Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

„Nemuno“ redaktorė: apie kūrybą cenzūros metais ir gyvastį rinkos sąlygomis

 
2018 05 06 6:00
pixabay.com nuotrauka

Kultūros leidinys „Nemunas“ skaičiuoja jau 51-uosius gyvavimo metus. Žurnalo redaktorė, poetė, literatūros kritikė ir Lietuvos rašytojų sąjungos narė Erika Drungytė primena, jog anuomet žurnale pradėję savo karjerą jaunieji rašytojai, dabar yra klasikai, žymiausi Lietuvos poetai, prozininkai, vertėjai. Nors atgavus nepriklausomybę konkurencinė kova žiniasklaidos rinkoje turėjo įtakos ir „Nemunui“, jis išliko svarbia Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalimi.

„Nemune“ gausu lietuvių kūrėjų darbų. Pasak žurnalo redaktorės, atrinkti tinkamiausius nėra sunku. „Kriterijai labai aiškūs – tai šiuolaikiški, drąsūs, išskirtiniai, provokuojantys, gluminantys, prikaustantys dėmesį, pasaulinio lygio kūrėjai“, – sako E.Drungytė.

Gegužės 3 dieną 18.30 val. Kauno technologijos universitetas „Santakos“ slėnyje „DesignLibrary Kaunas“ kviečia į susitikimą su žurnalo „Nemunas“ kūrybine grupe. Diskusijoje dalyvaus žurnalo redaktorė Erika Drungytė, meno redaktorė Eglė Petreikienė, dizaineris Darius Petreikis, diskusiją moderuos – projektų vadovas Saulius Keturakis. Artėjant renginiui, Erika Drungytė dalijasi mintimis apie žurnalą ir jo istoriją.

– „Nemunas“ skaičiuoja jau ne pirmą dešimtmetį. Šis žurnalas atsirado 1967 metais. Kokia jo istorija? Kas inspiravo žurnalo atsiradimą?

– Visa kultūrinė spauda, kaip, beje, ir dabar, tada telkėsi Vilniuje. Kauną, buvusią sostinę, kultūros ir humanitarinių mokslų centrą, sovietinė valdžia sparčiai industrializavo, neleido jame vystytis tiems dalykams, kuriuos užsimota išnaikinti – inteligentijai, kultūringai bendruomenei. Vis dėlto prašymai, kad Kaune būtų nors vienas kultūros leidinys, kažkokiu būdu buvo išgirsti, ir Lietuvos rašytojų sąjunga įsteigė jaunimui skirtą žurnalą, kurio redaktoriumi buvo paskirtas jaunas poetas, gyvenęs Vilniuje – Antanas Drilinga. Vykti į Kauną Antanas pasiūlė ir tada savo kelio ieškojusiam fotografui Romualdui Rakauskui. Po truputį būrėsi kūrybinga, jauna, ambicinga redakcija, kurios veikla išjudino ir visą kultūrinį Kauno gyvenimą. „Nemunas“ aprėpė daugybę kultūros ir meno sričių, publikavo originalią ir verstinę kūrybą, publicistiką. Tada žurnale pradėję savo „karjerą“ jaunieji rašytojai, dabar yra klasikai, žymiausi Lietuvos poetai, prozininkai, vertėjai. Stiprioji pusė buvo fotografija ir grafika, nes nespalvotoje spaudoje tai padaryti nebuvo sudėtinga. Daugelis jaunų, debiutavusių ir drąsių menininkų neturėjo kur publikuoti savo kūrybos, tad „Nemunas“ juos ir atskleidė.

– Kas grėsė autoriams, kurie pozicionavo valdžiai ir sistemai nepalankią nuomonę?

