Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

„Post futurum“ Ožio akimis

 
2018 03 12 10:21
Martyno Aleksos nuotraukos
Martyno Aleksos nuotraukos

Nuo ko Dievas ir Šėtonas pradeda kurti operą? Nuo reklamos. Chorui dainuojant „paparaciai, po paraliais“, į sceną išpuola jis – praėjusio šimtmečio fotografas su armonikėlę primenančia kamera ant išdidaus trikojo. Visgi būsimosios operos kūrėjams pozuoti greitai nusibosta, ir Dievas pramogaudamas paverčia fotografą Ožiu.

Tai toli gražu ne viskas, ką Oskaro Koršunovo režisuotoje operoje „Post futurum“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) tenka patirti aktoriaus Tomo Dapšausko vaidinamam personažui. Jau kitoje scenoje su didingu viduramžių užmoju Vytautas Didysis kalaviju apskritai nukerta Ožio galvą, tačiau ji netruks ataugti: juk paparaciai – neišnaikinami...

Man pačiam „Post futurum“ yra sunkus darbas: daug judesio, o dar kaukė ant galvos... Finale būnu šlapias nuo prakaito.

Ir nenuorama Ožys toliau uoliai dalyvaus visuose operos įvykiuose, tai susirangydamas Lietuvos valdovo krėsle, tai mėgindamas sutaikyti lietuvius su vokiečiais, tai galiausiai įamžindamas Nepriklausomybės akto signatarus visiems žinomoje istorinėje nuotraukoje.

– Tomai, kaip jūs atsiradote operoje „Post futurum“?

– Man tiesiog paskambino ir pasakė: „Ateik pasikalbėti, tavęs reikia šitam spektakliui“. Su O.Koršunovu jau anksčiau teko dirbti kartu statant operą „Meilės eliksyras“. Ten buvau vienas angelų.

Tuomet nuo viską smalsiai stebinčių angelų režisierius ir pradėjo formuoti operos sprendimą, o štai Ožio personažas „Post futurum“ repeticijose plėtojosi pamažu.

Iš pradžių Ožio scenoje buvo nedaug, vėliau dėl režisieriaus ir spektaklio choreografės Vestos Grabštaitės fantazijos jo vis daugėjo.

– Ožys nėra vien nešališkas stebėtojas: neretai jis demonstruoja savitą požiūrį į operoje vaizduojamus įvykius. Tarkim, lietuvių ir vokiečių politinio konflikto scenoje esate įsikūnijusi karo baimė...

– Taip, Ožys ragina priešingas stovyklas susitaikyti ir nepradėti mūšio. Bet jei lietuviai nebūtų nepriklausomybės reikalavę, nebūtų jos pasiekę. Politinės satyros spektaklyje galima įžvelgti ir daugiau: tarkim, įsitaisęs soste Ožys patenkintas glosto barzdą...

Man pačiam „Post futurum“ yra sunkus darbas: daug judesio, o dar kaukė ant galvos... Finale būnu šlapias nuo prakaito. Bet šis pastatymas žavus savo gyva, žaisminga improvizacija.

Kartais ir neplanuota: štai viename spektaklyje plunksna, kuri turėjo būti „įšalusi“ rašalinėje ant Jono Basanavičiaus stalo, „atšilo“ ir iškrito. Etiudą teko pratęsti: plunksna yra, bet sustingęs rašalas nerašo...

– Kokiuose LNOBT spektakliuose anksčiau esate vaidinęs?

Aktorius Tomas Dapšauskas be Ožio kaukės.
Aktorius Tomas Dapšauskas be Ožio kaukės.

– Pirmasis mano spektaklis LNOBT – opera „Madam Baterflai“. Pamenate lėlę – mažąjį Čio Čio San sūnelį? Man, dar studentui, teko garbė nuo pat premjeros valdyti ją kartu su britų lėlininkais. Dar minu triratį operoje „Sevilijos kirpėjas“, su kareiviais ir kontrabandininkais sukuosi scenoje aplink Karmen, šmėžuoju „Figaro vedybose“... Ir vaidinu pagrindinį personažą Zuikį Puikį to paties pavadinimo Sigito Mickio operėlėje vaikams.

– Esate labiau dramos aktorius ar šokėjas?

– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau magistro studijas Anželikos Cholinos vadovaujamame aktorių-šokėjų kurse, tad vaidinu ir dramos, ir šokio spektakliuose. Mano kurso draugai – baleto meistrai Martynas Rimeikis, Andrius Žužžalkinas, Igoris Zaripovas... Tačiau jie į studijas atėjo baigę Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrių, o aš, būdamas moksleivis, lankiau muzikos mokyklą ir šokau „Polėkyje“. Tuo metu šiame kolektyve tarp daugybės mergaičių tebuvome du vaikinai: dabartinis LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas ir aš. Mane pastebėjo choreografas Jurijus Smoriginas, pakvietė į savo kuriamą spektaklį. Bet teatras man ir anksčiau jau buvo pažįstamas: tėtis kurį laiką grojo teatro simfoniniame orkestre. Aš pats muzikos mokykloje grojau fleita, vėliau – baritonu, o pabaigiau su gitara rankose. Dabar pats dėstau šokį ir vaidybą Vilniaus dizaino kolegijos studentams.

Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui skirta Gintaro Sodeikos opera „Post futurum“ šiame sezone LNOBT bus rodoma gegužės 5 dieną.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"