Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Alister McGrath. C. S. Lewisas ir tikėjimo gyvenimas

 
2018 04 01 21:13
pixabay.com nuotrauka

C. S. Lewisas išlieka vienas žinomiausių šiandienos autorių. „Narnijos kronikos“ įtraukia ne tik vaikus, bet ir jų tėvus. Ne visi rašytojai po mirties sulaukia sekėjų ir iš kitos kartos, tačiau Lewisui tai pavyksta. 

Alisteris McGrathas – anglikonų kunigas bei vienas žymiausių C. S.Lewiso tyrinėtojų. Jis taip pat yra ir Oksfordo universiteto istorinės teologijos profesorius bei Harriso Manchesterio koledžo vyresnysis mokslo darbuotojas. Šis tekstas parengtas pagal jo paskaitą, skaitytą Vilniaus Bernardinų bažnyčios koplyčioje 2013 metais.

„Visi kažko ilgimės, tačiau pasiekus, ko, regis, siekėme, suprantame, kad mūsų svajonės žlugo, sudužo. Tad kaip galėtume interpretuoti šį bendražmogišką patyrimą?“

C. S. Lewisas išlieka vienas žinomiausių šiandienos autorių. „Narnijos kronikos“ įtraukia ne tik vaikus, bet ir jų tėvus. Ne visi rašytojai po mirties sulaukia sekėjų ir iš kitos kartos, tačiau Lewisui tai pavyksta. Šiandien jo knygų parduodama daugiau nei autoriui dar gyvam esant. Lewisas, kaip ir jo draugas bei kolega iš Oksfordo universiteto J. R. R. Tolkienas, išgarsėjo savo fantastine literatūra akademinėje bei populiariojoje kultūroje. Naujai ekranizuoti literatūros kūriniai didelio biudžeto filmuose tebedaro nemažą įtaką mūsų vaizduotei. Nors penktojo dešimtmečio Anglija, kai rašė Lewisas, mums atrodo labai tolima, įspūdingi Narnijos vaizdiniai nepavaldūs laiko poveikiui.

Ilgametis autoriaus draugas Owenas Barfieldas kartą yra pasakęs, kad „buvo keli C. S. Lewisai.“ Vieną jau įvardijome – tai garsus vaikų literatūros autorius. Nors Lewisas neturėjo savo vaikų, sugebėjo sukurti vaikams suprantamą kalbą, kas dažnam autoriui tampa išbandymu. Lewiso kūrybą tyrinėjantys mokslininkai daro prielaidą, kad jis gebėdavo grįžti į savo vaikystę ir atsiminti, su kokiu pasimėgavimu pats skaitydavo tokias knygas kaip „Pasakaitė apie voveriuką Riešutuką“ (The Tale of Squirrel Nutkin). Tiesa, Lewisas turėjo talentą rašyti fantastinę literatūrą, skirtą ne tik vaikams. Daug kas su malonumu skaitė jo fantastinę (Science Fiction) trilogiją, o gyvenimo pabaigoje parašyta knyga „Iki įgysime veidus“ (Till we have Faces) laikoma vienu geriausių jo kūrinių.

Lewisas atliko ir solidžius akademinius literatūros tyrimus, kurių neabejotiną reikšmę liudija tai, kad jis buvo paskirtas vadovauti Kembridžo universiteto Viduramžių ir Renesanso literatūros katedrai. Taip pat C. S. Lewisas buvo išrinktas Britų akademijos nariu. Nepaisant to, kad šis autorius lengvai valdė plunksną, jis buvo „akademinis sunkiasvoris“.

Tačiau yra dar vieno tipo Lewiso rašytos knygos, kurios vis dar plačiai ir noriai skaitomos – krikščioniškosios apologetikos veikalai, kurių svarbiausias yra „Tiesiog krikščionybė“ (Mere Christianity).

Dauguma šią knygą nurodo kaip svarbiausią jų skaitytą krikščionišką knygą, nors ji išleista net prieš šešiasdešimt metų – 1952-aisiais. Ši knyga daug kam atvėrė intelektualinį ir dvasinį kelią, vedantį į gėrėjimąsi krikščionių tikėjimu. Jungtinėse Amerikos Valstijose vykdomų apklausų rezultatai rodo, jog „Tiesiog krikščionybė“ nuolatos įvardijama kaip svarbiausia XX amžiaus krikščioniška knyga.