– Tokių autorių buvo, ir ne vienas. Drąsių pasisakymų, paslėptų metaforų, Ezopo kalbos buvo galima rasti kiekviename numeryje. Jei cenzūra pamatydavo akivaizdžius nukrypimus nuo komjaunuoliškos tiesos, dėl to labiausiai „tarkuotas“ redaktorius. Tada nei interneto, nei mobiliųjų telefonų nebuvo, o cenzoriai sėdėjo Vilniuje, todėl dažnai redaktoriaus baudimas būdavo jau post factum, išėjus numeriui. O Antanas gudriai žadėjo nekartoti klaidų, tad nenuostabu, kad žurnale buvo spausdinami straipsniai, skirti Leninui, poezija, šlovinanti Spalio revoliuciją… Bet jei šalia viso to marazmo vis tiek spausdino Rimanto Dichavičiaus sukurtus nuogų moterų aktus arba Romualdo Rakausko „poeziją“ (taip vadinčiau jo fotografiją), tai, matyt, buvo pakankamai gudrus „Nemuno“ strateginis ėjimas.

– Žurnalas buvo kaltinamas, kad išaugino „kalantines ir hipius“. Kaip leidinio idėja kito atgavus nepriklausomybę?

– Neabejoju, kad „Nemunas“ grąžino Kaunui naikintą jo dvasią – aikštingą, keturvėjininkišką, drąsią, besikertančią su to laiko normomis ir reikalavimais, pakankamai inteligentišką, bet tuo pat metu ir chuliganiškai nepaklusnią. Tad kiek prislopinta miesto savastis ėmė busti ir reikalauti peno. Ėmė augti ir tapo reiškiniu Kauno dramos teatras, Modrio Tenisono vadovaujami mimai, pagreitį įgavo fotografų veikla, pagaliau atsirado rašytojų. Drąsios publikacijos žadino vaizduotę, polėkį, svajones. Žinoma, kalantinės subrendo kartu su visoje Europoje vykusiais neramumais, bet apkaltinti žurnalą buvo patogu – reikėjo pakeisti tą nepaklusnų redaktorių. Juk ir dabar yra patogu dėl visų vidaus blogybių apkaltinti kažką iš pašalies. Vėliau žurnalas kito, mainėsi, pritilo, nebuvo toks drąsus. Tačiau pelnęs legendos vardą, vis dar buvo labai populiarus. Nepriklausomybės metais jis buvo pakankamai įdomus ir jaunatviškas, tačiau atsidarė visos sienos, nebeliko cenzūros, pasipylė lavina naujų leidinių ir iš dalies tai nuskandino „Nemuną“. O pasikeitus finansavimo modeliams, kai nebeliko biudžetinių pinigų redakcijoms išlaikyti, prasidėjus aršiai konkurencinei kovai, poetams tapo vis sunkiau leidinį ir redaguoti, ir suprasti rinkos dėsnius. Sumanius leidinį uždaryti, jam buvo suteiktas šansas – tapti savaitraščiu. Tad paskutinius trylika metų jis toks ir buvo, tačiau laikraštis – tai visai kas kita.

– Pradėjus leisti žurnalą, jis buvo kvadratinis, vėliau forma kito, bet visai neseniai jis vėl grįžo prie buvusios formos. Kas tai paskatino? Galbūt yra ir simbolinė reikšmė?

– Kol ėjo laikraštis, buvo ir kitas formatas, ir visai neatpažįstamo šrifto užrašas. Norėjau grąžinti pirminius, nes geras brand‘as negali būti nurašytas – juk atpažįstame laike įsirėžusius ženklus, žyminčius tam tikrus gamintojus, ir perkame prekę dėl to, kad pasitikime kokybe, kurios siekiama dešimtmečius ar šimtmečius. Tad kvadratas kiek patobulintas, bet labai artimas pradiniam, vėl atgaivintas logotipinis užrašas – vertybes reikia išlaikyti, negalima jomis švaistytis. Tiesa, žinutę, kad kvadratas labai priminė vinilines plokštelės – anuomet be galo populiaraus ir branginto kultūros ženklo, dėklo formą – paskleidžiau aš pati. To nepatvirtino pirmasis „Nemuno“ redaktorius, tačiau ji greitai buvo priimta, pamėgta ir gyvuoja. Mitus mes kuriame patys.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"