Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

„Post futurum“: Jono Basanavičiaus Šėtonas nesugundė

 
2018 02 28 13:00
Nuo istorinės Vasario 16-osios neatsiejamas Jonas Basanavičius (repeticijos scenoje baritonas Dainius Stumbras). /
Nuo istorinės Vasario 16-osios neatsiejamas Jonas Basanavičius (repeticijos scenoje baritonas Dainius Stumbras). / Martyno Aleksos nuotrauka

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirta kompozitoriaus Gintaro Sodeikos opera „Post futurum“ jau pavadinimu, kuris reiškia „po ateities“, laužo įprastą laiko ir erdvės sampratą. Lietuviškos operos veiksmas rutuliojasi į Vasario 16-ąją, į Nepriklausomybės Akto pasirašymą, kuris tampa svarbia riba, kai turi prasidėti visų išsvajota ateitis.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) premjera (kovo 2, 3 dienomis), pasak libreto autoriaus Sigito Parulskio, meninėmis priemonėmis kalbės apie svarbius istorinius įvykius, tačiau, kaip jis pabrėžė, opera – ne istorinių dokumentų rinkinys. Tai modernus, šiuolaikiškas kūrėjų žvilgsnis į praeitį, prabėgus šimtmečiui po tos „ateities“.

Vienas iššūkių – kad Lietuvos valstybingumo šimtmečiui dedikuota opera būtų ir proginė, bet ir ne vienkartinė.

S. Parulskio „matrica“

Per būsimos premjeros pristatymą operos režisierius Oskaras Koršunovas prisipažino nesiekęs pernelyg daug visko iš anksto išpasakoti, jam norėjosi žiūrovui palikti netikėtumo įspūdį.

„Iššūkių turėjome nemažai. Kaip pavaizduoti istorines asmenybes, J. Basanavičių, ne kaip paminklą, o kaip artimą ir žmogišką asmenybę, kaip perteikti istoriją kaip svarbią ir patriotinę, bet kartu ir jaukią, – sakė O. Koršunovas. – Reikėjo atspirties taško, kaip galėtume istoriją pamatyti naujai.“

Kaip pasakojo režisierius, S. Parulskio pasiūlyta „matrica“ – viduramžiška misterija su Dievo ir Šėtono personažais – tapo atspirties tašku. „Dievo ir Šėtono atsiradimas operoje atvėrė daug galimybių, leido aprėpti ir valstybės, ir operos kūrimo temas, istoriškumą ir dabartį, postmoderniai pažvelgti ir į istoriją, ir į operą, – teigė režisierius.

Akivaizdu, kad žiūrovui bus gana netikėta istorinių įvykių „matricoje“, istoriškai svarbiuose ir scenografijoje atpažįstamuose Signatarų namuose išvysti ne tik J. Basanavičių, bet ir Vytautą Didįjį, be kurio tauta savęs neįsivaizduoja, taip pat Dievą ir Šėtoną. „Visa tai dėl to, kad suskambėtų esminės vertybės“, – aiškino O. Koršunovas. Jo teigimu, dažnai kartojami dalykai pabosta ir tampa negirdimi. Tad kūrėjams kalbant istorine tema siekta išvengti deklaratyvumo.

Operoje atsiranda ir išgalvotas epizodas – J. Basanavičiaus gundymas (Šėtonas žada jam sugrąžinti žmoną ir jaunystę, jei tik šis atsisakytų Lietuvos nepriklausomybės). O kas paneigs, kad kokių nors kitokių gundymų nebūta?

Į istoriškai reikšmingą laikotarpį kūrėjams žvelgiant šių dienų žmogaus akimis, kartais ir su humoru, puikiai pasitarnauja Dievo ir Šėtono personažai. Aptarinėdami pasaulio reikalus ir sukiodami savo kosminę ruletę jie stabtelėja ties valstybingumo šimtmetį švenčiančia Lietuva. Tai ir žiūrovui leidžia į save pažvelgti iš šalies. Pasirodo, Dievas Lietuvos nėra girdėjęs, tad Šėtonas paaiškina, kad tai maža valstybė, ir keisti gyventojai: vieni savo valstybę garbina, kiti jos nekenčia.

