Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

„Ąžuoliuko“ vaikai

 
2018 05 27 12:00
Prisiminimų akimirką (iš dešinės): Povilas Gylys, Andrius Gilys, Modestas Gilys, Laurynas Jakutis.
Prisiminimų akimirką (iš dešinės): Povilas Gylys, Andrius Gilys, Modestas Gilys, Laurynas Jakutis. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ meno vadovas ir dirigentas prof. Vytautas Miškinis, paprašytas išvardyti tris vienos šeimos kartos atstovus, kurie būtų to paties kultinio choro nariai, nesutriko, mat jau beveik keturis dešimtmečius vadovauja „Ąžuoliuko“ kolektyvui. Atvejai, kai vienoje scenoje dainuoja tėvai su sūnumis – nereti. Po neilgos pauzės V. Miškinis ėmė vardyti ir muzikų dinastijas. Tarp jų – muzikos profesoriaus Povilo Gylio šeima.

Politikas, ekonomikos profesorius Povilas Gylys nedainavo „Ąžuoliuke“, jis choro dirigento Povilo pusbrolis – tiesiog bendravardis. „Mano dėdės Leono sūnus“, – trumpai pristatė giminaitį muzikas ir pridūrė dažnai sulaukiantis klausimo, kodėl jiems duoti vienodi vardai.

Choro dirigentas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) profesorius, Lietuvos dainų ir „Gaudeamus“ švenčių, „Ąžuolų klubo“ vadovas beveik metais vyresnis už savo pusbrolį. „Dėdei taip patiko Povilo vardas, kad nepasidavė raginamas simboliškai pavadinti sūnų Petru. Aš buvau šviesiaplaukis, o jis – juodaplaukis. Nusprendė: vienas bus baltas Povilas, kitas – juodas. Ir pakrikštijo Povilu“, – pasakojo dirigentas.

Sutapimų būta ir daugiau. 1991-aisiais abu pusbroliai tapo profesoriais, tad painiavos neišvengia: vienas sulaukia prašymų patarti ekonomikos klausimais, kitas – nuostabos, nuo kada žurnalui „Literatūra ir menas“ pradėjo rašyti straipsnius apie muziką.

Muzika, anot balto Povilo, jam yra visas gyvenimas, o gyvenimas – muzika. Šį požiūrį kartu su žmona Natalija, pianiste ir Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos Fortepijono katedros dėstytoja, stengėsi įskiepyti vaikams. Jų sūnus Andrius Gilys (sovietmečiu dokumentuose raidė y virto trumpąja – aut.), kaip ir tėtis, – chorvedys, o duktė Inga – smuikininkė, pedagogė. Gylių atžalos lyg susitarusios ir antrąsias puses pasirinko pagal profesiją. Andriaus žmona Renata – chorvedė, o Ingos sutuoktinis Raimondas Jakutis – birbynininkas, dirigentas.

Brolis su seserimi tęsia tėčio tradiciją, abiejų sūnūs taip pat buvo nukreipti į chorus. Pusbroliai – Modestas Gilys ir Laurynas Jakutis – „Ąžuoliuko“ vaikai.

Per pomėgį dainai

P. Gylys su „Ąžuoliuku“ nuo pat pirmos repeticijos – 1959-ųjų. Šio choro įkūrėjas mokytojas Hermanas Perelšteinas (1923–1998) tikrindamas mokyklose vaikų balsus atkreipė dėmesį ir būsimą muzikos profesorių. Dvylikametis Povilas jau nebuvo scenos naujokas – nuo pirmos klasės dainavo įvairiuose Vilniaus miesto kolektyvuose, o mokyklos chore net buvo solistas. „Ąžuoliuke“ jis pradėjo savo karjerą kaip choristas, vėliau čia dirbo chormeisteriu, dirigentu.

P. Gylys 1962–1964 metais choro dirigavimo mokėsi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume (dabar – konservatorija). 1964–1970 metais studijas tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA). Ją baigė su pagyrimu. 1971–1973 metais choro dirigavimo žinias tobulino Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) valstybinės Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijos aspirantūroje (prof. A. Michailovo klasėje). 1977–1978 metais stažavosi Vienos aukštojoje muzikos ir scenos meno mokykloje (dabar – Vienos muzikos ir scenos meno universitetas).

Profesorius kilęs iš muzikalios šeimos: senelis – kaimo muzikantas, grodavo armonika, o močiutė dainuodavo – taip jie susipažino, sukūrė šeimą. „Mano tėvelis taip pat turėjo klausą, dainavo mėgėjų chore. Jo broliai irgi muzikantai: vienas – vargonininkas, kitas dirbo „Lietuvos“ dainų ir šokių ansamblyje. Matyt, balsas ir muzikalumas atėjo iš jų“, – svarstė pašnekovas. Ir juokdamasis pridūrė, kad šeima niekaip negalinti išsivaduoti iš muzikos. Nors muziko profesija, anot jo, dabar nėra labai populiari. „Šiandien socialinis muziko statusas gana sudėtingas. Visi stengiasi studijuoti informacines technologijas arba rinktis tokią specialybę, kad galėtų uždirbti ne tik duonai, bet ir gabalėliui sviesto. Tokia mūsų padėtis“, – atsiduso profesorius.

