Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Žurnalistinės etikos paradoksai

 
2018 04 25 6:00

JAV neseniai išdalinti žurnalistikos oskarai – Pulitzerio apdovanojimai. Juos susižėrė marga kompanija: vienas seniausių laikraščių, judėjimo #MeToo sumanytojai, galiausiai reperis. Priminsiu, kad tai – prestižiškiausias apdovanojimas, jo geidžia kiekvienas JAV žurnalistas. Premijos misija apibūdinama skambiai – puoselėti laisvą ir nepriklausomą spaudą, skatinti drąsius proveržius, keisti visuomenę.

Kas turi puoselėti laisvos spaudos ribas: pati spauda ar politinė valdžia? Jei pastaroji, tai galima traktuoti kaip spaudos laisvių suvaržymą.

Pulitzerio premija verčia prisiminti kai kuriuos spaudos istorinius precedentus ir žurnalistinės etikos paradoksus. Čia galima paminėti ir Hearsto fondą. Abu juos įsteigė vadinamosios geltonosios spaudos atstovai trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje. Tai pirmasis paradoksas. Maža to, Josephas Pulitzeris ir Williamas Randolphas Hearstas iškėlė medijų etinius standartus. Vis dėlto bet koks standartas reiškia ir suvaržymą, vargiai suderinamą su kūrybinėmis iniciatyvomis. Tai antrasis paradoksas. Trečia, 1980 metais Pulitzerio premiją laimėjo Janet Cooke už sufabrikuotą interviu su geto vaikais. Paminėtinas ir ketvirtasis – raudonųjų raganų medžioklės (senatoriaus Josepho McCarthy) – atvejis ir nekritiška žurnalistika. Panašus kraštutinis atvejis – valdžią (partiją, politinį kelią) šlovinanti žurnalistika Sovietų Sąjungos visuomenėje. Penkta, kai kurie spaudos tyrinėtojai (pvz., Čikagos mokyklos) teigia, kad nereguliuojamos masinės medijos neišvengiamai pasitarnauja didelių arba vyraujančių grupių interesams. Tai siejasi su prancūzų sociologo Pierre'o Bourdieu nagrinėtu reitinginiu mąstymu: medijos (pvz., televizijos) produkcija išvysta dienos šviesą tik tuomet, kai ji geba (tiksliau, kai vadybininkai mano, kad geba) pakelti tos medijos reitingą ir padidinti jos pajamas.

Pasvarstykime apie visus šiuos atvejus turėdami omenyje etikos klausimus. Pirma, geltonajai spaudai, atrodo, terūpi žvaigždžių stiliaus reikalai. Rašoma apie tai, kas juos įsirašo į aukštuomenės peizažą. Kitaip tariant, tikrumo praba čia – „žvaigždiškumas“ ir „stiliškumas“. Maža to, tikrumo (teisingumo) aspektas – buvimas medijose. Taigi geltonoji spauda byloja apie visuomenės (ar jos dalies) judėjimą ratu: būk žvaigždė – būk spaudoje – būk „tikras“. Žinia tokia: nebūdamas žvaigžde nepakliūsi į spaudą, o nebūdamas joje nebūsi „tikras“. Geltonosios spaudos žurnalistams mažiausiai rūpi šių nuostatų laužymas. Nepaisant to (ar kaip tik todėl) Pulitzerio premijos ir Hearsto fondo steigėjai nusprendžia skatinti visuomenės pokyčius ir drąsius proveržius.

Antra, šie steigėjai kalba apie medijų etinius standartus, kurių jie patys mažiausiai laikėsi savo žurnalistinėje veikloje, geltonojoje spaudoje. Čia paradoksalu tai, kad medijos traktuojamos kaip socialinės tikrovės prievaizdai. Kitaip tariant, kalbama ne apie visuomeninių nuostatų kūrimą ir netgi ne apie socialinės tikrovės vaizdavimą, o apie jos kontrolę ir priežiūrą. Ar laisva spauda pašaukta pašalinti laisvus judesius visuomenėje?

