Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

„Tavo bažnyčios rūsys“: romanas negalėjo likti neparašytas

 
2018 04 20 15:00
Žydronė Kolevinskienė (kairėje), Petras Bražėnas, Vytautas Martinkus ir Jūratė Sprindytė pristatė naująjį rašytojo romaną „Tavo bažnyčios rūsys“.
Žydronė Kolevinskienė (kairėje), Petras Bražėnas, Vytautas Martinkus ir Jūratė Sprindytė pristatė naująjį rašytojo romaną „Tavo bažnyčios rūsys“. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Naująjį Vytauto Martinkaus romaną „Tavo bažnyčios rūsys“, gerokai pasvirusį į sakmę, per pusantros valandos mėgino aptarti pačios stipriausios ir, sakytum, literatūrologų priešakio pajėgos – Jūratė Sprindytė, Žydronė Kolevinskienė ir Petras Bražėnas.

Bet neskaičiusieji romano, nors ir pasiklausę literatūrologų, turėjo patirti sunkumų (kaip sako anglai „hard time“) bandydami suprasti, apie ką jis vis dėlto yra. Tarkime, per pristatymą buvo dažnai kartojamas kolchų karalienės Pitodoridės vardas, nors knygoje ji minima tik probėgšmais. Nemažo vertintojų dėmesio nusipelnė brangieji akmenys. Na, jie tikrai svarbūs, nes vienas iš dešimties romano veikėjų – alchemikas, akmenininkas Jeronimas.

Atsiliko nuo žibintininko

Vakarui prasidėjus P. Bražėnas prisipažino skaitęs V. Martinkaus knygą du kartus. Tada kukliau pridūrė, esą medžiagos joje yra dar bent dviem rimtiems skaitymams.

„Kai kas tikino klaidžiojęs po naująjį romaną lyg su žibintu. Man šis klaidžiojimas buvo sunkesnis. Pastebėjau, kad amžėdamas vis labiau atsilieku nuo V. Martinkaus“, – sakė literatūrologas.

Romano pasakojimas nukelia skaitytojus į Reformacijos laikus ir baigiasi XX amžiaus paskutinį dešimtmetį. Pats autorius savo kūrinį yra pavadinęs sakme apie retus giminės akmenis su epitafijomis jos personažams.

„Sakmė – retas, bet sėkmingas žanras, – sutiko P. Bražėnas. – Užtenka prisiminti Juozo Baltušio „Juzą“. Įsivaizduokite, autoriui teko susieti antikinį mitą ir per XVI-XVII amžių ateiti iki mūsų dienų. Tad yra apie ką pamąstyti.“

Prireikė visų žodžių

Romanui rašyti V. Martinkus paaukojo šešerius metus. Jam prireikė 104 124 žodžių. „Ir visi buvo reikalingi. Tad imkit tą knygelę, skaitykit ir tatai skaitydami permanykit“, – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ žodžiais „ing malonųjį skaitytoją“ prabilo autorius.

Jis sakė rašęs apie Reformaciją Lietuvoje ir mėginęs suprasti, kodėl jo protėviai, kilę iš šio judėjimo salelių Žemaitijoje, vis dėlto liko ištikimi katalikų tradicijai. „Tai romanas apie begalinį, bedugnį tikėjimą (tikėjimus) ir tokią pat begalinę, bedugnę meilę. Pamaniau, jeigu jame nebus meilės, negausiu paramos. Vis tiek negavau“, – prajuokino susirinkusiuosius V. Martinkus.

Romano audinys itin tirštas, pasakojimas – daugiasluoksnis. V. Martinkaus retortoje, kazėje, lydomi senieji užrašai, vaistininko archyviniai lapeliai, teismų protokolai, laiškai, personažų sapnai ir prisiminimai.

Kūrinys neriamas dvinariškumo principu: du žiedai, dvi valdovės, du draugai, dviejų šeimų istorijos, dvi seserys, dvi pusseserės... Gėris ir blogis, dieviškasis ir šėtoniškasis pradas, du žmogaus pradai. Viena knygos veikėjų tapo rašytojo žmona. Violetai Kamilei jis ir dedikavo taip ilgai lauktą romaną.

Strateginė pasakojimo ašis – stebuklingas žiedas, net du. Vienas atkeliavo iš antikos, o kitą, kopiją, XVI amžiuje Kėdainiuose išdegė alchemikas Jeronimas. Žiedų atsiradimo, klaidžiojimo per laiką ir erdvę istorija autoriui pasirodė visai tinkamas jaukas skaitytojoms ir skaitytojams vilioti.

„Galiausiai atėjo mintis, jog visus tuos šešerius metus kaip darbštus sodininkas ravėjau užmaršties piktžoles. Kasiau, sodinau, kad užauginčiau savą augalėlį, medelį, kuris man leistų pažadinti netobulą žmogaus atmintį. Greitai užmirštame daugelį dalykų, o ką esame užmiršę, mus veikia, varžo laisvę – neleidžia pabėgti nuo Lietuvos, senelių, tėvų, žmonų ar vyrų“, – kalbėjo V. Martinkus.