Muzikos trauka esą gimstanti kartu su žmogumi. „Į muziką atėjome per pomėgį dainai – senelių, prosenelių dainai... Tai persiduoda“, – šiltai kalbėjo P. Gylys.

Įtraukė kaip viesulas

Pašnekovui pritarė anūkas Modestas. Jo žodžiais, kai nuo pat pirmų dienų aplink girdi muziką, matai, kaip artimieji dirba, ruošiasi, išgyvena, tas viesulas įtraukia. „Dar būdamas visai mažas lankiausi senelio koncerte – jis dirigavo, o aš puoliau mosikuoti rankomis, mėgdžioti, – linksmai pasakojo Modestas. – Nes mačiau, kad šeimos narys taip daro. Visos ištakos ir įtakos – iš šeimos, iš mamos. Ne iš niekur... Dar į pasaulį nesi atėjęs, o aplink tave jau muzika.“

Modestas muzikavo beveik aštuonerius metus, kol suprato turįs apsispręsti: arba muzika, arba sportas. „Vieni paskutinių mokslo metų – kelios muzikos mokyklos, dar krepšinis – tiesiog pradėjo spausti, visko nebespėjau. Ilgainiui atsirado ir kelionių. Jų vis daugėjo, bandžiau derinti, bet...“ – nutęsė M. Gilys.

Sprendimas nebuvęs nei sunkus, nei labai lengvas – tiesiog svarstyklės nusvėrė į vieną pusę. Svaresnė pasirodė aistra krepšiniui. Sporto mokykloje pasipylę rezultatai užkabino – iki šių dienų. „Tuo metu atrodė, jog taip bus geriau. Nesigailiu nei laiko, kurį praleidau „Ąžuoliuke“, nei to, kad pasirinkau kitą kelią. Abu davė savo“, – tikino vaikinas. Tačiau nuo muzikos toli nepabėgo ir, kaip sakė Modestas, dėl jos yra „pasikabinęs kryžiumi“.

Netrukus trisdešimtmetį minėsiantis M. Gilys neslėpė – jį vis dažniau aplanko mintys apie savo šeimos kūrimą: „Dabar toks pereinamasis laikotarpis atsistoti ant kojų. Laikas kilti, o tada jau skiepyti vertybes būsimoms kartoms.“

Prisiminimai apie „Ąžuoliuką“ gražūs, ypač šilti – apie choro mokytojus. Visai neseniai Modestas iš ugdytojų sulaukė pasveikinimo gimtadienio proga. „Net nesitikėjau – žinutė pasiekė naujosiomis technologijoms“, – nustebęs pasakojo Modestas. Juokdamasis pridūrė, kad sutikus „Ąžuoliuko“ mokytojus minties perbėgti į kitą gatvės pusę nekyla. Malonu pamatyti ir prisiminti, išvysti jų akyse nuostabą: buvo pyplys, o šiandien – krepšininkas dviejų metrų ūgio.

Labiausiai iš to laiko įsiminusios dainų šventės, koncertai, kelionės po Lietuvą. Pirmosios natos, pirmosios perklausos, pirmieji pasirodymai...

„Drįstu pasakyti, kad visi, kurie yra dainavę „Ąžuoliuko“ chore, išgyvena pasididžiavimo jausmą: „Mes dainavome!“

Saviraiškos priemonė

Panašūs įspūdžiai išlikę ir Laurynui. Nuoširdžios, besišypsančios mokytojos, ypač choro ir fortepijono... Tiesa, repeticijos abiem vaikinams prailgdavo. Kaip sakė Modestas, ruošimasis koncertui ne pats smagiausias dalykas – labiausiai laukdavęs renginio. Laurynas neslėpė skaičiuodavęs, kada pagaliau baigsis tie kūriniai, kuriuos reikėdavo išmokti. Juk jų tiek daug... Geriausias atpildas už sunkų darbą – pasirodymai. Laurynui ypač patikdavo koncertuoti sostinės Šv. Kotrynos bažnyčioje, Mokytojų namuose.

„Atsimenu, kaip fortepijono mokytoja mokydavo taisyklingai statyti rankas – kišdavo obuolį į ranką, aiškino apie natas, kad pilna nata yra obuolys, ir pan.“, – apie pradžių pradžią kalbėjo Laurynas. Modestas pritariamai linksėjo galva: jam irgi tekę išgyventi tą patį.

Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos dešimtokas L. Jakutis teigė kiekvieną dieną nori nenori turįs gyventi muzika. O „Ąžuoliukas“ buvo it muzikinio kelio parengiamoji mokykla. „Jau daugiau kaip dešimt metų tenka muzikuoti. Tiesa, kurį laiką motyvacijos trūko, tačiau dabar esu motyvuotas“, – tikino Laurynas, besigilinantis į chorinio dirigavimo specialybę.

