Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

„Nežinoma žemė. Šalčia“: apie periferiją ir siurrealų jos rūkelį

 
2018 03 21 13:00
Jonas Tertelis./
Jonas Tertelis./ Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Kurį Lietuvos miestelį pavadintumėte labiausiai siurrealistiniu? Kodėl Lietuvos nacionalinis dramos teatras vėl atsigręžia į periferiją?

2017 m. gegužės mėnesį LNDT Mažojoje salėje buvo parodytas spektaklis „Žalia pievelė“, sukurtas pagal Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir Visagino gyventojų pasakojimus. O šį mėnesį dėmesys bus sutelktas į Šalčininkų rajono bendruomenę, kurios prototipus Jono Tertelio režisuotoje premjeroje „Nežinoma žemė. Šalčia“ įkūnys teatro aktoriai.

Kviečiame skaityti radijo laidoje „Avanscena“ nuskambėjusį pokalbį apie dokumentiką teatre, Šalčininkų ypatumus ir kūrėjų poreikį tirti, pažinti bei kalbėtis. Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno skyriaus vadovę Kristiną Savickienę, vieną iš spektaklio dramaturgų Andrių Jevsejevą bei režisierių Joną Tertelį kalbino laidos vedėja Karina Metrikytė.

– Lietuvoje netrūksta miestelių, kurie savo situacija panašūs ar net identiški Šalčininkams. Kokie faktoriai lėmė, kad visa spektaklio kūrybinė komanda atsidūrė būtent šiame rajone?

Jonas Tertelis. Visagino projekto kontekste vyko diskusija apie tai, kaip nuvažiuoji į miestą, apie kurį girdi daug mitų, ir pamatai, kad didžioji jų dalis yra netiesa.

Tuomet atsiranda poreikis juos demitologizuoti. Šalčininkai yra vienas tokių miestų, apie kurį mes turime daug klaidingų įsitikinimų – tiek dėl pasienio, tiek dėl tautinių mažumų, kaip ir dėl istorijos, apie kurią iš esmės niekas nieko nežino. Man pačiam Šalčininkai buvo įdomiausi iš kultūrinės samplaikos pusės: iš kur ten atsirado lenkai, baltarusiai, gudai, lietuviai, žydai, čigonai? Ir iš esmės su ta mintimi, kad nieko nežinome apie praktiškai aukščiausias Lietuvos kalvas, be to, paskatinti diskusijų apie tai su Britų taryba dokumentinių projektų metu, galiausiai sugalvojome keliauti į tokią ekspediciją – suprasti ir susipažinti su tuo, kas ten iš tiesų yra.

Kristina Savickienė. Manau, kad vengti fakto, jog kalbame apie rajonus arba apie miestus, kuriuose gyvena nelietuviškai kalbantys žmonės ir tautinės mažumos, tas pats, kas apsimesti, kad kambaryje nėra dramblio. Turbūt vienas iš esminių momentų, kuo šie miestai traukia – jų istorija, tautinė sudėtis, atitrūkimas nuo pagrindinės kultūros, kalbant ne vien apie lietuvių kalbą, bet ir tai, ką mes kasdien vartojame kaip informaciją – kokią televiziją žiūrime, kokius portalus skaitome.

Man atrodo labai svarbu, kad Lietuvos nacionalinis dramos teatras atsigręžia į tuos regionus.

Tai yra pirmieji bandymai, ir jie pakankamai sunkūs – abiejuose miestuose buvo panašūs etapai: kai labai sudėtinga prisitraukti visuomenę į kūrybines dirbtuves, kad jie patikėtų ir pasitikėtų mumis, mūsų pasiryžimu ir galimybėmis perpasakoti jų istorijas scenoje – ne taip, kaip mums atrodo, o taip, kaip jie patys norėtų jas pateikti.

Tad labai aktualus tampa distancijos klausimas – kultūrinės, geografinės, kalbinės: ar šiais projektais mes sugebėsime ją bent kiek sumažinti? Kiek tai pavyks – nežinau, bet mes stengiamės eiti į tą pusę.

Kristina Savickienė./
Kristina Savickienė./

Andrius Jevsejevas. Galbūt kaip repliką į Kristinos komentarą pasakysiu nesąmonę, bet man kuo toliau, tuo labiau susidaro įspūdis, kad to dramblio kambaryje iš tikrųjų tai nėra. Šalčininkai man įdomiausi tuo aspektu, kad yra labai arti Vilniaus, arti šalies centro.

