Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

#LŽdublis. Juozas Statkevičius: „Man niekas nepadėjo“

 
2018 11 07 15:40
Juozas Statkevičius / 
Juozas Statkevičius /  Margaritos Vorobjovaitės (LŽ) nuotrauka

Juozas Statkevičius nuolatos sukelia ažiotažą kasmet pristatomomis savo kolekcijomis ar savo nuomonėmis, įrašais socialiniuose tinkluose. Vienas žinomiausių Lietuvos mados dizainerių, sukūręs daugiau nei 10 tūkst. sceninių drabužių spektakliams, vienintelis lietuvis gavęs LVMH premiją, tiek kūryba, tiek savo drąsa stebinantis jau 30 metų nesiruošia sustoti. Lapkričio 28 d. įvyks didžiausias kolekcijos pristatymas Baltijos šalyse. Šia proga Juozas žada pristatyti ir 1000 puslapių knygą, skirtą savo kūrybos 30-mečio sukakčiai.

Jubiliejaus išvakarėse Lietuvos mados legenda apsilankė #LŽdublyje ir pasidalino prisiminimais, mintimis apie save bei kūrybą ir ateities planais:

Neslėpsiu, teko ir badauti, ir dirbti visokius juodžiausius darbus, ir visokias užuolaidas siūti, bet man karūna nuo galvos nenukrito. Aš sužinojau visą tą mados virtuvę.

Pirmi eskizai keliavo į Ameriką

Aš išmokau piešti būtent dėl to noro atrodyti kitaip negu toje mūsų tarybinėje Lietuvoje, kai visi gyveno pagal pilkus standartus, nieko gražaus ir nieko įdomaus nebuvo. Mokykloje mums sakydavo, kad jau atėjo tas subrendęs socializmas ir tuoj bus komunizmas, ir viskas labai gerai. O aš ateidavau su tetos atsiųsta kuprine ar džinsais iš Amerikos ir visi mokiniai ateidavo pasižiūrėti, kaip iš kosmoso, iš kur aš gavau šitokį dalyką. Suprantate, tas smirdantis kapitalizmas buvo nepaprastai viliojantis.

Pirmas kartas Paryžiuje

Visų pirma, aš į Paryžių važiuodavau, kad suprasti patį miestą, nes iki tol mes matydavome tik akies krašteliu tą kapitalistinį pasaulį. Aš manau, kuriantis žmogus turi pagyventi Paryžiuje, kad suprastų visą tą meno aurą, kad pamatytų kaip tie žmonės, žiūri į tavo kūrybingumą. Ir staiga, aš laimėjau Rygoje tris „Grand Prix“ ir mane pastebėjo Arnhemo akademijos dėstytoja, kuri pasakė: „Jį būtinai reikia ištraukti iš šito liūno.“ Komisijos dėka aš gavau stipendiją stažuotei Olandijoje, kur mano kursiokai buvo „Viktor and Rolf“, šiandien dienai garsiausi Olandijos dizaineriai, kurie man dar padėjo pasiūti kolekciją.

Žinot, buvo labai keistas dalykas, visi tie olandų studentai gavo valstybės palaikymą, o aš tiesiog grįžau į Lietuvą apsiginti savo diplominio darbo. Tada jau vyko perversmai, tie laikai, kai buvo rūkoma lėktuvo salone ir ligoninėje, kai pokalbį reikėdavo užsisakinėti per Maskvą, tu negalėjai paskambinti, nebuvo mobiliųjų, nebuvo kompiuterių. Dabar žmogaus gyvenime tie dvidešimt ar trisdešimt metų atrodo daug, o istorijai tai nieko nereiškia. Dabar naujos kartos užaugo ir niekas nedrįsta važiuoti į Paryžių ir konkuruoti su didžiuliais prekių ženklais, tokiais kaip „Chanel“ ir „Dior“. Jūs galite tiesiog palyginti kiek uždirba jie ir kiek mes Lietuvoje galime užsidirbti. Aš niekada neturėjau nei turtingų giminių, nei turtingos mamos, nei tėčio, nei dėdės ministro. Man niekas nepadėjo, aš savo nagais, ragais, dantimis pramušiau tą kelią. Neslėpsiu, teko ir badauti, ir dirbti visokius juodžiausius darbus, ir visokias užuolaidas siūti, bet man karūna nuo galvos nenukrito. Aš sužinojau visą tą mados virtuvę, kas man buvo labai svarbu.

