Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Valstiečiai ir žalieji – ta politinė banga, kurios patys esame verti

 
2017 12 18 11:32

Gerokai pagalvojus, tektų pripažinti, jog valstiečių ir žaliųjų valdymas tapo mūsų politikos realybe gana natūraliai. Kitaip sakant, tai ne anomalija, kaip kartais norėtųsi manyti. Tad kaltinti dėl to galime tik patys save.

Tačiau savo bėdoje esame ne vieniši. Tokios politikos stilistika, kurią demonstruoja Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), iš tikrųjų yra „ant bangos“ ne tik mūsų valstybėje. Užtenka vien apsidairyti aplinkui.

Tai reiškia, kad potencialiai turime valstybėje 63 proc. gyventojų, kurie linkę pritarti „stiprios rankos“ principui politikoje. Tai yra užslėptas autoritarinio valdymo ilgesys, kai „stiprus lyderis“ paima viską „ant savęs“.

Populistinės, į autoritarinę pasaulėjautą linkusios politinės jėgos kelią galvą visoje Europoje. Vokietijoje šiais metais į parlamentą sugebėjo patekti nacionalistinė, kraštutinė dešinioji partija „Alternatyva Vokietijai“, kuri maitinasi nepatenkintų gyventojų balsais. Prancūzijoje dėl prezidento posto atkakliai kovojo kitos marginalios politinės jėgos – „Nacionalinio fronto“ – lyderė Marine Le Pen.

Negeri dalykai dedasi ir Lenkijoje. Ten valdžią savo rankose laikantis „Teisė ir teisingumas“ bando performuoti visą politinį lauką pagal savo norus ir užgaidas. Tarp visuomenės pasipiktinimą sukėlusių šios partijos veiksmu jau buvo bandymas apriboti žiniasklaidos laisves, įgyti politinę Konstitucinio teismo kontrolę ir pan. Su „Alternatyvos Vokietijai“ ir „Nacionalinio fronto“ pažiūromis „Įstatymą ir teisingumą“ vienija griežtai neigiamas požiūris į migrantų iš Artimųjų Rytų regiono priėmimą ir adaptaciją šalyje bei polinkis galynėtis su Briuseliu.

Visos minėtos jėgos taip pat pasisako už vadinamąsias „tradicines vertybes“, neretai slėpdami už šios pozicijos norą diktuoti sąlygas, kaip gyvento kitiems. Liberaliosios vertybės, numatančios gana plačias žmonių teises ir laisves, kartu ir piktina, ir baugina tokias politines jėgas.

Žinoma, galima kelti klausimą – ar korektiška būtų lyginti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą su „Alternatyva Vokietijai“, „Nacionaliniu frontu“ ar net „Įstatymu ir teisingumu“? Nors mūsų valdančios politinės jėgos radikalumas tikrai dar nesiekia tokio lygio, kaip įvardintų partijų, tačiau visas šia politines jėgas – įskaitant ir LVŽS – vienija panašus požiūris į valdžios galių pritaikymą.

Visos šios politinės jėgos yra įsitikinusios, jog žino geriau, ko reikėtų visai visuomenei, kas „teisinga“, o kas – ne. Tai lemia ir potencialų tokių ir panašių politinių jėgų elgesį – prievartinį savo idėjų ir iniciatyvų brukimą, neatsižvelgiant į oponentų ir visuomenės nuomonę, radikalūs apibendrinimai politinėje retorikoje, priešų paiešką ir pan. Šių veiksmų intensyvumas priklauso nuo politinių galimybių, kurias tokia partija turi šiam momentui. Pavyzdžiui, lenkiškas „Teisė ir teisingumas“, turintis absoliučią persvarą parlamente, gali žymiai aktyviai „stumti“ tokio pobūdžio politiką, nei vokiška „Alternatyva...“, kuri net opozicijoje vertinama kaip aiškiai marginali politinė jėga.