Visgi jei bandyčiau dabar prisiminti kokį pažįstamą žmogų, kuris būtų ten įkėlęs koją, vargu ar prisiminčiau. Tad tuo ir įdomiausia – kad Šalčininkai taip arti, o kartu šitaip toli nuo mūsų. Visi šalčininkiečiai, su kuriais bendravome, patys rinkosi kalbėti lietuviškai, kai kurių net prašėme, kad kalbėtų lenkiškai. Bet jie sako – ne, kalbėsiu lietuviškai, o jeigu jau kokį žodį pamiršiu, pasakysiu lenkiškai.

O galiausiai, pamiršę kokį nors žodį, pasakydavo jį net ne lenkiškai, o rusiškai, tad mes vis tiek susišnekėdavome.

Todėl man kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad tai yra lyg poreikis ar noras išlaikyti tam tikrą mitą apie tautinę ar kalbinę koliziją, vienos kalbos atotrūkį nuo kitos, bet tai yra labiau paranku konkretaus miestelio ar rajono valdžiai, nes tokiu atveju tai yra vienas iš nedaugelio aspektų, kuriais galima skaldyti ir valdyti.

Ar Šalčininkų kasdienybę, konkrečių čia gyvenančių žmonių patirtis į sceną perkeliate pasitelkę dokumentinę dramą arba vadinamąjį „verbatim“ metodą? O gal tai – adaptuota dokumentika? Juk tai nėra klasikinė pjesė. Be to, netgi mums kalbantis tebevyksta spektaklio kūrybinis procesas.

J. T. Greičiausiai jis vyks iki pat premjeros ir netgi po jos. Tai gyvas dalykas. Taip, jo kalba nėra literatūrinė, joje gausu visokių „aaa“, „eee“ ir panašių garsų, žmogaus ištariamų prieš pasakant žodį. Buvo įdomu išgirsti pirmąjį komentarą iš aktorių, suvokiant, kiek daug kasdien visi vartojame kalbinių parazitų, kuriais nieko nepasakoma. O surašius juos į tekstą ir tuomet bandant juos visus ištarti, gaunasi toks siurrealus dalykas.

Grįžtant prie klausimo, šį spektaklį traktuojame kaip pažodinį teatrą. Išgirdome tuos pasakojimus, perteiktus kažkokia maniera, kažkokiomis aplinkybėmis.

O scenoje bandome atkurti iš esmės tas pačias ištraukas tomis pačiomis manieromis, ir iš jų konstruoti bendrą pasakojimą. Taip, tai nėra klasikinė pjesė su gražiais, tvarkingai išdėliotais tekstais, bet visi dramaturginiai segmentai – prologas, epilogas, įvykių struktūra ir panašiai – tame dalyvauja, kaip ir kiekvienoje istorijoje. Didysis mūsų iššūkis – iš paprastų žmonių pasakojimų, o kartais ir tiesiog reakcijų, pabandyti surasti visą tą struktūrą, o kartu šalčininkiečių lūpomis papasakoti mūsiškąjį Šalčininkų įsivaizdavimą.

Ką šis pastatymas duoda pačiam teatrui?

Justas Tertelis: „Didysis mūsų iššūkis – iš paprastų žmonių pasakojimų, o kartais ir tiesiog reakcijų, pabandyti surasti visą tą struktūrą, o kartu šalčininkiečių lūpomis papasakoti mūsiškąjį Šalčininkų įsivaizdavimą.“

