Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Vėluojanti refleksija Sąjūdžio 30-mečiui

 
2018 06 05 10:59

Peržvelgęs į LT media matau dualizmą: vieni džiaugiasi nueitu keliu, kiti mato vien problemas ir skleidžia gana apokaliptines nuotaikas.

Mano karta pagrįstai galėtų vadintis „revoliucijos vaikais“, nes patyrę tik truputį sovietinės kasdienybės, į paauglystę ir brandesnį galvojimą žengėme būtent Sąjūdžio, Nepriklausomybės atgavimo ir valstybės kūrimosi laikais.

Turime mokytis ne iš tarpukario Lietuvos, kurioje buvo smetoninis režimas, o iš tų šalių, į kurias emigrantai vyksta: Jungtinė karalystė, JAV, Norvegija, Vokietija.

Buvome tie, kurie tikėjo ne vien tautinių idealų sklaida, bet ir paraleliai vykstančios liberaliosios revoliucijos idealais: žmogaus teisės, laisvas žodis, galimybė aplankyti užsienio šalį, galimybė kurti verslą atrodė šventos vertybės ir tai labai rezonavo su neseniai žlugusia uždarumą, amžiną viso ko trūkumą ir suvaržymus produkavusia sistema. Ir tiesa – tai, kad dabar už nuomonės išsakymą netenka patirti KGB'istinės profilaktikos, kad gali laisvai keliauti ir užsiimti norima veikla, yra svarbūs pasiekimai. Toks nacionalinis naratyvas revoliuciją patyrusiems žmonėms. Sovietmečiu, nors ir buvo siekiama pasiekti normalumą, to negalėjo niekas iki galo padaryti: per daug žmonių žuvo Gulaguose, turėjo trėmimų patirtis, žuvo partizanų kare, išgyveno okupacijos padarinius. Sistema nebuvo legitimi, todėl žlugo ir mums pavyko pasiekti laisvę.

Sąjūdžio metu buvo aktyviai generuojamas „engiamosios tautos“ diskursas, kuris buvo paveikus. Ką dabar vėl matau? Matau, kad bandoma pakartoti „engiamosios tautos“ naratyvą ir taip mobilizuoti žmones, esą dabartinė sistema pernelyg užgauli ir pažeidžianti laisves. Sutinku dėl pernelyg didelės emigracijos argumentų, pritariu, kad patiriame oligarchizaciją, pernelyg nekreipiame dėmesio į socialinę atskirtį.

Kaip rodo tyrimai, dalis emigrantų renkasi kitą šalį ne vien dėl ekonominės gėrovės, bet ir dėl didesnės savirealizacijos, pagarbos žmogui, socialinės sistemos. Pilnai pritariu, jog nemažai mūsų yra pasirinkę tokį konformizmą, kai šliejasi prie sėkmingesnio, nenori mąstyti savo galva, bijo plačiau reflektuoti ir net užsiima savicenzūra, vardan noro įtikti nuomonės lyderiams. Skubame vienas kitą teisti ir netoleruojame galimybės susimauti.

Kaip Silicio slėnyje išsakė nuomonę vienas IT srityje dirbantis specialistas, natūralu bandyti, ir net jeigu nepavyksta, vėl bandyti. Toleruoti tokius bandymus. Manau, čia šaknys mūsų geresniam orumui. Taip, problemų turime krūvą, bet kas geriausia, kad mes iš tiesų galime apie jas kalbėti ir tikrai galime jas spręsti.

Ką dabar vėl matau? Matau, kad bandoma pakartoti „engiamosios tautos“ naratyvą ir taip mobilizuoti žmones, esą dabartinė sistema pernelyg užgauli ir pažeidžianti laisves.

Nemanau, kad yra pagrindas naujajam „engiamosios tautos“ naratyvui dabartyje, nes dabartinių problemų aliuzija į Gulago ir totalitarines patirtis, yra neadekvati. Taip, neoliberalizmas nėra lengvas dalykas, jis pernelyg generuoja „laimėtojų“ ir „pralaimėtojų“ klases, jį kritikuoti reikia ir ieškoti didesnio dialogo tarp visuomenės grupių, tarp visuomenės ir valdžios, būti negailestingiems verslo suaugimui su valdžia. Tačiau jeigu naujoji tautinė mobilizacija produkuos uždarumą, atsiribojimą nuo pasaulio ir diskriminaciją, tai būsime ne laimėtojai, o pralaimėtojai. Pralaimėtojai visi. Turime mokytis ne iš tarpukario Lietuvos, kurioje buvo smetoninis režimas, o iš tų šalių, į kurias emigrantai vyksta: Jungtinė karalystė, JAV, Norvegija, Vokietija. Jos nėra uždaros šalys, jose gerbiamos žmogaus teisės, pasirinkimų laisvė, verslininkystė. Svarbiausia matyti ne vien problemas, bet ir galimybes. Tiek.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"