Aš taip pat esu vienas iš tų, kurie atrado Lewiso idėjų svarbą tikėjimui. Krikščionybę atradau 1971-aisiais, o prieš tai buvau ateistas. Kai pradėjau mąstyti apie savo tikėjimą, draugai paskatino susipažinti su Lewiso kūryba. Įdomu, kad tebeturiu kelias dar 1974-aisiais įsigytas Lewiso knygas. Sunku žodžiais apsakyti, ką tuo metu radau šiose knygose, taip pat tai, ką ir toliau randu šiandien.

Atrodo, kad Lewisas sugebėjo pristatyti krikščionybę taip, jog patenkino mano intelektinį troškulį ir tuo pat metu žadino mano vaizduotę. Jam ne tik pavyko išsakyti keletą gerų dalykų, bet panašu, kad jam pavyko tuos dalykus gerai pateikti. Šiomis dienomis taip pat skaitau Lewiso kūrybą. Iš tiesų skaitau jo kūrinius iš naujo ir atrandu tai, ką praleidau skaitydamas pirmaisiais kartais. Atrodo, kad ten visada yra papildomų reikšminių sluoksnių, kuriuos reikia atidengti: geri vaizdiniai, kurie gali būti panaudojami pamokslams, ar elegantiški Lewiso kalbos posūkiai, kuriuos prisiminus galima tiesiog pasimėgauti.

Visgi tai, ką Lewisas pristatė „Tiesiog krikščionybėje“, nebuvo tik teiginių apie tikėjimą rinkinys. Austinas Farreras, kuris buvo Lewiso kolega Oksfordo universitete, įžvalgiai pastebi, kad Lewisas priverčia mus „manyti, jog klausomės įrodinėjimo“, kai iš tiesų „mums pristatomas vaizdinys, kuriame slypi įsitikinimas“. Šis vaizdinys atliepia žmogaus tiesos, grožio ir gėrio ilgesį. Lewisui pavyksta meistriškai atskleisti, kad tai, ką regime ir patiriame, dera su Dievo idėja.

Lewisui krikščionybė yra „didelis paveikslas“, kuriame patyrimo ir stebėjimo gijos sudaro įtikinamą raštą. Pirmoji „Tiesiog krikščionybės“ dalis yra pavadinta „Teisingumas ir neteisingumas kaip raktas pasaulio prasmei suprasti“. Svarbu atkreipti dėmesį į šį atsargiai parinktą terminą „raktas“. Lewisas pastebi, kad pasaulyje gausybė tokių „užuominų“, bet vienas paskiras „raktas“ nieko neįrodo. Tik sudėję kartu šias „nuorodas“, turime pagrįstą pagrindą tikėti Dievą. Šie raktai ir yra gijos, sudarančios visuminį Visatos raštą.

Knyga „Tiesiog krikščionybė“ prasideda nuo kvietimo pamąstyti apie du diskutuojančius žmones. Norint nuspręsti, kuris yra teisus, o kuris klysta, reikia, kad besiginčijančios pusės pirmiausia sutartų dėl normos arba standarto, kurį abi pripažįsta kaip privalomą ir patikimą. Lewisas parodo, kad visi mes suvokiame, jog yra kažkas „aukštesnis ir galingesnis“ nei mes. Tai objektyvus standartas, kurio žmonės laikosi ir tikisi, kad kiti jo laikosi – „tikras įstatymas, kurį sukūrėme ne mes, tačiau visi privalome jam paklusti.“

Visgi, nors visi ir žino apie šį įstatymą, nė vienam nepavyksta gyventi pavyzdingai jo laikantis. Pasak Lewiso, „žinių apie mus pačius ir Visatą pagrindą“ sudaro moralinis įstatymas ir mūsų supratimas, kad neįstengiame jo laikytis. Šis supratimas turėtų „kelti mums įtarimą“, kad ten yra „Kažkas, kas valdo Visatą, taip pat tai, kas manyje atsiskleidžia kaip įstatymas, raginantis elgtis teisingai, o pasielgus netinkamai – jaustis nepatogiai ir būti atsakingam už tai.“ Lewisas teigia, jog tai nurodo į Visatą valdantį protą, kuris dera su krikščionių Dievo idėja.

