Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

„Kino pavasarį“ pasitinkame su kino panku

 
2018 03 14 15:00
"Kino pavasario" vykdomojo direktoriaus Algirdo Ramaškos teigimu, kino festivalis yra tai, kas per tas savaites dedasi žmonių galvose. To nenufilmuosi ir neparodysi / 
"Kino pavasario" vykdomojo direktoriaus Algirdo Ramaškos teigimu, kino festivalis yra tai, kas per tas savaites dedasi žmonių galvose. To nenufilmuosi ir neparodysi /  "Kino pavasario" archyvo nuotrauka

Rytoj, kovo 15 dieną, prasideda XXIII Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“. Susėdus pokalbio su festivalio vykdomuoju direktoriumi Algirdu Ramaška, jis, be kita ko, įspėjo, kad jei neįvyks lemiamų permainų, Europos kino laukia liūdna baigtis, geriausiu atveju – virsti gyvuoju muziejumi.

– Ko gero, „Kino pavasario“ rengėjams ir žiūrovams artėjantis festivalis reiškia skirtingus dalykus. Žiūrovai nekantrauja pamatyti kino naujienas, o jūs jas žinote, būnate peržiūrėję. Tad turbūt labiau laukiate susitikimų, svečių, dūzgių? – klausiau Algirdo Ramaškos.

Tyrimas parodė, kad geras filmas pritraukia žiūrovų į tris kitus. O prastas – tiek pat atima.

– Dūzgių kaip tik ir nelaukiame. (Nusijuokia.) Festivaliui rengiamės ištisus metus, kad tos dvi savaitės žmonėms ilgam įsimintų. Visus darbus reikia atlikti iki jo, tada jau galima ramiai bendrauti su svečiais, žiūrovais, rėmėjais.

Kurdami festivalio vaizdo klipą visą medžiagą imame iš vakarėlių. Tačiau festivalis yra tai, kas per tas savaites dedasi žmonių galvose. To nenufilmuosi ir neparodysi.

Kad ir kaip būtų, festivalis yra kino šventė, per kurią visa Lietuva žiūri, diskutuoja ir keičiasi kartu su filmais.

Žodis „edukacija“ nėra patrauklus, bet kinas iš tiesų keičia tave, lavina, tobulina. Dabar, kai festivalis artėja ir užgriūva daugybė reikalų, filmų peržiūros vakarais man yra kaip ranka, pakelianti po dienos darbų ir raginanti eiti pirmyn.

Dalijimosi fenomenas

– Festivalio programų sudarytojai Edvinas Pukšta, Santa Lingevičiūtė, Mantė Valiūnaitė, Aistė Račaitytė keliauja per pasaulio festivalius, skaitome jų nuomones, įspūdžius. Net kiek pavydime. O jums tenka mažiau matomi darbai, vadinamoji administracinė atsakomybė. Ar nepavydu tų kelionių?

Festivalį pradės prancūzų režisieriaus Xaviero Legrand"o juosta "Sūnaus globa" / Kadras iš filmo
Festivalį pradės prancūzų režisieriaus Xaviero Legrand'o juosta "Sūnaus globa" / Kadras iš filmo

– Kaimyno žolė visada žalesnė. Tačiau turinčiam šeimą, draugų ir gyvenančiam intensyviau toks jų darbas iš tiesų atrodo nepaprastai sunkus, nes tenka labai daug keliauti.

Mano pareigos labiau susijusios su ne taip matoma festivalių puse. Kol programų rengėjai žiūri filmus, aš dalyvauju kino industrijos renginiuose, konferencijose. Jose kalbama apie kino ateitį, piratavimą, užsidarančius kino teatrus, technologinius virsmus ir daugybę kitų dalykų.

Tarkime, jei Europoje niekas nepasikeis, po 5–6 metų kinas gali tapti gyvuoju muziejumi, kuo virto opera. Amerika seniai nuėjo skaitmenizavimo keliu, susikūrė naujos internetinės kino platformos.