„Čia daug ir pramano“

P. Bražėnas papriekaištavo rašytojui, kam šis knygos viršelyje nepaminėjo kitų ne mažiau intriguojamų detalių, tarkime, apie giminę, kurios šaknys ateina iš XVII amžiaus Škotijos (didikų Gordonų linija), arba totorių Bairanų, gyvenusių Lietuvoje šešis šimtmečius.

Šie giminystės saitai – tikra tiesa ar autoriaus pramanas? Tokia dviprasmybė, gerai maskuojama gausios stilizacijos, tampa vienu romano bruožų. Jį pabrėžė ir knygos pristatyme kalbėjusios literatūrologės.

Romanui rašyti Vytautas Martinkus paaukojo šešerius metus, jam prireikė beveik 105 tūkst. žodžių.Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos
Romanui rašyti Vytautas Martinkus paaukojo šešerius metus, jam prireikė beveik 105 tūkst. žodžių.Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Rašytojas mėgino atsiriboti nuo istorijos. „Sakau, neskaitykite mano veikalo kaip vadovėlio, istorijos šaltinio. Čia daug ir pramano. Sodininkas, šio to neradęs, įdėjo kas pakliuvo po ranka. Gordonai – taip, garbinga giminės istorijos dalis. Nes būti susaistytam su Marija Stiuart, kitais asmenimis ir gyventi Lietuvoje, manau, yra garbinga. Tačiau nebūtina visko atskleisti“, – kalbėjo V. Martinkus.

„Opus magnum“

J. Sprindytė romaną „Tavo bažnyčios rūsys“ laiko V. Martinkaus opus magnum, įspūdingu viso gyvenimo darbu. Literatūrologė paramstė jį keliomis tezėmis, kaip akmenimis.

Anot jos, knyga sukonstruota pagal biblinę keturknygę, tuo šiek tiek primena ir šviesaus atminimo Petro Dirgėlos keturių tomų „Karalystę“. Romane puikiai jungiama istorija su išmone. V. Martinkaus teorinė prielaida teigia, jog šiais laikais istorinės tiesos ieškoti nebūtina. J. Sprindytei patiko romano žiedinė kompozicija: „Visa, kas baigiasi, krinta į pradžią.“ Romanas taip ir baigiasi, siužetas palaidojamas ten, iš kur kilo.

„Greitai užmirštame daugelį dalykų, o ką esame užmiršę, mus veikia, varžo laisvę – neleidžia pabėgti nuo Lietuvos, senelių, tėvų, žmonų ar vyrų.“

Personažai, pasak literatūrologės, pasirinkti labai apdairiai: alchemikas, kunigaikščiai, gydytojas, kariškiai, kunigas – visi gali pakelti istorinių pervartų krūvį, imtis ypatingos misijos. Per herojų likimus perteikiama gausi istorinė išklotinė.

Autorius blaiviai mato istorinę situaciją, viską vaizduoja santūriai. Romaną gaubia ypač humanizuojanti atmosfera.

Dabar V. Martinkaus stilius yra skaidresnis. Jis rašo trumpesniais, paprastesniais sakiniais, nors šie gana koncentruoti, net aforistiniai. Tai rodo per gyvenimą sukauptą išminį. „V. Martinkus puikiai suderino literatūrologo, vertybių ir estezės ieškotojo, istorinės prozos tyrėjo, eseisto, rašytojo ir filosofo kompetencijas“, – baigė J. Sprindytė.

Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Mėlynasis akmuo

Literatūros enciklopedija teigia, esą V. Martinkaus knygose siekiama plėsti ir modifikuoti tradicinę romano erdvę, naudoti naujas pasakotojo kaukes, naraciją marginti dokumentų citatomis, imituoti metraštininko tyrėjo kalbėseną.

„Toks apibūdinimas tinka ir naujausiam kūriniui. Keičiasi laikas ir erdvė, skirtingi pasakotojai kalba iš savo pozicijų. Pagrindinė istorija atsiskleidžia remiantis magišku galios daiktu – žiedu. Tas, kuris mūvi žiedą, gauna net trijų stichijų šilumos“, – aiškino literatūrologė Ž. Kolevinskienė.

V. Martinkus prieš keliolika metų apie vieną klasikinį tekstą yra sakęs: „Mitu derėtų vadinti šios knygos atsitiktinumą, netikėtą radimąsi. Ji negalėjo likti neparašyta.“ „Man atrodo, apie romaną „Tavo bažnyčios rūsys“ galima pasakyti beveik tą patį – jis negalėjo likti neparašytas“, – tvirtino literatūrologė.

V. Martinkus šiuo kūriniu atrado stebuklingąjį akmenį, išdegė jį, ir tai iš tiesų yra tas chalcedonas – mėlynasis akmuo.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"