Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA

28-oji „Banchetto musicale“: vienintelė tikra varomoji jėga – meilė

 
2018 09 17 12:55
Scena iš teatralizuoto XVIII a. itališkų arijų da capo koncerto „Dramma da capo“. Solistė – Rūta Vosyliūtė.
Scena iš teatralizuoto XVIII a. itališkų arijų da capo koncerto „Dramma da capo“. Solistė – Rūta Vosyliūtė. Organizatorių nuotrauka

Mūsų dienomis žavimės bel canto solistais, o XVIII a. laikais visa Europa troško išgirsti tokius aria da capo atlikėjus kaip kastratai Farinelli, Senesino, sopranai Faustina Bordoni, Francesco Cuzzoni. Jų arkliukas buvo antrąją da capo atlikti improvizuojant, pratutinant pagražinimais.

Su šia muzikos forma supažindins 28-asis senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“: rugsėjo 19 d. sopranas Rūta Vosyliūtė ir baroko orkestras „Collegium musicum Riga“, vadovaujamas Mario Kupčio, pakvies į teatralizuotą XVIII a. itališkų arijų koncertą „Dramma da capo“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose. Klausytojų laukia afektų kupina italų baroko muzikos įvairovė, o meilė joje – vienintelė tikra varomoji jėga.

– Kada aria da capo forma atsirado ir ką šis terminas reiškia? – pasiteiravau programos sumanytojos Rūtos Vosyliūtės.

Da capo – itališkas muzikos terminas, reiškiantis „nuo pradžios“ (pažodžiui „nuo galvos“). Aria da capo – trijų dalių arija su pirmosios dalies repriza (pakartojimu).

Aria da capo žanras atsirado XVII a. pabaigoje. Daugelis mano, kad šią formą suformavo neapolietis kompozitorius Domenico Scarlatti, bet rankraščiuose radau, kad dar anksčiau, 1680 m., tokias arijas atlikdavo venecijiečiai. (Venecijoje, kaip ir Neapolyje, buvo stipri operos mokykla.)

Tačiau tuo metu ši muzikos forma dar nevyravo. Tik XVIII a. pradžioje aria da capo ištobulėjo ir kartu su kastratų dainavimo menu tapo pagrindine forma, kuri suteikia galimybę improvizuoti.

Dainininkai kastratai, ypač formavęsi Neapolyje ir sykiu mokęsi kompozicijos iš tokių mokytojų kaip, pavyzdžiui, Nicola Porpora, ne tik dainuodavo, bet ir komponuodavo muziką. Taigi pagal tas pačias idiomas, pagal kurias muzika buvo komponuojama, ji buvo ir improvizuojama. Kompozitorius palikdavo užrašytą tik skeletą, o jį išpuošdavo dainininkai. Aria da capo formos meninis kanonas solistui leidžia atsiskleisti, įpareigoja techniškai puikiai ir stilingai improvizuoti, ornamentuoti vokalinę partiją.

Improvizavimo praktika į solinį dainavimą ateina, galima sakyti, su grigališkuoju choralu, vėliau, Renesanso laikais, vystosi diminucijų forma (motyvo ar temos kartojimas dvigubai trumpesniais garsais; ornamentinis melodijos puošimas keleriopai smulkesnėmis natomis) ir, kaip manoma, tuo metu pasiekia aukščiausią lygį. Bet improvizavimas išlieka ir baroko laikais.

Aria da capo sudaro trys dalys: tema, jai pagal nuotaiką kontrastinga kita tema ir sugrįžimas į pirmąją dalį, tik šįkart ją reikia išpuošti.

Muzikinės formos atsitiktinai neatsiranda. Renesanso, baroko laikais atsigręžiama į antiką, į graikų filosofiją, dramą, kitus menus. Filosofas Aristotelis dar antikos laikais akcentavo mimezės – kartojimo, sekimo kuo nors, mėgdžiojimo, bet ne tikrovės kopijavimo svarbą menuose.

XVII a. prancūzų filosofas Rene Descartes‘as savo filosofiniuose veikaluose, tarp jų – traktatuose „Musicae Compendium“, „Les passions de l'âme“ („Apie sielos aistras“), dėsto afektų teoriją (afektas – stiprus susijaudinimas, staigus jausmų protrūkis; džiaugsmas, liūdesys, atgaila, pyktis; jautulys).

Menas, ypač muzika, turi galią sukelti afektą žmogaus sieloje. Bet psichologiškai svarbu, kad klausytojas spėtų atpažinti tą afektą, jį apmąstyti ir taip save ugdyti (anot R.Descartes‘o, „ugdyti savo gyvuliškas aistras“, instinktus). Taigi muzika turi ugdomąją galią, o aria da capo forma susijusi su dekartišku požiūriu į mimezę: jis suponuoja aistrų sustiprinimą per pasikartojimą, taip pakeičiant esamos aistros prigimtį, ir grįžimą apmąstant.