Vėliau aš įsidarbinau į vienus mados namus, vaikščiojau į madų demonstravimus, dirbau sekliu, žiūrėjau ką daro visi kiti madų namai. Žinot, kaip sako „gimė nauja tendencija – Paryžiuje madinga žalia spalva“, todėl kad vieni parodė, o kiti nubėgo ir tuoj pat padarė, juk vyksta tas „špionažas“. Tuo labiau tada dar nebuvo mobiliųjų telefonų, kai tu gali tuoj pat nufilmuoti ir pasižiūrėti. Visus eskizus reikėjo piešti, užrašyti visas spalvas, atspalvius, artikelius, daug daugiau sudėtingumo, bet, aš manau, kad tas sudėtingumas mane ištreniravo, nes kai dirbi Lietuvoje, kartais gali net nuskristi į Paryžių dėl reikiamo užtrauktuko, net lengviau į kosmosą nuskristi, kad gauti reikiamą atspalvį. Mano kartelė visą laiką buvo aukšta, aš niekada nenorėjau kaip Lietuvoje, aš norėjau kaip Paryžiuje, bet kai aš kai aš pamačiau tų didžiųjų mados namų demonstravimus ir tą prabangą, tais laikais kai visos garsiausios manekenės, pavyzdžiui, Linda Evangelista, Claudia Schiffer, be 10 tūkst. dolerių nesikėlė iš lovos, man prasidėjo savotiška depresija, nes to pasiekti, atvažiavus iš mūsų šalies, praktiškai neįmanoma. Kaip tu gali padaryti demonstravimą, kai salė kainuoja 35 tūkst. eurų, o dar manekenė 700 eurų ir tai pati paprasčiausia. Aš, pavyzdžiui, Lietuvoje darydavau tuos drabužius ant gražiausių manekenių, bet Paryžiuje aš negalėjau sau to leisti. O tada galvoji, kaip gaila, tu lyg ir madoje, viską supranti, bet nieko negali padaryti, nes tu tiesiog neturi pinigų.

Po trijų metų aš supratau, kad jau subrendau, kad aš galiu. Aš grįžau į Lietuvą, suradau visus savo siuvėjus, kurie jau tris metus dirbo kažkur kitur. Aš visus ėjau prašyti pinigų, ieškojau tų rėmėjų Lietuvoje, bet didžiąją dalį pinigų man davė Prancūzijos aukštosios mados direktorių asociacija. Vėliau pristačius dvi aukštosios mados kolekcijas Paryžiuje, gavau LVHM (didžiausia pasaulyje prabangos prekių grupė) koncerno premiją už savo debiutą.

Pirma šlapia suknelė

Tai buvo mano pirmas aukštosios mados pristatymas Paryžiuje, viskas buvo taip įdomu! Atvažiavo ekipa su šviežiai nuvaksuotais batais 4 valandą ryto, vieni jau pakavo drabužius, kiti dėliojo garuojančius pusryčius… Nors aš vos infarkto negavau, kai man reikėjo susimokėti, nes tai buvo vienas brangiausių viešbučių Paryžiuje, juk negalėjo Lietuva kristi veidu į purvą. Aš negalėjau po tiltu rodyti savo drabužių, man reikėjo pačio geriausio ir pačio brangiausio viešbučio, todėl ir ta kava kainavo trigubai daugiau.

Dabar gal ir juokinga prisiminti, bet tuo momentu, tai man atrodė, kad aš tikrai persipjausiu venas.

Ir atsitiko labai keistas dalykas, labai dramatiškas: buvo vestuvinė suknelė iš kažkokio senovinio šilko, tokios pilkšvai žalsvos spalvos ir Svetlana Griaznova atvažiavo ją rodyti. Žodžiu, ta suknelė buvo taip atsargiai pakabinta, bet ji nukrito, o vaikinai, tie patys su vaksuotais batais, ją apmindžiojo. Prasidėjo didžiulis aliarmas, mes turėjome tą suknelę plauti, o tokia medžiaga neišsiplauna. Suknelė subliuško ir Svetlana Griaznova ją tiesiog demonstravo šlapią, bet pademonstravo taip, kad niekas net nepastebėjo, jog ji šlapia. Dabar gal ir juokinga prisiminti, bet tuo momentu, tai man atrodė, kad aš tikrai persipjausiu venas.

