Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Žiemos pramogos, arba vaizdas ir įvaizdis

 
2018 01 22 12:09

Pastaruosiuose savo tekstuose vis pagąsdindavau skaitytojus autoritarizmo šmėkla, kuri sklandžioje virš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos propaguojamos politinės filosofijos. Todėl šis tekstas gali atrodyti kiek paradoksaliai, nes jame kalbėsiu apie tam tikrus saugiklius, kurie (tikiuosi – patikimai) saugo mūsų valstybę nuo autoritarizmo.

Nagrinėsiu ne tiek politinius procesus ir nustatytas procedūras, kiek dalykus, kurie yra giluminiai, susiję su masine visuomenės psichologija ir tokiu miglotu dalyku kaip politinė kultūra.

Neatsitiktinai būtent vaizdai, o ne tekstai sulaukia daugiau dėmesio socialiniuose tinkluose, kurie modeliuoja šiuolaikinės visuomenės psichologiją.

Tačiau pradėsiu nuo teiginio, kad šiuolaikines pasaulio visuomenes (bent jau Europoje bei Šiaurės Amerikoje) galima pavadinti „vaizdo visuomenėmis“. Yra tam tikros priežastys taip teigti. Gyvename greitos informacijos amžiuje. Moderniųjų laikų situacijoje neretai kalbama ir apie informacijos perteklių, kas sąlygoja paviršutinišką jos vartojimą.

Tokioje situacijoje vaizdas tampa išsigelbėjimu. Neturime laiko ilgiems ir išsamiems tekstams – nebent patys priverčiam save turėti tam laiko, o vaizdas yra apdorojamas greitai, beveik intuityviai, nes pasąmonė spėja pastebėti reikšmingas detales, įvertinti kontekstą ir padaryti išvadas.

Neatsitiktinai būtent vaizdai, o ne tekstai sulaukia daugiau dėmesio socialiniuose tinkluose, kurie modeliuoja šiuolaikinės visuomenės psichologiją.

Todėl norėčiau čia aptarti du sausio 18–19 dienomis pasirodžiusius vaizdus, kurie šmėžavo informacinėje erdvėje – taip pat ir minėtuose socialiniuose tinkluose.

Viename vaizde buvo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Sausio 19 dieną Stačiatikių bažnyčia švenčia vieną iš esminių religinių švenčių – Jėzaus krikšto dieną. Pagal tradiciją, ši diena pažymima ir maudynėmis eketėje, simboliškai atkartojant krikšto apeigą.

Šiemet šią tradiciją palaikė ir Vladimiras Putinas. Demonstruodamas gerą fizinę formą jis šoko į eketę, iššaukdamas šalininkų susižavėjimą ir ironišką oponentų šypseną.

V. Putino maudynės lediniame vandenyje neturėtų stebinti. Tai puikiausiai atitinka jau ne pirmus metus jo formuojamo įvaizdžio dalį, kurią galima būtų apibūdinti kaip „pabrėžtinas vyriškumas“. Dabar šis įvaizdis vėl bus aktyviai stiprinamas, nes kovo mėnesį turėtų įvykti prezidento rinkimai, kur V. Putinas tikisi būti perrinktas jau ketvirtai kadencijai... Iš tikrųjų nėra abejonių, jog jis bus „perrinktas“ nepriklausomai nuo to, kaip balsuos Rusijos gyventojai, tačiau prieš šiuos rinkimus pabrėžiama, jog V. Putinui yra labai svarbus legitimacijos procesas, jis nori pamatyti tikrą, o ne suvaidintą visuomenės palaikymą, kas tampa didžiuliu galvos skausmu jo komandai.

Demonstruodamas gerą fizinę formą jis šoko į eketę, iššaukdamas šalininkų susižavėjimą ir ironišką oponentų šypseną.

Amžiaus, sveikatos ir ištvermės klausimas irgi yra svarbus V. Putino perrinkimo kontekste. Prieš aštuoniolika metų jis atėjo į pagrindinį šalies postą kaip stiprus, jaunas ir veržlus lyderis, pakeitęs pasiligojusį Borisą Jelciną. Praėjus beveik dviem dešimtmečiams nuo to momento vaidinti „jauną lyderį“ V. Putinui tampa vis sunkiau. Jo komandos ryšių su visuomene akcijos – V. Putino važinėjimas motociklu, skrydis su gervėmis, povandeninė archeologija Tamanės įlankoje, ar laikas nuo laiko lyg atsitiktinis pozavimas fotografams pusiau apsinuoginus – turi palaikyti tą pirminį įvaizdį, kurio neatsisakoma.