Vaikinas nekantriai laukia kitų metų – pradės lankyti simfoninio dirigavimo klasę. „Mėgstu muzikuoti, tai lyg saviraiškos priemonė. Man suteiktos kitos rankos save išreikšti – fortepijonu, gitara ar kitokiu instrumentu... Būdas pasakyti tai, kas man atrodo svarbiausia“, – rimtai dėstė jaunasis muzikas.

P. Gylys suskubo papildyti anūką: chorinis dirigavimas susijęs su dainavimu, o kaip tvirtino šviesaus atminimo Virginijus Noreika, pas kurį Laurynas mokėsi penkerius metus, šis turintis gerą balsą. Balsas – taip pat saviraiškos priemonė.

Su choru – nuo gimimo

Andrius juokėsi aplink „Ąžuoliuką“ sukęsis beveik nuo gimimo – dar vežimėlyje tėtis jį veždavosi į vasaros stovyklas. Kai įstojo į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, suderinti mokslus iš pradžių sekėsi gana neblogai, tačiau ilgainiui pasidarė sudėtinga, todėl teko rinktis. „Ąžuoliuką“ lankė septynerius metus. Pasak pašnekovo, jo kelias niekuo neišsiskiriantis: baigęs tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją – choro dirigavimo specialybę – ėmėsi pedagoginės veiklos. „Muzika – sunkus darbas, mūsų krašte jis neįvertintas. Mokyklose į muzikos pamokas rimtai nežiūrima, priešingai nei į kitus užsiėmimus, – galima ir nenueiti“, – giliai įsišaknijusią problemą įvardijo LMTA lektorius, merginų choro vadovas A. Gilys.

P. Gylys švelniai paprieštaravo sūnui. Anot jo, yra žmonių, kurie nemato gyvenimo be muzikos. Svarstė, kad muzikuoti gali ne vien išskirtinių gabumų turintys asmenys, bet ir tie, kurie neįsivaizduoja savęs be muzikos. „Matyt, esame tie, kurie negali be muzikos, nes prie genijų savęs nepriskiriame“, – juokėsi profesorius.

Gyvenimo mokykla

Berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ šiandien neabejotinai yra vienas geriausiai muzikos pasaulyje žinomų vardų Lietuvoje ir už jos ribų. „Ąžuoliukas“ per visą savo gyvavimo laikotarpį išugdė kelis tūkstančius dainininkų. Tai unikalus kelių chorų (nuo mažylių iki vyrų) ir muzikos mokyklos derinys. Neretai „Ąžuoliuko“ ugdytiniai savo patirtį chore vadina gyvenimo mokykla ir antraisiais namais.

P. Gylio žodžiais, H. Perelšteinas visada to ir siekęs: jo meilė, globa, rūpinimasis auklėtiniais buvęs begalinis. „Apie „Ąžuoliuką“ galima kalbėti daug – su šiuo kolektyvu susijęs visas gyvenimas. Drįstu pasakyti, kad visi, kurie yra dainavę šiame chore, išgyvena pasididžiavimo jausmą: „Mes dainavome!“ Štai toks mūsų kelias“, – sakė profesorius.

Apie legendinį chorą išleista knyga „Mes iš „Ąžuoliuko“. Vieno choro istorijos“. Ją parengė daug metų pats šiame chore dainavęs žurnalistas Darius Krasauskas. Autorius per beveik dvejus metus pakalbino 80 buvusių ir esamų „ąžuoliukų“. Į penkis šimtus puslapių tilpo daugiau kaip 200 istorijų. Kitais metais „Ąžuoliukas“ minės 60-metį – ta proga rengiama dar viena knyga.

1996-aisiais H. Perelšteino iniciatyva įkurtas „Ąžuolų klubas“. Į jį susibėgo buvę „Ąžuoliuko“ dainininkai. Švenčiant „Ąžuolų klubo“ dvidešimtmetį susibūrė ir vyrų choras. Kolektyvą sudarė vyrai, dainavę berniukų chore „Ąžuoliukas“, kai šiam dar vadovavo jo įkūrėjas. Vyrai sumanė, kad nori suburti chorą – vėl sugrįžti ir tęsti veiklą. Įvairių profesijų atstovai – mokslų daktarai, chirurgai, advokatai, verslininkai, bankininkai – pasikartojo repertuarą. Atsidavimas muzikai, kuri buvo įskiepyta vaikystėje, per kūrinius, P. Gylio įsitikinimu, praturtino. Būdami berniukai jie dainavo ne tik liaudies dainas, bet ir tokias žymias oratorijas kaip Josepho Haydno „Metų laikai“, Georgo Friedricho Haendelio „Judas Makabėjus“, Eduardo Balsio „Nelieskite mėlyno gaublio“ – daugybę kūrinių. „Tai didžiulis bagažas ateičiai, nesvarbu, kokioje srityje darbuojiesi, – kitaip girdi, kitaip jauti pasaulį“, – pabrėžė P. Gylys.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"