(Ne)lietuviškos mados humanistas

Kodėl Prancūzijoje viską lanksto į šilkinius popierius? Nes ritualas pakavimo toks. Čia ne turgus, kad paėmei ir įdėjai į maišą. Pavyzdžiui, ta kolekcija dar nieko nereiškia: ji gali būti nuostabi, bet jeigu nėra tam tikros dekoracijos, jeigu nėra tam tikros atmosferos, erdvės, apšvietimo, publikos, kuri ten sėdi, muzikos, kuri viską įvynioja į tą mados orą, į tuos dūmus, ir į tą fantazijos, nepasiekiamo grožio elemento lašelį...

Aš tą patį jutau ir Paryžiuje, nes tu kartais žiūri ir drebi kažkokio katarsio pagautas, kad tai yra tiek kokybiška, tiek gražu, ir tu supranti, kokios nuostabios tos „Lacroix“ spalvos arba kokia lengva ranka Yves'o Saint Laurent'o, arba kokia prabanga pas „Chanel“ ir taip toliau. Tai mane Paryžius išmokė daug dalykų, aš labai anksti tą pamačiau, aš suvokiau, aš išmokau ir aš tik supratau vieną dalyką – kad tu be savo šalies kažkokių tai niuansų, ką tu moki, ir apie kažkokius etninius dalykus, kurie gali būt įdomūs pasauliui, tu niekam nebūsi įdomus. Dar prie kolekcijos yra reikalinga istorija, todėl kad vien suknelės niekam neįdomu.

Pavyzdžiui, kai pristatinėjau savo antrąją aukštosios mados kolekciją Paryžiuje, aš sugalvojau visas garsiausias moteris, kurios buvo visos labai gražios ir buvo visos garsios žmogžudės. Kaip Fanny Kaplan, kuri šovė į Leniną, kaip Lucrezia Borgia, kuri ten vogė, nuodijo ir taip toliau. Žodžiu, visą visą didžiulę Prancūzijos, Italijos istoriją. Ir prancūzai, jie skaitė tą programėlę ir: „Iš kur jis žino? Kaip įdomu, kaip įdomu!“ Ir staiga tu, paskaitęs, koks pavadinimas, išeina modelis ir… „O, tikrai taip!“ Dar turi padaryt kažkokį kitą dalyką, ne vien tuščios „maikutės“, kaip aš sakau. Tie fasonai – niekam neįdomu, gali būti gražiausia suknelė, bet ji gali būti tuščia. Turi būti įdomus tavo „backgroundas“ ir kuo tu gyveni, tada tas visas išsifarširuoja ant podiumo, tada tu sudomini žmones ir priverti juos sekti.

Nepamirškime muzikos

Turiu savo nuostabų draugą Andrių Alieną, pas kurį atvažiuoju ir papasakoju koks bus šou, Tokios bus dekoracijos, nuo ko viskas prasideda, kaip bus ir kas bus. Pradžioje: aš galvoju, kad man reikia dramos, man reikia užkelti, man reikia, kad visi suvirpėtų, o tada, kad reikia oro įkvėpti, kad už pilvo pagriebtų. Kartais valandų valandas reikia ieškoti specifinio garso: traškesio ar čiulbėjimo.

Paryžiuje yra toks žmogus kaip Michelis Gaubert'as, jis daro muziką visiems „Chanel“ demonstravimams. Man sakė, kad jei aš jį paimsiu, tada visi žinos, kad aš išmanau Paryžių – grynas snobiškumas. O žinot kokia kaina? 15 minučių – 15 tūkst. eurų. Jis padarė man tą muziką, bet man nepatiko, ne mano. O su Andriumi mes suprantam vienas kitą, suprantam kas gražu ir kur lygis. Tai po to, aš suvokiau, kad muziką darysiu aš pats, nes man tai be galo svarbu, man svarbi ir atmosfera ir kuriama nuotaika. Aš žinau, kad ir žmonėms patinka ir jie klauso tos muzikos, vieni pasakė, kad ir vaiką pradėjo per mano muziką, tai irgi daug ką pasako.

Gyvenimas pasidarė tokio greitumo, kad žmonės taip greit nebegali suktis, kai tokios technologijos aplink yra.