Antra įrodymų linija yra paremta mūsų patiriamu ilgesiu. Šį požiūrį Lewisas pirmiausiai išsakė pamoksle „Šlovės svoris“, 1941-ųjų lapkritį Oksforde. Vėliau, ruošdamasis radijo laidoms, šį įrodymą redagavo ir jis tapo lengviau suprantamas. Apibendrintai šis įrodymas skamba taip: „Visi kažko ilgimės, tačiau pasiekus, ko, regis, siekėme, suprantame, kad mūsų svajonės žlugo, sudužo. Tad kaip galėtume interpretuoti šį bendražmogišką patyrimą?“

Pasak Lewiso, mūsų patiriamas žemiškas ilgesys tėra mūsų tikrųjų namų „savotiška kopija, aidas ar miražas“. Autorius sukuria „įrodymą, pagrįstą troškimu“ ir primena, kad kiekvienas troškimas turi ir savo objektą. Poreikis yra patenkinamas, kai objektas pasiekiamas arba patiriamas. Šio natūralaus troškimo patenkinti transcendentinį troškulį negali numalšinti jokios šio pasaulio priemonės. Tai reikštų, kad transcendentinis troškulys turėtų būti numalšinamas anapus šio Pasaulio – Pasaulyje, į kurį nurodo šio Pasaulio daiktų tvarka.

Lewisas teigia, kad krikščioniškas tikėjimas šį ilgesį aiškina kaip raktą į tikrąjį žmogiškosios prigimties tikslą. Dievas yra galutinis žmogaus sielos užbaigėjas, vienintelis žmogaus džiaugsmo ir laimės šaltinis. Kaip alkis nurodo tikrą žmogaus poreikį, kurį galima patenkinti maistu, taip šis dvasinis alkis yra tikras poreikis, kurį gali patenkinti Dievas.

„Jei savyje pastebiu troškimą, kurio niekas šiame Pasaulyje negali patenkinti, gali būti, kad buvau sukurtas kitam Pasauliui.“ Dauguma žmonių, kaip sako Lewisas, patiria ilgesį, kuris negali būti nuslopintas pasitelkus laikinas ar sukurtas priemones. Šis ilgėjimasis, kaip ir supratimas apie gėrį ir blogį, yra dar vienas „raktas“ į Visatos prasmę.

Lewisas teigia, kad krikščionybė gali apimti viską, ką mes stebime ir patiriame, turint galvoje ir du minėtus teiginius apie moralę ir troškimą. Šis požiūris Lewiso apologetikai buvo ypač svarbus, nes tai jam pačiam tapo veiksmingu įrankiu, aiškinant dalykų prasmę. Krikščionybė suteikia žemėlapį, apimantį tai, ką stebime šalia savęs ir savo viduje. Šią mintį geriausiai iliustruoja trumpas teiginys, kurį Lewisas išsakė per paskaitą, skaitytą Sokrato klube Oksforde karo metu: „Tikiu krikščionybe taip, kaip tikiu, kad saulė patekėjo – ne tik dėl to, kad ją matau, bet dėl to, kad dėl jos regiu visa kita.“

Krikščionybė suteikia žemėlapį, apimantį tai, ką stebime šalia savęs ir savo viduje.

Lewisui krikščionybės pasiūlytas realybės matymo būdas yra rezonanso įžvelgimas tarp teorijos ir to, koks pasaulis mums atrodo esantis. Lewisas naudoja stebėtinai mažai muzikinių analogijų savo išspausdintuose veikaluose, tačiau jo požiūris leidžia tikinčiam žmogui išgirsti kosmoso harmoniją ir suvokti jos estetiškumą. Net jei šiuose aiškinimuose yra keli loginiai netikslumai, kuriuos dar reikia šiek tiek paaiškinti.

