Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Valstybė versle: kur brėšime ribą?

 
2018 06 28 6:00

Prieš gerą mėnesį džiaugėmės pagaliau priimti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO). Viena priėmimo sąlygų buvo padaryti tvarką valstybės įmonių srityje. EBPO stebėjo mūsų darbus, teikė Lietuvai įvairias rekomendacijas. Jas įvykdėme išklodami popieriuje. Tačiau jokio ypatingo žingsnio savo iniciatyva žengti nedrįsome.

Taip, valstybės valdomų įmonių (VVĮ) sumažėjo: 42 miškų urėdijos ir 11 kelių priežiūros įmonių buvo reorganizuotos ir sujungtos į vieną miškų urėdiją bei vieną kelių priežiūros įmonę. Bet tai – tik gražiau atrodantis VVĮ skaičius. Juk tai toli gražu ne viskas, ką galėjome padaryti. Ilgai rengtas privatizuotinų įmonių sąrašas vis dar klajoja valdžios koridoriuose. Įdomu, kodėl vis nesiryžtama jo paleisti į dienos šviesą?

Teisės aktuose nugulė ir daug kitų pataisų. Pavyzdžiui, siekiant VVĮ nepriklausomumo, buvo nurodyta pakeisti jų valdybų sudėtį taip, kad daugiau nei pusę jų sudarytų nepriklausomi nariai. Tai turėtų saugoti valstybės įmones nuo politikų įtakos – reikia paisyti įmonės, o ne politikų interesų.

Grįžkime ir pradėkime nuo pradžių – apibrėžkime aiškias valstybinio verslo ribas.

Be to, kiekvienai valstybės įmonei buvo rengiamas vadinamasis lūkesčių raštas, kuriame išklojama viskas, ko tikimasi iš įmonės veiklos, keliami konkretūs tikslai. Valstybės kontrolė 2017 metais atliko valstybės valdomų įmonių tyrimą ir nustatė, kad didžioji dalis VVĮ nepasiekia joms nustatytų finansinės grąžos rodiklių. Pasirodo, 2013–2015 metais šį rodiklį pasiekė vos 40 proc. įmonių.

Įstatymų pakeitimai leidžia manyti, kad VVĮ nebeturėtų rinkoje elgtis kaip dreifuojantys laivai – turėtų plaukti nustatytu kursu. Taigi šie pokyčiai yra teigiamas postūmis pertvarkant VVĮ, bet ar jis pakankamas?

Atrodo, kad valdžia yra susikoncentravusi į žaidimo taisyklių tobulinimą, nors dar nėra numačiusi, kur ir kokia turėtų būti jos žaidimo aikštelė. EBPO savo rekomendacijose pažymi, kad kiekviena šalis turėtų apibrėžti valstybės veikimo versle ribas, t. y. nustatyti priežastis, kai toks veikimas būtų pateisinamas. Gal nuo to ir reikėjo pradėti?

Ribų nustatymas yra svarbus, jų nesant valstybės verslai primena tikrą netvarką. Mūsų šalies Konstitucijoje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis turi būti grindžiamas privačia nuosavybe. Tai reiškia, kad valstybė tame ūkyje gali dalyvauti tik išimtiniais atvejais, o ne kada užsimano.

O ką matome šiandien? Kalbos apie valstybines vaistines skamba vis garsiau. Planai grįžti išimtinai prie valstybinės medicinos rašomi į įstatymus. O ką jau kalbėti apie esamo VVĮ portfelio eklektiką. Ko tik jame nėra: energijos gamyba ir tiekimas, prekyba trąšomis, grūdų supirkimas, krovinių ir keleivių vežimas geležinkeliais, žemės ūkio mašinų atitikties reikalavimams tikrinimas, laboratoriniai pieno tyrimai ir t. t.

Vos metus galiojusi naujų verslų steigimą ribojanti tvarka buvo pakeista ir tai savivaldybėms atleido vadžias. Nuo liepos 1 dienos jos galės nevaržomai steigti įmones, kurios šluos gatves, pjaus žolę, tvarkys atliekas, teiks maitinimo paslaugas mokyklose ar globos namuose. Kodėl pasirinktos šios veiklos, nebuvo pagrįsta. Įgyvendintas kažkieno įgeidis iš įstatymo išbraukti esminę nuostatą, kad savivaldybės valdomos įmonės ūkinės veiklos nevykdo, labai iškalbingas. Tai reiškia, kad nuo šiol savivaldybių noras plėsti žaidimo aikštelę gali pavojingai pakilti.

O ribos turėtų būti. Iš pradžių pakaktų atsisakyti visuomenei nebūtinų veiklų, jas vykdančias įmones privatizuojant, reorganizuojant ar net likviduojant. Pavyzdžiui, poilsio namai „Baltija“, Universiteto vaistinė, Lietuvos žirgynas, kelios avių ar kiaulių veislininkyste užsiimančios įmonės. Ar Lietuvoje kas nors sugriūtų, jei šios ir panašios įmonės atsidurtų privačiose rankose? Derėtų atsisakyti tų veiklų, kurias vykdo ar galėtų vykdyti privatūs ūkio subjektai. Arba bent dalį šių įmonių privatizuoti.

Atsijojus tokias įmones, valstybės valdomų įmonių sąraše galbūt liktų tik tos, kurios yra itin svarbios, t. y. susijusios su valstybės saugumu. Estija išgyvena su 31 VVĮ, kuriose dirba 13,5 tūkst. darbuotojų (2017 metų duomenys). Kodėl Lietuvai reikia turėti 118 VVĮ su 38,4 tūkst. darbuotojų (2017 metų spalio duomenys)? Atmetus reorganizuotas urėdijas ir kelių priežiūros įmones, jų vis tiek lieka 67, t. y. dvigubai daugiau nei Estijoje.

Taigi, atslūgus įstojimo į EBPO džiaugsmui, būtų gerai tęsti valstybės valdomų įmonių pertvarkos darbus. Grįžkime ir pradėkime nuo pradžių – apibrėžkime aiškias valstybinio verslo ribas, nebeignoruokime Konstitucijos nuostatos, kad Lietuvos ūkis turi būti privačiose rankose. Gerbiant šią nuostatą, valstybės dalyvavimas versle turėtų būti labai apgalvota ir svariais argumentais pagrįsta išimtis.

Gintarė Deržanauskienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"