra. Turbūt to atsakymo išvis nėra. Nemanau, kad mes galime į šitą klausimą atsakyti.

Nebent mediciniškai. Nors ir čia daug niuansų. Ar mes išvis esame ištyrę žmogų, žmogaus smegenis, kodėl sakom, kad žmogaus smegenys veiklios tik tiek ir tiek procentų. Aš nemanau, kad jos žmoguje yra šiaip sau. Tik kaip koks mėsos gabalas skirtas šiaip sau, dėl funkcijos. Daug dalykų ir šitoj srity dar tikrai nėra išsiaiškinta. Tad manau, kad būtent šis klausimas šiandien yra vienas sudėtingiausių ir aktualiausių klausimų.

Antrasis klausimas – kas yra Dievas? Ar jis yra? Šiuo klausimu visada prasideda painiava – religinė painiava, filosofinė painiava... Čia prasideda karai. Čia yra toks nepatogus klausimas, kad jį dažniausiai sprendžiame apsibrėždami teritorijas, apsibrėždami sąvokas, rašydami traktatus, iškeldami stabus, žudydami dėl vieno Dievo tą, kuris tiki kitu Dievu. Todėl tai yra tikrai nepatogus klausimas mums visiems.

– Trys ryškiausios dabartinės Lietuvos visuomenės ydos (socialiniai absurdai)?

– Socialiniai absurdai? Man socialinis absurdas yra trumpų distancijų sprogstamos bombos. Trumpi įvykiai – kažkas atsitinka, įvyksta greitas sprogstamasis ryšys facebook´e, kad „kaip tai blogai“, „kaip taip galima“ ir panašiai, ir po trijų savaičių nebeegzistuoja tas įvykis. Nebėra. Jo kaip ir nebuvo. Niekaip negaliu patikėti tuo, kad mes tokie trumparegiai, ar kaip pasakyti. Trumpų distancijų bėgikai. Laukiam, kas vyks toliau, laukiam, kol vėl kažkas kita atsitinka, vėl mes parėkiam ir vėl einam ramiai gyventi, bet nesprendžiam niekaip viso to.

O kitas dalykas, absurdas, lietuviška yda man – susitaikymas. Mes, lietuviai, taip išmokę lengvai išgyventi, aš nežinau... Mes bet kur galėtume išgyventi. Negyvenama sala tikrai jokiam lietuviui nebaisi, nepavojinga. Mus gali visaip kankinti.

Gali kelti kainas – vieną dieną parėksim, kitą dieną vis tiek eisim pirkti. Gali mažinti atlyginimus, gali didinti mokesčius, gali meluoti, tvirkinti – priprantam. Man tai yra pats didžiausias absurdas. Kažkaip atrodo, kad jei kas ateitų ir pasakytų, kad va, bus toks įstatymas, kad žmonės, gyvenantys per dideliuose butuose, turės dalintis jais su kitais žmonėmis, kad butai bus atitverti sienomis, tai man atrodo, įvyktų trijų savaičių streikas, rėkimas, o po to visi susitaikytų ir gyventų.

– Vienas spektaklis, kurį rekomenduotum pamatyti?

– Pippo Delbono „Orchidėją“. Ir šiaip, Pippo Delbono spektaklius žiūrėti, nes jautresnių spektaklių nesu matęs. Vienintelis kūrėjas, kuris mane pravirkdo. Jis yra toks drąsus dalintis ta švara, asmeninio gyvenimo švara, atvirumu, kad tai tampa be galo jautru.

„Orchidėjoj“ nufilmuoti savo mirštančią motiną ir atsisveikinimą su ja, tai rodyti viešai, pačiam skaityti viską... Kai scenoje negalią, ydas turintys žmonės dalinasi savo istorijomis, savo gyvenimu. Nežinau. Man tai yra didžiausias grožis. Čia yra visos religijos.

– Ko dabar labiausiai norėtum palinkėti žmonėms?

–Aš visąlaik linkiu vieno dalyko, ir tai yra tai, ko aš pats visada siekiu – sąmoningumo. Ir neapsigauti, kad tas sąmoningumas atrandamas kažkur greitai interneto portaluose, knygose „kaip greitai susirasti draugų“, „kaip greitai užsidirbti pinigų“, „ką sąmoningas žmogus turi žinoti“, ar panašiai.

Aš manau, kad sąmoningumas yra ilgas darbas su savimi, su aplinka, savęs ir kitų aplink esančių žmonių stebėjimas. Reikia atskirti tai, ką tu atrandi pats, asmeniškai, ir tai, kas tau yra primetama. Tai, ko dažniausiai siekia visos sistemos, įvairios valdžios galios instancijos – yra būtent atimti iš mūsų mus pačius, mūsų nuosavas mintis ir pripildyti mus jų fast food´u. Jis atrodo patrauklus ir lengvai prieinamas, todėl mes dažnai paslystam ant jo ir prarandame patys save.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"