Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Visada būk su skrybėle

 
2017 09 01 6:00

Ilgam įstrigo šie profesorės Meilės Lukšienės žodžiai, kuriuos ji ištarė dar sovietmečiu prie tuometės „Svajonės“ parduotuvės Gedimino prospekte Vilniuje, pro šalį einant buvusiam universiteto komjaunimo sekretoriui, vėliau – kultūros ministrui, sužlugdžiusiam lituanistikos katedrą. Šį liudijimą man papasakojo be galo įdomi pašnekovė pedagogė Laima Abraitytė: „Kokia prasminga metafora: vadinasi, būk visada iškėlęs galvą.“

Išsilavinusį ir inteligentišką, nuoširdų ir geranorišką, išmintingą ir įžvalgų, – tokį jauną žmogų turėjo ugdyti M. Lukšienės modeliuota tautinė mokykla. Tokia ir ji pati buvo, sugebėjusi gyvenimą pereiti su skrybėle, nors ir kaip buvo gniuždoma. M. Lukšienės parengtuose švietimo srities tekstuose buvo kalbama apie žmogų – vaiką, mokinį, studentą. Buvo keliamas tikslas ugdyti asmenybę, o tik paskui kalbama apie mokymosi bazę ar kitus materialinius dalykus.

Iki šiol prisimenamas garsus M. Lukšienės posakis: „Nelygstama žmogaus vertė.“ Jos supratimu, kiekvienas yra unikalus ir į kiekvieną reikia žiūrėti kaip į asmenybę. Mokinys, žmogus nėra objektas, į jį negalima tik prikimšti žinių. Ji matė ir ypatingą tėvų vaidmenį formuojant asmenybę, ne tik mokyklos.

Profesorius Vytautas Landsbergis apie M. Lukšienę yra sakęs, kad ji ir Sąjūdyje visiems buvo mokytoja ramiu inteligentišku balsu, plataus kultūrinio akiračio, išmananti visuomenės raidą. Pasak V. Landsbergio, ji rodė pavyzdį ne tik kaip mokslininkė, bet buvo ir moralinis autoritetas, pavyzdingo gyvenimo ir pamatinių principų laikymosi sektinas žmogus.

Tačiau komentaras – ne apie M. Lukšienę ir jos tautinę mokyklą, sulaukiančią kritikos ir pašaipų, nors iki šiol jokie korifėjai nieko geresnio ir nesukūrė. Komentaras – apie tai, ar tėvas, leisdamas į mokyklą vaiką, gali tikėtis, kad tokia profesorės pasaulėžiūra virs realybe. Ar gali tikėtis, kad vaikas nebus laikomas pilkos masės dalimi, vienu iš dvidešimties, kuriuos reikia išmokyti rašyti, skaityti ir skaičiuoti (bent pusėtinai). Ar norėdamas suteikti muzikos pagrindus bendriesiems įgūdžiams formuotis, gali tikėtis, kad vaikai nebus priimami į valstybės finansuojamą muzikos mokyklą pagal pavardes.

Tėvų poreikis kitoks. Poreikis – kad už gerai atsakytą užduotį ar įdomiai atliktą darbą vaikas būtų pagirtas, kad jam būtų įžiebta pasitikėjimo savimi kibirkštėlė. Kad būtų pastebėti jo asmeniniai gebėjimai ir bandoma juos stiprinti. Prasidedant mokslo metams mes, tėvai, norime, jog vaikai būtų ugdomi gyventi kaip laisvos asmenybės, nevengtų sakyti savo nuomonės ir kurti, svajoti, o vėliau – kad tos svajonės taptų tikru proveržiu Lietuvai. Kad mokytojas suprastų, kodėl kai kurie vaikai velkasi uodegoje, ir sugebėtų juos taip stumtelėti, jog jie iššautų į viršų kaip kosminis laivas. Esu įsitikinusi, kad M. Lukšienė, Viktorija Daujotytė, Elena Bukelienė būtų sugebėjusios tai padaryti. Manau, kad daugelis dabartinių mokytojų, dirbančių tikrai pagal pašaukimą, tai sugeba. Esu dėkinga ir savo vaikų mokytojoms, kad jos sugebėjo tai padaryti.

