Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

„Kilkim žaibu“ organizatorius: esame atsvara populiariajai kultūrai

 
2018 05 14 18:00
"Kilkim žaibu" akimirka, Daividas Kurlis - dešinėje / 
"Kilkim žaibu" akimirka, Daividas Kurlis - dešinėje /  Asmeninio archyvo nuotrauka

Kiekvienų metų birželį didžioji Lietuvos sunkiosios muzikos mėgėjų dalis suplaukia į festivalį „Kilkim žaibu“. Festivalis garsėja ne vien trankia ir ekstremalia muzika, bet ir tuo, kad yra vienu iš švariausių ir saugiausių tokio pobūdžio renginių visoje šalyje.

Įvairių subkultūrų atstovai ir šių metų birželio pabaigoje bursis prie Lūksto ežero. Apie festivalį ir sunkiosios muzikos kultūrą Lietuvoje LŽ pakalbino „Kilkim žaibu“ organizatorių Daividą Kurlį.

Manau, kad kiekvienoje tamsoje yra labai daug šviesos. Gvildendami opiausias temas mes gydome sielą ir paruošiame dirvą gražiems, šviesiems dalykams.

– Kokiu būdu gimė mintis organizuoti festivalį „Klikim žaibu“?

– Baigus studijas ir grįžus į mažą Joniškio miestelį vienu metu susibūrė apie 20 bendraminčių, sunkiosios muzikos mėgėjų. Norėjome save kažkur realizuoti, prisidėti prie alternatyviosios muzikos kultūros puoselėjimo Lietuvoje. Kadangi buvome tikri savo krašto sūnūs, principingai nutarėme tai įgyvendinti ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Viskas prasidėjo nuo idėjos ir pirmojo bandymo. Laikui bėgant organizatorių komandos sudėtis kito – šiuo metu esu likęs vienintelis iš pirmųjų organizatorių. Tačiau pati komanda išaugo, šiuo metu joje yra ne tik žmonės iš visų Lietuvos miestų, bet ir iš kitų Europos šalių.

– Apie „Kilkim žaibu“ dokumentinį filmą susuko net BBC. Kokiu būdu žiniasklaidos milžino akis užkliuvo už pakankamai nedidelio Europos mastais festivalio?

– Viskas vyko paprasčiau, nei galima įsivaizduoti. Vieną dieną gavome laišką iš BBC žurnalistų grupės, kuriame buvo prašoma leidimo filmuoti mūsų renginį. Šio laiško visai nesureikšminome, mat įvairių pasiūlymų gauname dažnai. Iš pradžių leidimo nedavėm, nes žurnalistų atsiųsti analoginių reportažų pavyzdžiai manęs neįtikino. Nenorėjau, kad operatoriai pateiktų informaciją iškreiptai, ar kaip nors vulgariai. Tačiau kuomet jie pažadėjo formatą derinti su mumis, mes sutikome. Mano nuomone filmukas gavosi šiek tiek paviršutiniškas, tačiau BBC žurnalistų tikslas ir buvo patirti smagų nuotykį bei potyrius pateikti lengva forma. Ir tai padaryti jiems visai pavyko.

Daividas Kurlis / Asmeninio archyvo nuotrauka
Daividas Kurlis / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Ar per ilgus metus keičiantis festivaliui pasikeitė ir lankytojai?

– Nors vyks tik devynioliktą kartą, šiemet festivalis švęs dvidešimtmetį – turėjome vienerių metų pertrauką. Tai yra tikrai daug. Per tiek metų užauga žmonės, keičiasi jaunimo mados, pomėgiai. Natūralu, kad keičiantis kartoms keičiasi ir lankytojai. Manau, kad galima tvirtinti, jog paties festivalio raida padarė įtaką gausybei žmonių, padėjo jiems atrasti savo vietą alternatyvos pasaulyje, alternatyviojoje kultūroje. Žinau nemažai jaunų, žingeidžių asmenų, kurie būtent mūsų festivalyje priėmė lemtingus sprendimus kurti savo muzikinius ar kitokius projektus.