Čia taip pat būtina akcentuoti, jog tikrieji politiniai įsitikinimai šiuo atveju neturi didesnės reikšmės. Požiūrio radikalumas (ir noras lygiai taip pat radikaliai primesti jį) savotiškai suvienodina jėgas, esančias skirtingame politiniame spektre. Kaip apie tai rašė italų filosofas Norberto Bobbio, „kraštai susiliečia“. Kitaip sakant, politinės jėgos, linkusios į kraštutinumą, labai supanašėja pagal savo politinį elgesį, nepriklausomai nuo propaguojamų pažiūrų.

Taigi, radikalesnių, į kompromisą nelinkusių politinių jėgų iškilimas yra visos Europos tendencija, savotiška bendraeuropinė politinė banga. Tačiau ji kyla ne iš kokių nors mistinių jėgų, apsprendžiančių politinį Lietuvos ir visos Europos likimą, bet iš mūsų pačių. Pagal vieną, dar praeitų metų visuomenės nuomonės apklausą, atliktą „Nacionalinės rinkiminės studijos“ projekto rėmuose, su teiginiu, jog „Lietuvai reikia stipraus lyderio valdžioje, net jei siekdamas tikslų, lyderis apeidinėtų taisykles“ sutiko 40 proc. apklaustųjų, dar 23 proc. negalėjo vienareikšmiškai pritarti ar nepritarti tokiam postulatui. Visiškai nepritarusiųjų šiam teiginiui buvo tik 28 procentai. Šią statistiką savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ atskleidė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėjas Mažvydas Jastramskis.

Minėti skaičiai mažu mažiausiai neramina (o tiesą sakant – atvirai baugina). Tai reiškia, kad potencialiai turime valstybėje 63 proc. gyventojų, kurie linkę pritarti „stiprios rankos“ principui politikoje. Tai yra užslėptas autoritarinio valdymo ilgesys, kai „stiprus lyderis“ paima viską „ant savęs“, o šalies gyventojai perleidžia jam visas galias (ir visa atsakomybę) spręsti klausimus. Tačiau toks socialinis kontraktas yra iš tikrųjų susitarimas su velniu, nes kartu perleidžiamos ir visos teisės ir laisvės. Toks modelis, pavyzdžiui, buvo pritaikytas Rusijoje, o dar anksčiau – Baltarusijoje.

Didžioji dalys visuomenės apskritai nenori gilintis „į visą tą politiką“. Taip atsiranda paradoksas, kai vyriausybės darbas iš esmės vertinamas gana kritiškai, bet vyriausybės vadovas – ministras pirmininkas Saulius Skvernelis yra tarp populiariausių šalies politikų, nors, logiškai mąstant, būtent jis turėtų prisiimti esminę atsakomybę už vyriausybės nesėkmes. Jeigu vyriausybė prastai dirba, tai byloja ir apie ministro pirmininko organizacinius, vadybinius ir politinius gebėjimus. Tačiau, vertinant apklausų rezultatus, tampa aišku, jog nemažos Lietuvos visuomenės dalies akyse „vyriausybė“ ir „ministras pirmininkas“ yra skirtingų politinių sferų objektai.

Nenuostabu, kad ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos iniciatyvos, kurios parodo, jog ši politinė jėga žiūri į visuomenę, kaip į neišprususių vaikų būrį, negriauna jos reitingų. Taip nutinka dėl tos priežasties, kad nemaža dalis visuomenės pati nori būti taip traktuojama. Brandžioje visuomenėje panašus politinis elgesys lemtų greitą ir skausmingą atitinkamos politinės jėgos mirtį, jos tranzitą į politinį užribį. Tačiau Lietuvoje valstiečiai ir žalieji, panašu, yra gana ilgam įsitvirtinę oficialiajame politiniame lauke. Jie yra ta politinė banga, kuriuos, deja, mes patys esame verti.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"