K. S. Pacituosiu vieno vokiečių žurnalisto, Felikso Akermano, leidžiančio nemažai laiko Lietuvoje, mintį. Su juo bendravome kurdami spektaklį apie Visaginą. Paskui jis atėjo pasižiūrėti premjeros, o po jos pasakė: „Aš esu labai nustebęs, kad teatras Lietuvoje pagaliau atsisuko į žmones ir į tai, kas vyksta už lango, kasdienybėje, į aktualijas; nebežiūri į tai iš paukščio skrydžio, tarsi per klasikos akinių rėmelius“. Šitai pasakė daug metų nuolat čia besilankantis užsienietis, kuris turėjo susiformavęs tam tikrą vaizdą, kas yra lietuviškas teatras. Ir jam tiesiog buvo labai keista pamatyti tokį spektaklį kaip „Žalia pievelė“, o dar išgirsti, kad jau kuriame labai panašų projektą apie Šalčininkus. Nenorėčiau labai prilipti prie apibrėžimo „dokumentinis teatras“, nes kiekviename šių spektaklių yra dokumentikos, bet yra ne tik jos. Tokiu principu kuriamas teatras daugeliui žmonių, kurie anksčiau nebuvo aktyvūs LNDT lankytojai ir gerbėjai, yra tarsi šviežio oro gurkšnis. Be to, tokie meninio tyrimo projektai, vedantys į spektaklį, yra labai didelis iššūkis, o kartu įkvėpimo šaltinis ir patiems kūrėjams.

J. T. Tiek „Žalios pievelės“, tiek šio spektaklio, tiek „Dreamland“ atveju teatras tampa socialiai atsakingu aktyvu. Nuvykę į Šalčininkus ar į Visaginą, mes susiduriame su realiais žmonėmis, kurie gyvena, gyveno ir toliau gyvens. Spektaklio istoriją kuriame ne iš erelio skrydžio ar televizijos tyrimo, ne iš poros rašytinių šaltinių, o iš realios patirties, kai ateini į tam tikrą sociumą ir dirbi su jo nariais, šnekiesi su jais. Net kartais paklausiame jų, kodėl jie nesišneka tarpusavyje – juk šis faktas atrodo gana keistas. Tad teatras kartais gali būti kaip tam tikras dėmuo, galintis sujungti šiuos socialinius reiškinius. Asmeniškai man iš teatro pozicijos svarbu tai, kad jis ne tik kuria spektaklį – šalia to jis tiria.

Kaip tokiame spektaklyje, kuris kuriamas remiantis autentiška, dokumentine, gyva medžiaga, kitaip tariant, gyvąja, vis dar tebevykstančia patirtimi, yra su personažais?

A. J. Žinoma, personažų galima ieškoti literatūroje, dramaturgijoje, tačiau gyvenime jų yra daug daugiau. Tokiu atveju vadinamasis dokumentinis teatras yra daug arčiau paties teatro kaip tokio idėjos. Šiuose pastatymuose tarp teatro ir žiūrovo nėra jokio literatūros kūrinio, nėra jokio filtro, kuris, reikia pripažinti, kartais padeda kiek tiksliau atskleisti socialinius ar kultūrinius aspektus. Tačiau, mano galva, kuo toliau, tuo labiau tas filtras ryšį tarp realios ir meninės tikrovės paverčia kažkokiu neapčiuopiamu. Mums visiems labai patinka ateiti į teatrą ir pasižiūrėti pasaką – ji visuomet yra kažkas tolimo, todėl kaip žiūrovai jaučiamės saugiai. Visgi mūsų komandai daug įdomiau pasikapstyti po tikrus, gyvenimiškus personažus. Kai sėdi su žmogumi darydamas trijų valandų trukmės interviu metu, ir taip para iš paros, o vėliau tuos interviu sau išsirašinėji ant popieriaus, tas žmogus tampa jau kone tavo draugu, vadini jį vardu. Česlovas, Rimantas, Aliona, dar kažkas – jie mums tampa tikrais, realiais žmonėmis, nors atskirai kiekvieną jų matėm ir bendravom su kiekvienu po vieną ar du kartus. Tačiau kiekvieną tų žmonių imi pažinti, suprasti, gali papasakoti apie kiekvieno jų kalbėjimo manierą, dialektą, kalbėjimo ritmą. Tai labai subtilūs dalykai. Toks teatras tampa žymiai paveikesnis.

Andrius Jevsejevas
Andrius Jevsejevas

Ar šiuo atveju nebus taip, kad pastatymas aktualesnis dalyviams ir kūrėjams, o ne visuomenei?

