Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Vagystė su kvailyste susitiko „Lidl“

 
2018 04 26 6:00

Girdėjau teiginį, esą pozityvus požiūris į pasaulį ilgina gyvenimo metus ir teikia daugiau džiaugsmingų akimirkų. Net jei nemanau, kad tai tiesa ir kad gyvenimo tikslas nėra jaustis laimingam, stengiuosi į vykstančius procesus žvelgti šviesiai. Bandau suprasti, kodėl būtent taip, o ne kitaip, elgiasi žmonės, bendruomenė, verslas, politikai.

Deja, kartais nerandu šviesiosios reiškinio pusės, gal ir negebėjimas toleruoti kvailystę temdo akiratį.

Kai sužinau, kad draudimo paslaugos mūsų vežėjams kainuoja keliasdešimt kartų daugiau negu estams, nerandu jokio logiško paaiškinimo tokiam stebuklui.

Į Lietuvą atėjus prekybos tinklui „Lidl“ savo pirkimo įpročių nepakeičiau, bet kartais savaitgaliais stabtelėdavau čia įsigyti bandelių – jos tikrai šviežios ir skanios. Dabar sustosiu rečiau, jei apskritai sustosiu, nes nemėgstu, kai su bandele man brukama ir ideologija.

Į tai atkreipė dėmesį Mantas Adomėnas. Jis pastebėjo, kad „Lidl“ patalpas puošiančios Vilnius nuotraukos atspindi suklastotą sostinės vaizdą: nuo Katedros varpinės, iš Šv. Elenos rankų ir nuo Šv. Jonų varpinės ištrinti kryžiai. Matyt, to reikalauja bendrovės nustatytos tam tikros vidinės politinio korektiškumo taisyklės. Man tai neatrodo teisinga ir protinga, o skanių bandelių Vilniuje nesunku rasti daugelyje vietų, net šalia neretušuotos realybės. Nepatinka, kad kažin koks prekybos tinklas gali darkyti mano gimtojo miesto vaizdą.

Perskaitęs apie „pagražintą“ Katedrą, gūžčiojau pečiais lygiai taip pat, kaip ir išgirdęs, jog Briuselyje buvo nuspręsta nepuošti Kalėdų eglutės, nes tai esą gali įžeisti musulmonus. Dar kartą tenka sutikti su aksioma, kad žmonių kvailumo ribos – neišmatuojamos. Negaliu pakeisti „Lidl“ korporatyvinių taisyklių, bet galiu šio tinklo parduotuvėse nieko nepirkti, kaip jau kurį laiką neperku dalies laikraščių, nežiūriu dalies televizijų programų ar neįsigyju prekių, kurių gamintojai reklamuojasi propagandiniuose kanaluose.

Liūdna, bet kvailumas labai dera su įžūlumu. Kai sužinau, kad draudimo paslaugos mūsų vežėjams kainuoja keliasdešimt kartų daugiau negu estams, nerandu jokio logiško paaiškinimo tokiam stebuklui. Viena ausimi esu girdėjęs, esą lietuviai padaro daugiau avarijų nei estai. Ar tikrai? Ar keliasdešimt kartų daugiau? Netikiu, todėl prieš akis matau tik įžūlias kiaulės akis primenančio statistinio draudiko žvilgsnį ir retoriškai klausiu, ką veikia Lietuvos bankas? Kiek pamenu, šiame banke darbo turi per 600 žmonių ir jam derėtų prižiūrėti draudimo rinką. Ar prižiūri? Baikit, nemanau… Lengviau teigti, jog individuali veikla yra esminis valstybės blogis, nei aiškintis su draudikais.

Myliu Ukrainą, bet kai išgirstu, kad mes geraširdiškai atvėrėme visas sienas, o ji tebetaiko įvairius žinybinius barjerus mūsų prekėms ir paslaugoms, žvilgsnį kreipiu Užsienio reikalų ministerijos link. Tačiau ten net „Brexit“ reikalais rūpinasi tik vienas žmogus, tad apie kokį Lietuvos interesų gynimą Ukrainoje galima kalbėti? Šią ministeriją taip optimizavo ir reorganizavo, kad nebeliko beveik jokių užsienio reikalų.

Kulniuoju po rekonstruotą Lukiškių aikštę Vilniuje. Dairausi į nuveiktus darbus ir svarstau, kur čia milijonai eurų investuoti. Ir šen žiūriu, ir ten, kol kyla šventvagiška mintis, kad būtų prasminga pastatyti paminklą vagiui. Galbūt ne reprezentacinėje aikštėje, galbūt kur kitur, bet vagystė tebėra kasdienio gyvenimo palydovė ir jokių markauskų neapariama norma, todėl ją įprasminti nebūtų kvaila. Sociologų, psichologų, istorikų priedermė išsiaiškinti, kaip seniai ir kaip giliai vagystė įsišaknijo „musyse“, o tuomet kviesti į darbą menininkus. Manau, verta būtų pagalvoti net apie „Vagystės“ memorialą. Vienos skulptūros būtų didesnės, joms galėtų pozuoti prie grandiozinių projektų prisidėję politikai, mažesniųjų alėjoje rikiuotųsi ministrus ar merus primenantys kūriniai. O koks nors startuolis masinei gamybai ir sodybų prieangiams pasiūlytų nedidukų vagišių prototipų, kurie ilgainiui išstumtų kičinius vokiškus ir lenkiškus nykštukus. Į savo prekių asortimentą juos netrukus įtrauktų ir „Lidl“ – būtų lengviau kryžių vagystę pateisinti.

Komentaras transliuotas per LRT radiją

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"