Pažvelgėme į Lewisą kaip į apologetą. Tačiau koks gi tas „Narnijos kronikas“ parašęs Lewisas? Tyrimo, atlikto 2008 m., rezultatai parodė, kad dauguma Anglijos žmonių svarbiausiu Lewiso veikalu laiko kūrinį „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“. Ši „Narnijos kronikų“ dalis laikoma pagrindine. Taigi, kaip Oksfordo senberniui, kuris neturėjo savo vaikų, pavyko parašyti šį klasikinį veikalą? Kuo „Narnijos kronikos“ taip domina žmones? Ir kodėl ši istorija tebetraukia dėmesį net praėjus penkiasdešimčiai metų po autoriaus mirties 1963-iųjų lapkritį?

Vaikystėje Lewisas mėgo istorijas, o krikščionybė jį menkai tedomino. Vėliau jis pats mąstė, kaipgi pasakojimai galėjo padėti priimti tikėjimą, kurio anksčiau jis nei suprato, nei vertino. Gal istorijos atvėrė tikėjimo džiaugsmą ir nuostabą, ko autoriui reikėjo palaukti du dešimtmečius? Gali būti, kad Lewisas rašė knygas, kurias pats būtų mielai skaitęs vaikystėje. Šios knygos jaudino jo vaizduotę ir kartu padėjo pasiūlyti kitiems tai, ką pats vadina „vaizdingu kvietimu“ į krikščionybę. „Narnijos kronikose“ religinis simbolizmas itin svarbus.

Aslanas, kilnusis Narnijos liūtas, yra vienas geriausių tokio simbolizmo pavyzdžių. Tikriausiai niekas neabejoja, jog pagrindinis „Narnijos kronikų“ veikėjas Aslanas yra vienas nuostabiausių Lewiso literatūrinių personažų. Panašu, kad pradėdamas rašyti „Liūtą, raganą ir drabužių spintą“ autorius nebuvo tiksliai nusprendęs, kokie bus veikėjai ir kaip bus plėtojamas siužetas. Aslanas „liūto šuoliais“ įžengė į Lewiso vaizduotę ir pasakojimas įgijo formą.

Aslanas – literatūrinė „Kristaus figūra“ – yra svarbiausias pasakojimo apie Narniją veikėjas. Kaip ir Jėzus yra krikščionių tikėjimo pagrindas. Lewisas Aslano istorija perteikia „realaus įsikūnijimo, nukryžiavimo ir prisikėlimo“ istoriją. Autorius mums nepasako, koks gi yra Jėzus Kristus – jis parodo, kokias savybes turi Aslanas, o skaitytojas pats gali pasirinkti, kurias savybes nori „išsinešti“. „Pabandykime įsivaizduoti, kas nutiktų, jei Narnija iš tiesų egzistuotų ir Dievo sūnus, mūsų pasaulyje tapęs žmogumi, tame pasaulyje taptų liūtu.“

Aslano personažui suteikta užduotis padėti žmonėms atrasti tiesą apie save pačius. Aslanas yra toks įtaigus, kad leidžia žmonėms išsilaisvinti iš saviapgaulės. Aslanas padeda įsisąmoninti nepatogią tiesą apie save.

Kitoje knygoje – „Burtininko sūnėnas“ – viskas pasisuka į blogąją pusę iš užburto miego pažadinus bjauriąją raganą Džiadis. Bet kas gi taip kvailai pasielgtų? Kas gi būtų toks beprotis, kad išlaisvintų jos piktąją galią? Digoris prisipažįsta, jog tai jis skambino varpu. Pirmiausia mėgina ne visai nuoširdžiai pasiteisinti. Tačiau kai Aslanas įdėmiai pažvelgia į jį, Digoris nebeišlaiko ir prisipažįsta suklydęs. Digoris nebebando savęs pateisinti ir prisiima atsakomybę už savo veiksmus. Aslano žvilgsnis, tarsi veidrodis, į kurį žiūrėdami pamatome tikrąjį save, priverčia ir Digorį pripažinti tiesą Aslanui ir sau pačiam. Tai yra kaip veidrodis arba kaip šviesa, atskleidžianti, kokie esame iš tikrųjų, kad ir kaip nemalonu tai būtų. Lewisas padeda mums suprasti, jog siekiant dorybės reikia sunaikinti nuodėmės galią ir priimti gėrio galybę. Anot Lewiso, abu yra galimi tik dėl Dievo malonės.