A. J. Ne, šis spektaklis neturi būti skirtas Šalčininkams. Šis miestelis – kaip toks kompaktiškas modelis, su tam tikra savo specifika. Jame nėra tokio dydžio naratyvo, koks yra, tarkim, Visagine. Šalčininkai turi savo specifiką – kaip pasienio zona. O pasikeitus situacijai ir uždarius ten sieną, šis miestelis tapo lyg ir kokiu pasaulio pakraščiu, kažkokia Kamčiatka, kur laksto meškos ir ruoniai arba žali žmogeliukai. Tai išties išskirtinis regionas, labai unikalus, o šalčininkiečių istorijos – jau atpažįstamos, girdėtos – tokias aš atpažįstu Panevėžyje, tokias galima atpažinti Druskininkuose, Gailė Butvilaitė [spektaklio aktorė – red.] jas atpažįsta netgi Venesueloje – štai iki kokio lygio. Yra tam tikri bendri kultūriniai, socialiniai kodai, tad nereikėtų baimintis, kad šį pastatymą Šalčininkai supras, o, tarkim, Vilnius nesupras. Gali būti netgi atvirkščiai.

J. T. Su literatūra yra labai saugu – gali kartais etiškai išdraskyti net patį dramaturgą ir sakyti – na, mane taip inspiravo šis kūrinys. O šiuo atveju mes netgi tikriname kai kuriuos dalykus – gal žmogus, kalbėdamas su mumis, šiaip kažką leptelėjo ant emocijos, gal jis visai ne tai turėjo omenyje. Pasikartosiu – juk šie personažai iš tiesų gyvena ir gyvens. Mes stengiamės išsaugoti patį pasakojimą, bandydami išlaikyti suvokimą, kad tai yra tikri, autentiški žmonės.

Koks jums patiems susiformavo realus Šalčininkų vaizdas, įvaizdis?

A. J. Man Šalčininkai yra Lietuvos, gal net Europos neono sostinė. Patys įsivaizduokit: yra centrinis policijos pastatas, tada prekybos pasažas, savivaldybė, kultūros centras, bankai... Ir pačiame viso to viduryje – mažiukas baltas kioskelis, visas žybsintis nuo keisčiausių, įvairiausių neoninių šviesų. Vėliau net namuose tai atkartojau, dabar mano virtuvė – lyg tame filme „Vaiduoklių medžiotojai“. Tad išties, tą surrealą iš Šalčininkų aš net parsivežiau namo. Jis mane ramina, sukuria darbinę aplinką. Juk mes buvome ir miestelio eglutės įžiebimo šventėje: dieve mano, visi ten su šviečiančiais ragais, su kardais, su besisukančiais malūnėliais!.. Tam tikra diskoteka. Nors, pavyzdžiui, Advento metu diskotekos ten netgi negali vykti. Visgi tenykštės specifikos nesinori subuitinti ar susiaurinti, netgi interviu metu. Lyg dabar mes imsim ir pasakysim, apie ką yra tas spektaklis. Nesinori pasakyti. Gal dar ir mes patys ne visai žinome, apie ką tas spektaklis.

J. T. Žinome, tačiau nelabai norime tai sukišti į dėžutę.

Tuomet atsiribokime nuo dėžutės ir grįžkime prie siurrealizmo.

J. T. Galiu pasakyti taip: nuvažiavus į Šalčininkus, nieko siurrealaus nepamatysi. Tai yra ta pati Lietuva, tas pats periferijos miestelis – kažkiek besikeičiantis, atsinaujinantis. Visas siurrealizmas prasideda tada, kai imi būti tenai, laukti. Staiga pajunti, kad kitaip teka laikas, supranti, kad religija čia ne tik svarbus dėmuo, o greičiau vedantis. Imi šnekėtis su žmonėmis ir išgirsti vienus, kitus mitus. Pasišneki dar su kitais žmonėmis ir išgirsti, kad tai ne mitai. Ir štai šita bendra būsena ima kelti tokį siurrealų rūkelį. Ir bandymas tai įvardinti... Lyg bandytum įvardinti „Tvin Pyksą“: tai yra detektyvas, kuriame yra keistų personažų, veiksmas vyksta miestelyje. Bet juk žiūrint šį serialą, suvoki, kad jis ne tik apie tai, ar ne? Tad taip imti ir įvardinti Šalčininkus... Visgi gal tai ir būtų tas kioskelis, žybsintis įvairiomis spalvomis.

Parengė Diana Gancevskaitė

Visą Karinos Metrikytės pokalbį su Kristina Savickiene, Jonu Terteliu ir Andriumi Jevsejevu galite išgirsti ČIA

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"