O Europa, kur taisykles diktuoja nerangūs seno mąstymo žmonės, atsiliko mažiausia dešimt metų. „Amazon“ ir „Netflix“ per tą laiką užėmė tokią rinkos dalį, kad ir didžiausi skeptikai pakeitė nuomonę. Niekas netikėjo, kad kinas bus žiūrimas mažuose ekranuose – telefone, planšetėje, nešiojamame kompiuteryje, ne tik kino teatre. Tokios temos mane itin domina.

Įdomu ir kino auditorijos elgesys. Pasirodo, Lietuva ne vienintelė šalis, išgyvenanti nacionalinio kino bumą. Lygiai tas pat stebima ir kitur Europoje, tarkime, Ispanijoje. Ten per savaitę išleidžiami keturi komerciniai filmai.

Kodėl Europos nepriklausomųjų kūriniai nepatenka į kino teatrus, o dėl komercinių filmų sėkmės atidaromi nauji kino teatrai? Taip atsitiko ir Lietuvoje – Anykščiuose, Varėnoje, Gargžduose, Alytuje. Vadinasi, jaučiamas didžiulis kino poreikis.

Tikra nesąmonė, kad padalijome auditoriją į tuos, kurie išmano kino meną, arthauzą, ir visus likusius. Mano manymu, tai liūdna europinė tendencija, kuri skaldo visuomenę, ir mes prarandame žiūrovus. Ji turbūt atsirado iš pasipriešinimo holivudinei produkcijai. Nors kiekvienas svajoja dirbti Holivude, nes ten geriausios sąlygos.

„Kino pavasaryje“ turime filmų visiems. Bet net ir savo komandoje tenka iššūkis pakeisti tokį supriešinantį požiūrį. Ką jau kalbėti apie Lietuvą ar Europą, kur kai kurie žmonės stengiasi pralaužti ledus.

Štai filmas „Trys milijonai eurų“ neturi didelės meninės vertės, tačiau jis privilioja šimtus tūkstančių žiūrovų į kino teatrus. Galbūt kitą kartą jie rinksis didesnės vertės filmą, o vienas kitas atras meistro šedevrą.

O dar susitikimai su kitų festivalių rengėjais, pardavimų agentais, organizacijų atstovais. Tad mano darbas – labiau bendrauti, nei žiūrėti patį kiną. Bet jį labai mėgstu.

Nepabaigiamas ginčas

– Jūs formuojate žiūrovų supratimą, koks šiandien yra pasaulinis kinas. Ką šiuo požiūriu svarstote apie atsakomybės klausimą? Juk visada lieka grėsmė neatskleisti pasaulinio kino pilnatvės, svarbių tendencijų.

– Amžina mūsų komandos diskusija. Dabar pasaulyje per metus sukuriama keli tūkstančiai filmų. Jų daugėja ir daugės. Savo ruožtu kino teatrų ir festivalių skaičius taip sparčiai neauga. Todėl dalis kino produkcijos patenka į internetines platformas.

Kino teatro ir festivalio pareiga dirbti su žiūrovu ir kuruoti turinį. Mažam festivaliui visai gana nišinės auditorijos. O didelis festivalis, toks kaip mūsų, turi deramai reaguoti į įvairialypės auditorijos poreikius. Tai štai dėl šios pusiausvyros – pataikauti žiūrovui ar jį edukuoti – mūsų komandoje ir vyksta nepabaigiamos diskusijos.

Viena vertus, rodyti svarbų eksperimentinį užsienyje pripažinto režisieriaus filmą mums yra garbės reikalas. Meniškai vertingų, bet neatsiperkančių filmų sąnaudas galima padengti iš kultūros finansavimo programos.