Antras vaizdas, kuris pasirodė viešoje erdvėje panašiu metu, yra visiškai kitoks, nors irgi susijęs su žiemos pramogomis.

Tai Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės oficialioje Facebook paskiroje paskelbta nuotrauka, kur ji džiaugiasi iškritusiu sniegu ir netyčia pataiko sniego gniūžte į fotografą – vaizdas užfiksuotas akimirką prieš.

Minėtas vaizdas irgi sąveikauja su masine psichologija. Sakyčiau, jis puikiai pataiko į Lietuvos visuomenės, kuri vis niurzga apie Kalėdas be sniego (ir Naujuosius be sniego, ir žiemą be sniego...), nuotaikas. Mūsų niūraus oro krašte iš tikrųjų kartais labai trūksta savotiškos žiemos pasakos, ar ką nors panašaus. Tad minėta D. Grybauskaitės nuotrauka yra labai žmogiška ir, galima sakyti, artima „paprastai liaudžiai“.

D. Grybauskaitės nuotrauka yra labai žmogiška ir, galima sakyti, artima „paprastai liaudžiai“.

Socialiniai tinklai suformavo dar vieną taikomą vaizdinę priemonę – patalpinti du vaizdus šalia ir pasiūlyti publikai pačiai padaryti išvadas. Pavyzdžiui, vienoje nuotraukoje Rusijos prezidento kortežas važiuoja per jam atlaisvintą vieną iš Maskvos magistralių, o kitoje kurios nors europinės šalies (dažniausiai Danijos ar Švedijos) ministras pirmininkas važiuoja į darbą dviračiu. Ar karalienė Elžbeta II važiuoja į savo rezidenciją paprastu traukiniu.

Žinoma, kiekvieno šalies vadovo ar aukšto politinio pareigūno įvaizdis yra kuriamas. Tačiau tai, kaip jis yra kuriamas – irgi labai svarbus signalas. Pavyzdžiui, Rusijos gyventojams europinių politikų paprastumas ir kuklumas palieka iš tikrųjų labai gilų įspūdį. Lygiai taip pat kaip ir naujosios rusų emigracijos atstovams Lietuvoje neišdildomą įspūdį palieka tai, jog čia tiesiog gatvėje galima sutikti miesto merą ar kokį kitą politiką, susipažinti su valdžios atstovais kuriame nors viešame renginyje ar užduoti klausimą tam pačiam politikui socialiniame tinkle ir čia pat gauti į jį atsakymą. Po Rusijos, kur bet kuris reikšmingesnis valdžios atstovas gyvena kitame, paprastiesiems mirtingiesiems nepasiekiamame pasaulyje – tai lyg psichologinės branduolinės bombos sprogimas.

Rusijoje tai imperinis, pompastiškas paveikslas. Čia politinis šalies vadovo kūnas susilieja su simboliniu valstybės kūnu.

Beje, šalių dydžiai, į kuriuos kartais bando rodyti pirštu oponentai, čia nieko dėti. Tai geriausiai įrodo kitų didžiųjų Europos valstybių pavyzdžiai. Klausimas yra vaizdinio stilistikoje. Rusijoje tai imperinis, pompastiškas paveikslas. Čia politinis šalies vadovo kūnas susilieja su simboliniu valstybės kūnu.

Lietuvoje (ir kitose demokratinėse valstybėse) vaizdinys yra žymiai paprastesnis ir žmogiškesnis. Valdžios Olimpas nėra privatizuotas, jo gyventojai keičiasi, o netekusiems galių (neperrinktiems, užbaigusiems kadenciją) gali tekti ir leistis nuo kalno. Todėl ir rodyti žmogiškumą valdžios vyrams ir moterims nėra silpnybė. Šiuo atveju, oficiali politinė komunikacija mūsų šalyje rodo, jog iš tikrųjų jau turime imunitetą klastingam autoritarizmo užkratui. Tikiuosi, kad tas imunitetas tik stiprės.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"