Šiuos procesus labai įdomu stebėti. Mes ir patys jaučiame, kad vis dar mokomės, ieškome, mėgaujamės kūrybiniu procesu – vadinasi, kad mus dar atras naujos kartos.

– „Kilkim žaibu“ – nėra pats populiariausias festivalis Lietuvos festivalių padangėje, tačiau tikrai turintis ištikimą publiką bei lankytojų ratą. Kuo „Kilkim žaibu“ ypatingas ir kuo gali sužavėti?

– Cha, juk tai natūralu, juk mes tam ir rengiame festivalį, kad egzistuotų atsvara populiariajam menui bei vartotojiškos masės dogmoms. Niekada nėjome lengviausiu keliu. Esame ko gero nepopuliariausio žanro Lietuvoje propaguotojai, tačiau nepaisant to mus palaiko keliatūkstantinė auditorija, mūsų renginiai yra tikrai kokybiški bei statistiškai vieni saugiausių Lietuvoje. „Kilkim žaibu“ vis dar auga, nors patrauklūs atrodome toli gražu ne visiems. Būdami silpnųjų pusėje mes esame lyg sielos veidrodis tiems, kurių pragyvenimo šaltinis yra populiarioji kultūra.

Lietuvos žiniasklaida apie metalą tyli, mūsų nėra radijuje, nėra televizijose – rodos visai nėra, tačiau mes esame žinomi pasaulyje, mus filmuoja BBC, esame minimi užsienio spaudoje ir taip toliau. Šiuo atžvilgiu Lietuva vis dar yra pusiaukelėje tarp Europos ir Baltarusijos. Kiekviena nauja karta supranta ir priima mus vis geriau. Vadinasi reikia tik laiko. O dėl publikos ištikimybės – ji mumis ir tiki todėl, kad pasitiki. Esame nuoširdūs, darome tai, kuo tikime. Baltiškos šaknys ir alternatyvus menas yra mūsų gyvenimo būdas. Kartą prie to prisilietę žmonės pas mus vis grįžta.

– „Kilkim žaibu“ pristatomas kaip tamsios muzikos ir folklore festivalis. Kokiu būdu pavyksta išlaikyti balansą tarp šių dviejų elemetų?

– Ši tema jau senai yra gvildenama, tad čia nieko naujo nepasakysiu. Iš visos šiuolaikinės muzikos būtent sunkioji muzika turi daugiausiai sąsajų su istorija, mitologija, tautosaka ir folkloru. Paprastai tariant – kitų žanrų atstovams visa tai nė velnio nerūpi. Juk sunku įsivaizduoti pop scenos „pupytes“ ar „princus“ dainuojančius apie istorinius įvykius, mūšius, ar pateikiančius savas folkloro interpretacijas? Ko gero tai būtų siaubinga. Galbūt taip galima atsakyti? Gilesniems dalykams pajausti reikia ir į esmę besigilinančių kūrėjų. Tiek sunkiosios muzikos atstovai, tiek istorijos ir archajiško folkloro puoselėtojai yra idėjinės subkultūros. Štai todėl tie dalykai taip gerai tarpusavyje dera, mat vienija asmenis, kurių pomėgiai tapo jų gyvenimo būdu.

Ar kuriamas tamsus festivalio įvaizdis neatbaido potencialių festivalio dalyvių?

– Tamsa gąsdina, kaip gąsdina tai, ko nežinome. Dėl nežinios anksčiau žmonės bijodavo mokslo, dėl nežinios naktį baugu būti miške ir panašiai. Nežinojimas yra dirva fantazijai, todėl ir mūsų renginio nepažinę žmonės prisigalvoja įvairiausių dalykų. Esu tikras, kad tokie nežiniukai apsilankę liktų maloniai nustebinti, kaip smarkiai jie dėl visko klydo. Manau, kad kiekvienoje tamsoje yra labai daug šviesos. Gvildendami opiausias temas mes gydome sielą ir paruošiame dirvą gražiems, šviesiems dalykams. Tamsus menas veikia tarsi šoko terapija. Nei vienas iš tokio renginio juk neišvyksta blogesnis, atvirkščiai – žmonės išjaučia bei išlieja susikaupusias emocijas ir tarsi apsivalo. Festivalio potencialūs lankytojai ir yra šios kultūros šalininkai. Juos atbaidyti mes galime tik nebedarydami to, ką darome visada.