"Kino pavasaris" baigsis lietuvių dokumentininko Mindaugo Survilos "Sengire" / Kadras iš filmo nuotrauka
"Kino pavasaris" baigsis lietuvių dokumentininko Mindaugo Survilos "Sengire" / Kadras iš filmo nuotrauka

Tačiau ar esama logikos, jei į filmą ateina tik dešimt žiūrovų, nors tu už jo įsigijimą sumokėjai 3 tūkst. eurų? Nenoriu, kad „Kino pavasaris“ virstų popieriniu, kaip atsitiko kitiems festivaliams, kai programa kataloge ir brošiūrose atrodo gražiai, tačiau salėse sėdi vos keli žiūrovai.

Festivalis privalo rodyti tai, ko prašo jo lankytojai. Jie mėgsta Irano, Rumunijos, Izraelio kiną? Duokime. O tarp paprastų, suprantamų istorijų įterpkime suvokimo ribas plečiančių kūrinių, galbūt nepatogių, galbūt piktinančių. Tačiau tik vieną, o ne keturis iš penkių.

Tyrimas parodė, kad geras filmas pritraukia žiūrovų į tris kitus. O prastas – tiek pat atima.

Supuvusi kino industrija

– „Kino pavasaris“ šiemet ėmėsi permainų, sumažino programų ir filmų skaičių. Kas paskatino taip elgtis?

– Siekiame, kad kiekvienas filmas atrastų savo žiūrovą, o žiūrovas – savo filmą. Mums prieinami duomenys parodė, jog turime penkias programas su aiškia nuoroda: „Metų atradimai“, „Festivalių favoritai“, „Meistrai“, „Kritikų pasirinkimas“ ir „Europos debiutų konkursas“.

Manau, tai vienas būdų, palengvinančių žmonėms galimybę pasirinkti. Kažkuriais metais buvome pasiekę 160 pilnametražių filmų ribą. Šiemet jų yra 112 ir net tiek, manau, per daug.

Kuriame savas taisykles. Man prikišama, esą privalo būti tik trys filmo festivaliniai seansai. O mes rodome ir dvidešimt, nes taip patogiau žiūrovams.

Visi panašūs apribojimai naudingi vienai kino verslo grandžiai – pardavimų agentams, kurie nieko neinvestuoja. Kūrėjai investuoja kurdami, kino teatrai, festivaliai, platintojai investuoja išleisdami produkciją žiūrovams.

O vidurinė grandis – perpardavinėtojai – pasiima didžiąją pinigų dalį ir nieko neinvestuoja. Jiems naudinga apriboti – trys seansai ir baigta! Tačiau dėl tokios jų veiklos Europoje turime milžiniško masto piratavimą.

Ir aš visiškai nesmerkiu žmonių, kurie naudojasi piratiniais kanalais. Ypač jei nėra legalios alternatyvos. Mat visa kino industrija yra supuvusi, ir pati dėl to kalta. Kodėl „piratas“ sugeba žmogui duoti paslaugą ir iš to užsidirba, o visa industrija tiek metų virkauja, bet nesugeba išspręsti šios problemos. Ir uždirbti tikrai daug pinigų.

Įdėk geros kokybės filmą į legalią platformą ir tegul žmonės žiūri. Tačiau veikia begalė apribojimų, ir tuo netrunka pasinaudoti „piratai“.

Tarptautinėje industrijoje esu laikomas panku. Kitaip žvelgiu į reikalus ir seniems vilkams galiu labai drastiškai rėžti tiesą į akis. Industrija tikrai labai supuvusi. Reikia kuo skubesnės kartų kaitos.

Kino verslas sustyguotas taip, kad pinigai labai retai sugrįžta kūrėjams. Jiems lieka tik garbės iliuzija – raudonojo kilimo lopinėlis. Todėl ir būtini esminiai pokyčiai, kurie pakeistų sistemą iš esmės. Kartais svarstau, ką gali sukurti nelaimingas žmogus, neturintis orių sąlygų kurti ir gyventi? Taip ir nutinka, kad turime labai daug niūrių, tamsių, depresyvių nepriklausomo kino pavyzdžių. O žiūrovai prašo pozityvių ir optimistinių filmų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"