Tai geriausiai pavaizduota knygoje „Aušros užkariautojo kelionė“, kur berniukas Eustacijus Ražas atverčiamas atgal iš drakono. Ši scena sutartinai vadinama vienu dramatiškiausių religinio simbolizmo pavyzdžių, pateikiamų „Narnijos kronikose“. Savanaudiškas berniukas Eustacijus dėl „gobšaus drakoniuko“ minčių paverčiamas drakonu. Nors berniukas ir bando nusiplėšti drakono odą, jam tai nepavyksta – nusiplėšus vieną odos sluoksnį po juo pasimato kitas. Jis suvokia, kad iš tikrųjų tapo drakonu.

Pasirodęs Aslanas savo letenomis sudrasko drakono kūną. Liūto nagai dreskia labai giliai ir berniukui baisiai skauda – „tai baisiausia, ką esu patyręs“. Nuplėšęs drakono kailį, Aslanas nuneša sužeistą ir kraujuojantį Eustacijų prie šaltinio. Berniukas iš šaltinio pakyla apsivalęs ir atsinaujinęs. Berniuko panardinimo į šaltinį simbolinė prasmė atitinka Naujojo Testamento istoriją apie tai, jog pakrikštytas žmogus miršta sau, bet yra prikeliamas Kristui.

Lewisas per tokį religinį simbolizmą atskleidžia, kaip mes galime būti įkalinti jėgų, kurių negalime kontroliuoti. Drakonas simbolizuoja žmones įkalinančią nuodėmės galią. Ją gali panaikinti tik atpirkėjas – Aslanas, kuris Eustacijų išgydo ir atnaujina, atkuria tokį, koks buvo sukurtas.

Būtina pabrėžti dar vieną „Narnijos kronikų“ bruožą – istorijų svarbą. Tam tikra prasme „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“ yra pasakojimas apie pasakojimus. Kokiais pasakojimais galime pasitikėti? Liusei patekus į Narniją pasakoma, kad ši vieta užkerėta Baltosios raganos, kuri yra pagrobusi Aslaną, tikrąjį Narnijos valdovą.

Lewisas per tokį religinį simbolizmą atskleidžia, kaip mes galime būti įkalinti jėgų, kurių negalime kontroliuoti.

Kai Aslanas grįš, ateis pavasaris ir visi raganos kerai pranyks. Liusės broliui Edmundui pasakojama visai kita istorija – kad Narnija yra Baltosios raganos teisėta karalystė. Abi istorijos negali būti teisingos. Tad kuri gi iš jų yra tiesa?

Lewisas nori skaitytojui pasakyti, kad, dažnai to nesuprasdami, gyvename „pasakojimų suformuotuose pasauliuose“. Priimame tam tikrų istorijų prasmę – tai gali būti vadinama „metanaratyvais“. Bet kodėl? Vieni pasakojimai gali įkalinti žmones, kiti gali juos išlaisvinti. Lewisas skatina suvokti, jog krikščionybės pasakojama istorija yra tikra ir patikima. Ji leidžia suprasti, kas mes iš tiesų esame ir koks mūsų likimas.

Kaip ir buvo galima tikėtis, „Narnijos kronikų“ siužetas ir religinis simbolizmas padalija skaitytojus į dvi stovyklas. Vieni teigia, kad Narnija yra vaikiška nesąmonė. Kitiems tai – viską keičianti knyga. Pastariesiems ši įkvepianti, simbolių turtinga istorija primena, kad net ir silpnas ar kvailas žmogus gali būti pašauktas didiems dalykams šiame tamsiame pasaulyje; kad mumyse slypinti nuojauta leidžia suvokti tikrąją dalykų prasmę; kad Visatos širdyje yra kažkas nuostabaus ir didingo, o tai galima patirti priimant ir garbinant. Nesvarbu, ar Lewisas buvo teisus, ar klydo, iš jo paveldėjome vaikams skirtą pasakojimą, kuris, pasitelkus vaizduotę, leidžia rasti atsakymus į esminius gyvenimo klausimus. Knygos ateitis nekelia jokių abejonių.

Vertė Dalia Mackelienė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"