– Kokią programą klausytojai išgirs rugsėjo 19 d. Valdovų rūmuose jūsų koncerte per festivalį „Banchetto musicale“?

– Visos arijos, kurias atliksiu, parašytos aria da capo forma. Programa pavadinta „Dramma da capo“ – „Drama nuo pradžių“ arba „Drama iš naujo“.

Nors XXI a. klausytojas yra gal kiek kitoks, jo ratio ir emotio galbūt funkcionuoja kitaip nei baroko laikais, gal nebėra tokios vienovės (baroko epochoje buvo itin siekiama proto ir jausmų vienovės), jis išgyvena tokias pačias dramas kaip anuomečiai žmonės, tad pakartojimas turi prasmę.

Programą rinkausi kontrasto principu – skambės keturios kastratų ir keturios moterims skirtos arijos. Baroko laikais, kaip žinome, vyravo kastratų menas, bet Venecijos kompozitoriai kūrė muziką ir dainininkėms. Ne tik kastratus Carlo Broschi (Farinelli), Francesco Bernardi (Senesino), bet ir sopranus Faustiną Bordoni, Francescą Cuzzoni troško išgirsti visa Europa.

– Šiųmečio festivalio „Banchetto musicale“ devizas – „Meilė stipresnė už prievartą“. Ar daug jūsų arijose meilės?

– Pataikyta kaip į mano programos šerdį! Visa dramaturgija, kurią sukūrė režisierius iš Ispanijos Adriánas Schvarzsteinas ir padėjo įgyvendinti mano kolegė jau ne pirmame projekte Jūratė Širvytė-Rukštelė, paimta iš filmo „Orlandas“, kai moteris vaidina vyrą, vėliau tampa moterimi. („Orlandas“ – to paties pavadinimo Virginios Woolf romano ekranizacija, siurrealistinė žmogaus kelionė laiku, pasakojimas, trunkantis 400 metų, bei individo lyties metamorfozė, pabrėžianti sielos universalumą, nepaisant kūno apribojimų.)

Barokui travesti tipažai nebuvo svetimi (travesti – iš it. travestire „persirengti“ – aktorė, vaidinanti berniukus, paauglius, mergaites, taip pat vaidmenis, kuriuose reikia tam tikrą momentą persirengti vyru).

Dramaturgijos linija sukasi apie įvairiomis formomis išgyvenamą meilę – su pykčiu, pavydu, liūdesiu ir t. t. Galiausiai nugali ta meilė, kuri turi pasiaukojimo.

– Skelbiama, kad programa teatralizuota. Kaip atrodys tas teatralizavimas?

– Teatralizavimas prasideda nuo dramaturginės idėjos, kurią jau minėjau, o ją papildo minimali scenografija, barokiniai gestai, barokiniai šokiai, pagal barokines formas stilizuoti kostiumai, kuriuos sukūrė dailininkė Renata Valčik.

Teatralizuoto, interaktyvaus koncerto forma, manau, yra patraukli publikai, nes ji klausosi žiūrėdama ir vaizdas padeda išgirsti muziką.

Aš visada siekiu autentikos ir ji nėra susijusi tik su archeologiniu kasinėjimu. Autentiškas žvilgsnis XXI amžiuje – istoriškai formuotas atlikimas, istoriškai formuoti gestai, judesys, tarsi susiliejantys su muzika. Toks raiškos būdas, man regis, labai aiškiai komunikuoja su XXI a. žmogumi, kuris pripratęs prie judančių vaizdų, vaizdo klipų ir pan.

Kūrinius programai rinkau iš rankraščių, beveik neatliktą, Lietuvoje dar neskambėjusią muziką.

– Pritars baroko orkestras „Collegium musicum Riga“. Kas tai per kolektyvas?

– Kolektyvas susibūręs jau apie dešimtmetį. Jo iniciatorius – M.Kupčis, kuris pradėjo gaivinti baroko muziką Latvijoje, įkūrė Senosios muzikos katedrą Latvijos muzikos akademijoje Rygoje.

Orkestro muzikantai groja autentiškais instrumentais arba senųjų instrumentų kopijomis – Lietuvoje tokio neturime.

* * *

R.Vosyliūtė 2009 m. baigė vokalo bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas prof. Sigutę Stonytę. Vėliau plėtė ir tobulino savo žinias bei įgūdžius Italijoje, ten įgijo renesanso ir baroko dainavimo magistro diplomą su pagyrimu. Lietuvos muzikos akademijoje baigė doktorantūrą. Birželio 5-ąją pirmąkart skambėjęs koncertas „Dramma da Capo“ – tarsi R.Vosyliūtės doktorantūros studijų apibendrinimas.

Dainininkės kraityje – pirmoji vieta konkurse „Fatima Terzo“ (2011 m.), pasirodymai įvairiuose festivaliuose ir koncertuose su tokiomis baroko interpretacijos garsenybėmis kaip Sigiswaldas Kuijkenas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"