Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Valstybė ir teisė

 
2017 12 18 6:00

Ar sunaikinus valstybę sunaikinama (panaikinama) ir jos buvimo teisė?

Ne, teisė lieka; tai suverenumo teisė, ir ji gali būti vėl įgyvendinama. Tą žinome, patyrėme. Su ja gyvename.

Ar smurtu ir laikinai panaikinus valstybę išnyksta jos teisė į savo žemę, kitą turtą?

Ne, neišnyksta. Juk atsiėmėm Lietuvos žemę su jos gelmių turtais, atsiėmėm vandenis ir oro erdvę. Atsiėmėm žemių sklypus ir pastatus užsieny arba kompensaciją už juos. Tai Berlyne, Paryžiuje, Romoje, nes teisė buvo ir liko mūsų. Atsiėmėme savo valstybės auksą arba kompensaciją už jį iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos. Užgrobtų bankų indėlių iš Rusijos – dar ne; bet teisė tebėra, juk neatsisakėm, nepadovanojom Sberbankui.

O į kitą žmonių turtą? O nematerialioji teisė?

Į nepriklausomybę, laisvę gyventi pagal savo įstatymus – be abejo. Taip gyvenam. Regis, ir į savus turėtuosius įstatymus. Jų niekas nepanaikino, tik neleido pagal juos gyventi. Bet juk pradėjom vėl gyventi. Nereikėjo prašyti, kad kas iš svetur duotų malonių bei svetimų tvarkų; vien reikėjo, kad pripažintų mūsų turimą teisę, netrukdytų tvarkytis.

Ar tvarkėmės geriau, ar prasčiau, čia jau kiti dalykai. Bet yra didžiai svarbus klausimas apie suverenią teisę ir įstatymus tuo laikotarpiu, kai valstybės institucijos buvo suardytos. Be to, skelbiami ir prievarta įgyvendinami primestieji svetimi įstatymai. O savus, tebesančius de jure, ar galima laužyti? Visai juos pamiršti? Ė, gal jau nebebus nei Lietuvos, nei jos turėtų įstatymų...

Čia aktualus ne vien teoriniam pasvarstymui klausimas apie santykį su de jure tebesamais, nepanaikintais šalies įstatymais ir su de facto primestais jai svetimos šalies įstatymais.

Palikim civilinę sritį, nes kaip nors reikėjo gyventi, nors žemės nuosavybių dalykuose taip ir ne viską išsiaiškinom. Ilgai privargom besiaiškindami kitką: ar yra skirtumas tarp tremties į žemes už tėvynės ribų ir tremties – prievartinio ėmimo – į svetimą kariuomenę. (Žr. Romualdo Lanko istoriją ir teisės dokumentų knygelę „Kareivis ieško teisybės“, Vilnius, 2006 m.). O ten jau varinėjo kaip vergą ir belaisvį, kur norėjo.

Bet nepalikim, galų gale, tos pamatinės pilietinių teisių ir nusikaltimų valstybei jurisdikcinės srities, pagal kurią ir šiandien praktiškai neaišku, kame gyvename.

Ar yra skirtumas tarp tremties į žemes už tėvynės ribų ir tremties – prievartinio ėmimo – į svetimą kariuomenę. O ten jau varinėjo kaip vergą ir belaisvį, kur norėjo.

Buvo šalies piliečiai, neatsisakę pilietybės ir kovojantys už savo šalį, dėl to persekiojami ir žudomi pagal svetimos valdžios dar ir diktatūrinį „įstatymą“. Neva „išdavę“ ne savo tėvynę. (Beje, taip nacistinė Vokietija persekiojo mano jau amžinatilsį brolį. O stalininė sovietija sušaudė rezistentą dėdę). Tad paėmę bolševikmetį – SSRS okupaciją – turime milijoną neatsakytų dalykų. Ar nepaklusnumas okupanto politiniam įsakymui ir „įstatymui“, kuris Lietuvoje buvo neteisėtas, tai pasipriešinimo veiksmas, ar nusikaltimas? Kam? Ar nepaklusniojo persekiojimas tereiškė, kad kas nors „vykdo savo pareigą“ (kam?), ar tas kas nors nusikalsta suverenios ir kovojančios Lietuvos nepanaikintam įstatymui? Tai pavojinga, be abejo. Kartais gali būti net be teismo nukautas.

Teismai nūnai lyg laisvoje šalyje, o beviltiškai klampoja kažką lemendami „Lietuvos Respublikos vardu“ apie tuomet galiojusius (?) sovietinius įstatymus. Kieno ir kokia teise jie „galiojo“? Iš kur buvo atsiradę? Taikomi, bet ne daugiau. Kodėl dabar legitimuojami?

Kieno ir kurios jurisdikcijos požiūriu Antanas Kraujelis – „nelegalas“? Veikiau jo medžiotojai enkavedistai – Lietuvos nelegalai, kaip nelegali okupacija.

Nejau ponai teisėjai nemato, kad jie politinės šulerystės būdu legitimuoja pačią okupaciją? Nejau jie nežino, kaip būdavo gaunami partizanų „parodymai“, kuriuos dabar traktuoja, lyg tai būtų tikri parodymai tikram, o ne NKVD nusikaltėlių tribunolui. Juk teisėjai nėra kokie pakrikę žurnalistai(ės), turi diplomus.

Kalbu itin glaustai. Stengiuosi necituoti keistybių ir nevartoti aštrių vertinimo epitetų. Bet įsakmiai kreipiuosi kaip Lietuvos pilietis į savo tėvynės Seimą ir Konstitucinį Teismą. Baikime klampoti, neleiskime tyčiotis iš sveiko proto ir teisingumo.

Laikas rimtai žvelgti į Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1949 m. vasario 16-osios deklaraciją kaip nacionalinės teisės dalį, kuri 1999–01–12 Seimo aktu įvesta į veikiančių įstatymų sistemą. Veikiančių, taip. Nebent ši dalis ignoruojama. Šaknys mat ne sovietinės.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"