„Vienas iššūkių buvo ir tai, kad Lietuvos valstybės šimtmečiui dedikuota opera būtų ir proginė, ir ne vienkartinė“, – sakė LNOBT muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas.

Apie operos modernumą

Dievo ir Velnio personažai diskutuoja ne tik istoriniais klausimais, jie aptaria ir operos aktualumą šiandien. Lietuvai svarbų istorinį įvykį Šėtonas pasiūlo pavaizduoti kaip operą. Dievas įtikinėja, kad tai neįmanoma, kad tai miręs žanras. Šia provokacija režisierius stengiasi atsakyti į klausimą, ar iš tiesų opera gali būti šiuolaikiška. Tokia pasirinkta koncepcija, pasak O. Koršunovo, tampa žiūrovui kelione ne tik į istoriją, bet ir į pačią operą. „Kai klasikinė opera statoma šiuolaikiškai, kai moderniai interpretuojama, režisūriškai opera tampa labai įdomi“, – tikino O. Koršunovas.

Kaip pabrėžė R. Šervenikas, šiame pastatyme visi komponentai kaip niekada svarbūs. „Ypač tekstas. Kad nepamestų minties, žiūrovai turi viską aiškiai girdėti. Solistai stengiasi atitrūkti nuo kai kurių itališko dainavimo įpročių“, – sakė R. Šervenikas. Pasakojant istorinius įvykius operoje aktyviai dalyvauja choras – tauta, siekusi nepriklausomybės. Tame chore, pasak dirigento, išvysime visus signatarus, daugelį jų atpažinsime.

Signatarų namuose

Aptardamas dainavimo ypatumus R. Šervenikas pabrėžė, kad kai kuriems dainininkams teko dainuoti labai aukštai (ne aukštas natas), tad turintiems aukščio baimę tai irgi buvo iššūkis. Toks scenografinis sprendimas sugretino du paralelinius pasaulius – realistišką J. Basanavičiaus ir mirusiųjų, kuriame pasirodo jo jauna mirusi žmona Eleonora. Kaip prisipažino S. Parulskis, jam labai įdomūs pasirodė J. Basanavičiaus ir jo žmonos laiškai, kurių anksčiau nebuvo skaitęs.

„Pastebėjau, kad per repeticijas muzikantai, kai nedainuodavo, tiesiog negalėdavo atplėšti žvilgsnio nuo scenos veiksmo. Kai pamatėme J. Basanavičių, jis buvo toks panašus, kad net pamiršome tikrąją dainininko pavardę“, – juokėsi R. Šervenikas.

Visas operos pasakojimas apie mums reikšmingą istorijai laikotarpį sukasi Signatarų namuose, kurių fasado kopiją, suskaidęs į keturias dalis, scenografas Gintaras Makarevičius įvairiai jungia ir performuoja scenovaizdį. „Kartais pastato išorė tampa ir interjeru, – teigė jis. – Tik J. Basanavičiaus kabinetas paimtas iš kitur, jo Signatarų namuose juk nėra.“

Šimtmečio mainai

Ši opera – ne vienintelis projektas, skirtas valstybingumo šimtmečiui. Kaip sakė teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja Laima Vilimienė, kadangi šiemet šimtmetį mini trys Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija, buvo nuspręsta, kad kiekviena jų svetur parodys tris geriausius savo pastatymus – operą, baletą ir nacionalinį veikalą. Pirmiausia, gegužę, sulauksime estų gastrolių. Jie parodys Richardo Wagnerio operą „Tanhoizeris“, Eduardo Tubino baletą „Goblinas“ ir estų kompozitoriaus Peterio Salemo baletą „Geismų tramvajus“. Latviai spalio mėnesį atveš Charles'io Gounod operą „Faustas“, Edvardo Griego baletą „Peras Giuntas“ ir latvių kompozitoriaus Jurio Karlsono baletą vaikams „Karlsonas skraido...“

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Taline rodys Giuseppe's Verdi operą „Don Karlas“, Sergejaus Prokofjevo baletą „Romeo ir Džuljeta“ ir Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“. Rygos žiūrovams – taip pat „Don Karlą, „Čiurlionį“ ir choreografo Mauro Bigonzetti baletą „Piaf“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"