Tačiau visi tėvai norime, kad tai sugebėtų visi mokytojai. Manau, kad tokie mokytojai tikrai nekalba apie mažus atlyginimus, nes jų gebėjimai leidžia užsidirbti padoriai. Apie mažus atlyginimus jie nekalba ir dėl solidarumo su savo valstybe: yra ir dar mažiau uždirbančiųjų. Tačiau apie tai turi kalbėti valstybės galvos. Mokytojo profesija, kaip ir pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu, turi tapti prestižinė. Ne paslaptis, kad tą prestižą kūrė padori alga.

„Lietuvos ūkininkas“ (1906–05–25 Nr. 23) rašė: „Kol mokytojas buvo rusas, valstiečiai algos jam mokėdavo po 25 rub. mėnesiui (kiek anksčiau dar daugiau), dabar gi mokytojui lietuviui moka tik 15 rub. mėnesiui. Mokytojas [...] atvažiavo iš tolimo krašto, iš Lenkų žemės, kur jam mokėdavo daug daugiau algos.“ Pirmosios nepriklausomybės metais jis gaudavo per mėnesį tik tiek, kiek kainavo... karvė – 300 litų.

Akademikas Alfonsas Merkys sakė: „Keturi skyriai buvo didelis mokslas, nes išmokydavo ne tik skaityti, rašyti ir skaičiuoti, bet duodavo ir gyvenimo pagrindus.“

Kodėl dabar mokytojai uždirba mažai? Priežasčių daug, bet viena – itin iškalbinga: skaičiuojama, kad dirba apie 32 tūkst. mokytojų, o mokyklų vadovų yra apie 3 tūkstančius. Vienam mokytojui tenka apie 10 mokinių, vienam vadovui – 10 mokytojų. Į mokyklų vadovų postus, ypač regionuose, skiriami tuo metu savivaldybės vadovams lojalūs žmonės. Tokie partiniai skyrimai negali garantuoti, kad ateis vadovas, gebantis ne įtikti rajono valdžiai, bet ir formuoti stiprią mokytojų komandą. Štai todėl Vilniuje, Kaune atsiranda tokios mokyklos kaip Vilniaus licėjus ar Kauno technologijos universiteto gimnazija. Prie jų vairo daug metų stojo stiprūs vadovai, kuriems svarbiausia – ugdymo turinys ir gyvenimo pagrindų suteikimas. Šiems vadovams nereikia jokių kadencijų. Jų darbą aukščiausiu balu įvertina tėvai, į mokyklas išleisdami didžiausią savo turtą – vaikus. Tačiau ir čia bandome viską sugriauti. Darbas vertinamas ne pagal pasiektus rezultatus, o pagal dirbtus metus. Dirbai daug – lauk iš posto. Ar taip elgtųsi bet kurios privačios įmonės savininkas? Niekada. Geri veiklos rezultatai, dažnai nulemti ilgametės patirties, būna vertinami pozityviai, o ne priešingai.

Jau koktu iš besikeičiančių švietimo ir mokslo ministrų girdėti vis tą pačią frazę apie švietimo sistemos reformą. Tikiu, kad nepriklausomybės pradžioje švietimo sistemą tikrai reikėjo reformuoti, bet jau praėjo 27 metai. Priimkime protingus sprendimus, bet nebekalbėkime apie reformą.

Pabaigoje vėl smalsu prisiminti antikos mąstytojus. Sokratas dar IV amžiuje prieš Kristų pasakė: „Laiminga ta šalis, kurioje protingiausi ir doriausi žmonės tampa mokytojais.“

Ar galime tapti laiminga šalimi?

Jūratė Mockuvienė yra žurnalistė, Konservatorių frakcijos Seime atstovė spaudai

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"