Trečia, prestižinę premiją laimi pramanyti interviu, t. y. nesamos tikrovės vaizdavimas. Nepaisant vėlesnio skandalo dėl šio atvejo, vėl iškyla klausimai: kas yra tikrovė, ar pramanas yra tikrovė, jei padaro mus jautresnius, t. y. keičia mūsų nuostatas? Juk interviu su vargšais vaikais (tegu pramanytais) didina mūsų jautrumą ir skatina keisti pasaulį. Vis dėlto premijos atšaukimas parodė, kad žurnalistikos riba peržengta. Klausimas – tai savo ribų suvokimas, su kuriuo siejame žurnalistinę etiką, ar žurnalistinio aprašymo apribojimas, kuris šią veiklą daro ribotą?

Ketvirta, raudonųjų raganų medžioklės (witch-hunt to Reds) atvejis, siejamas su senatoriaus J. McCarthy vardu, suponavo veikiau nekritišką žurnalistiką ir supanašėjimą su totalitarinės valstybės (Sovietų Sąjungos) žurnalistine veikla. Paradoksas tas, kad kova su totalitarinėmis užmačiomis ir su spaudos pajungimu politikai atveda prie pačios spaudos suvaržymų. Kaip minėta, panašus kraštutinis atvejis – valdžią šlovinanti žurnalistika Sovietų visuomenėje. Anot Herberto Marcuse's, tai – vienamatis matymas ir mąstymas, būdingas skirtingoms ir net priešiškoms politinėms sistemoms. Lietuvoje šiuo metu panašiai medžiojamos sovietinės raganos ar jų šmėklos išlikusiuose paminkluose.

Penkta, pastebėjimas, kad nereguliuojamos masinės medijos pasitarnauja didelių arba visuomenėje vyraujančių grupių interesams ir skoniams, parodo dar vieną paradoksą. Tai perša mintį, kad žiniasklaida turi būti reguliuojama. Jei paklaustume, kas tai turi daryti ir kieno naudai, atsakymas būtų tas pats – didelės arba visuomenėje vyraujančios grupės, nes kitos grupės neturi tam nei pakankamų išteklių, nei įtakos. Kitaip tariant, „savaiminio“ dreifavimo link spaudos kontrolės kritika atveria kelią dar didesnių jos suvaržymų kryptimi. Čia iškyla paradoksalus šūkis „Varžykime spaudą, kad ji nebūtų suvaržyta“, t. y. neleiskime žurnalistikai pataikauti didiesiems ir įtakingiesiems. Kita vertus, tai verčia susimąstyti tiek apie spaudos laisvę, tiek apie visuomenės laisvę demokratinėse šalyse, kuriose „savaime“ orientuojamasi į ekonomines ir pramogines pirmenybes. Ar žurnalistų pareiga ir atsakomybė nėra demaskuoti ir dekonstruoti įvairaus pobūdžio „savaimiškumus“, kurie iškyla valdant daugumai? Tokie „savaimiškumai“ – suvienodinimo ir sulyginimo aspektai, kurie neišvengiami orientuojantis į vieną (daugumos) tiesą. Tačiau istorinė demokratinių visuomenių raida rodo, kad ir demaskavimas (pvz., marksistinis) susijęs su rizika palaidoti demokratinių, o kartu ir spaudos laisvių likučius.

Vis dėlto didžiausias paradoksas sietinas ne tiek su minėtais penkiais atvejais (jų gali būti ir daugiau), bet su laisvosios spaudos sąvoka. Spauda, būdama neribotai laisva, grasina pačiai demokratijai, laiduojančiai laisvę spaudai. Šis aspektas atsispindi ir žurnalistinės etikos principuose. Taigi vėl susiduriame su ribų tema. Klausimas – kas turi puoselėti laisvos spaudos ribas? Pati spauda ar politinė valdžia (tarkime, atstovaujama įstatymdavių)? Jei pastaroji, tai galima traktuoti kaip spaudos laisvių suvaržymą. Be to, įstatyminiai suvaržymai panaikina etiką, tam tikrus klausimus perkeliant į juridinę sritį.

Prof. dr. Tomas Kačerauskas yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"