Nešiojama mada

Jei mada neparsiduoda – tai yra didžiausias fiasko. Aš visą laiką kuriu nešiojamus drabužius, tik turiu pasakyti, kad jie yra daug pigesni nei tie masinės gamybos drabužiai, ta prasme, „Dior“ vardiniai drabužiai yra brangesni nei mūsų sukurti „couture“ drabužiai. Galime sakyti, kad čia pigesnė darbo jėga ir taip toliau, bet tu turi laikytis kainų politikos, išvis mados politikos. Tu turi sugalvoti taip, kad žmogui būtų ir patogu, ir jis atrodytų puošnus. Nors šiandien daugelis renkasi „over size“ ar „unisex“ drabužius ir žiūrėkit, amerikietiška mada laimėjo, dabar visi su sportbačiais ir džinsais – labai patogu. Gyvenimas pasidarė tokio greitumo, kad žmonės taip greit nebegali suktis, kai tokios technologijos aplink yra.

O ką daro didieji „brandai“? Vieša paslaptis, kad jie uždirba ne iš ant podiumo demonstruojamų drabužių, jie kuria aksesuarus, kvepalus už prieinamą kainą. Kai kurių mados namų pajamos sudaro daugiau nei 50 proc. aksesuarai, tai kas turi bent kažkokią išliekamąją vertę.

„Juozas Statkevičius Couture“ ir pasaulinė mados rinka

Į „Net-a-porter“ (red. past. internetinė aukštosios mados parduotuvė) aš buvau pakviestas jau prieš tris metus ir jie išsirinko labai daug mano drabužių. Aš galvojau, kad atsidursiu tarp visų didžiausių pasaulinių brandų ir taip toliau, bet tada suprantat kas atsitinka? Tu pasidarai įkaitu. Pavyzdžiui, jie atsirenka daug skirtingų modelių, tai aš turiu paruošti visas „išmeras“, visas spalvas ir taip toliau. Gerai jei yra penki modeliai, o 500 ar 1000 drabužių? Įsivaizduokit, kokios tai sąnaudos. Taip jau buvo kai savo drabužius pardavinėjau Amerikoje, jie man sakė: „Šitos suknelės reikės trigubai daugiau modelių, nes ji gerai eina.“ Mes padarėm, bet pirko visai kitą.

Tuoj pat mesiu akmenį ir į žurnalistų daržą, nes per 30 metų nueita tik paviršiumi: nei vienas neparašė didžiulio analizuojančio straipsnio apie tai, ką padarė Juozas arba ką padarė Lietuvai Juozas.

Per 30 metų niekas nenorėjo nupirkti ar investuoti į mano mados namus. Turiu omenyje, kad gal Lietuvoje niekas nesiryžta, bet užsieniečiai nelabai ir žino. Tuoj pat mesiu akmenį ir į žurnalistų daržą, nes per 30 metų nueita tik paviršiumi: ten koks „fasonėlis“, kokios spalvos, bet nei vienas neparašė didžiulio analizuojančio straipsnio apie tai, ką padarė Juozas arba ką padarė Lietuvai Juozas. Tai tas žurnalistų menkumas išlindo labai paprastai, o dar man pareiškė, kad „jeigu ne mes, tai jūsų čia nebūtų“. Jeigu aš blogai daryčiau, tai jūs niekada apie mane nerašytumėte, bet juk vardas kalba pats už save.

Nauja kolekcija

Jau yra 180 modelių, tai bus labai didelis šou ir jūs nustebsite. Turiu vieną modelį iš 1988 metų kolekcijos, jį išsaugojo viena klientė iš Šveicarijos, tai visas demonstravimas prasidės nuo tų senų laikų. Juk tiek kartų užaugo ir jie tikrai neatsimena ir nematė, ką aš kažkada dariau, su kokias dalykais laimėjau ir gavau premiją. Atvažiuoja mano pirmoji mecenatė Tatjana Soroko, buvo pirmoji rusų manekenė, kuri pradėjo dirbti pas Hubertą de Givenchy ir Yves'ą Saint Laurent'ą. Ji man davė pinigų kai aš važiavau į Paryžių, ji iki šiol perka ir nešioja mano drabužius. Atvažiuoja ir Svetlana Griaznova ir Edita Vilkevičiūtė, ir mūsų prima balerina Eglė Špokaitė, tai pamatysite tokių žmonių, kurie jau seniai „nesiafišuoja“ lietuviškoje spaudoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"