Daividas Kurlis / Asmeninio archyvo nuotrauka
Daividas Kurlis / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Ar pačiam neįgriso tiek metų laikyti festivalio vadeles?

– Būna visko. Esu paprastas žmogus, turiu oficialų darbą, turiu šeimą, vaikus. Šalia organizavimo turiu gyventi ir „normalų“, praktišką gyvenimą. Pasitaiko nuovargio akimirkų. Bet praėjus vienam renginiui, nuolat skatinamas jaunesnių kolegų vėl pradedu jausti, kad trūksta to gyvybingesnio gyvenimo periodo, bendravimo, veiklos... Tuomet pats nejusdamas vėl įsitraukiu į mėgstamą veiklą. Organizuodamas renginį bendrauju su įdomiais žmonėmis iš pačių įvairiausių šalių – tai plečia akiratį ir leidžia pačiam tobulėti. Galima sakyti, kad aš auginu festivalį, o festivalis „maitina“ mane patirtimi, žiniomis ir suteikia pasitenkinimo jausmą, kad užuot tuščiai leisdamas laiką vėl padariau kažką naudingo.

Mano dukrai šiuo metu yra 10 metų, ir ji dažnai skundžiasi: „Tėti, brolis matė jau penkiolika Žaibų, o aš tik kelis... Prašau, padaryk dar keletą.“ Nesugebu atsakyti, tai ir darau...

– Festivalio organizavimas – sunkus darbas. Kas labiausiai erzina, o kas labiausiai motyvuoja?

– Man asmeniškai organizavimo darbas trunka ištisus metus. Organizuodamas vieną renginį aš jau planuoju kitą, vyksiantį už metų bei dirbu su praėjusių metų medžiaga. Tai – nenutrūkstantis procesas. Ko gero labiausiai man nepatinka vadybinė festivalio organizavimo pusė, kai dėl mėgiamų grupių tenka derėtis su didžiosiomis Europos koncertų organizavimo agentūromis. Mes dirbame iš idėjos, dirbame dėl mums patinkančios muzikos sklaidos. O agentūroms rūpi tik materialioji reikalo pusė, jiems dažnai nesvarbūs net patys muzikantai, ką jau kalbėti apie organizatorius ar žiūrovus. Jie dirba tik dėl išskaičiavimo ir jų kuruojami atlikėjai kartais gauna mažesnę atlygio dalį nei vadybininkai. Mano įsitikinimu tai yra labai neteisinga. Tačiau taip vyksta panašūs dalykai ir mes turime su tuo susitaikyti. Reikia paminėti ir tai, kad šiais laikais žmonės labiau savimi pasitiki ir neretai save pervertina. Kasdien gauname laiškų iš naujų atlikėjų, kurie dar neturi net demo įrašo, tačiau jau nori groti dideliuose festivaliuose. Tokių yra ne šimtai, o tūkstančiai ir tai kartais tikrai vargina.

O motyvuoja tai, kad vis dar atsiranda atlikėjų, kurie tiki judėjimo nuoširdumo svarba taip pat kaip ir mes. Motyvuoja žiūrovų bei kolektyvų įvertinimas, draugų ir kolegų palaikymas, šeimos pritarimas.

Mano dukrai šiuo metu yra 10 metų, ir ji dažnai skundžiasi: „Tėti, brolis matė jau penkiolika Žaibų, o aš tik kelis... Prašau, padaryk dar keletą.“ Nesugebu atsakyti, tai ir darau...

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"